apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

trofejinis www cempionato puodukas

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“  serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.

apie silicio slėnį

“Silicio slėnis yra vienintelė vieta Žemėje, kuri nesistengia suprast kaip tapti Silicio slėniu“ – Robert Metcalfe, 3Com įkūrėjas

Pribrendo reikalas truputėlį aprašyti įspūdžius beigi apmąstymus apie Silicio slėnį. Nesu ypatingas veteranas, pirmą kartą apsilankiau tik 2006’aisiais (vienoje konferencijoje nuo tada sudalyvauju kasmet), nuo 2009 praleidžiu apie ketvirtadalį savo laiko (nuo to laiko, kai pasibeldžiau į šias duris):

Facebook HQ, 2009-2011

Maždaug taip atrodo Silicio slėnis :-)

Žinoma, jame yra miestelių su savo centrinėmis gatvėmis, prištabeliuotomis jogurtais, cupcake’ais bei įvairiausiais etnografiniais maistais už senovinius dolerius ar įvairias naujas virtualias valiutas besidalijančiom parduotuvėm, kavinukėm ar restoranais, primenančiais, kad esi burbule, kurio neveikia išorinės bėdos.

Sunku įsivaizduot demokratiškesnę aplinką – neatskirsi, kur paprastas inžinierius, o kur koks [vice]prezidentas ar kapitalistas su dvidešimties kompanijų portfeliu – visi atrodo taip pat, važinėja tokiais pat automobiliais, gyvena panašiuose namuose, išeina pasivaikščiot į tą patį parką, valgo tam pačiam restorane. Vietinėje valgykloje (alia čiliake) gali įvykti rekordinis kompanijos pardavimo sandoris, o niekas aplinkui net per daug nepastebės (pvz Google tokioje aplinkoje sukirto rankom ir nusipirko Youtube’ą).

Čia – pirmo pasaulio bėdos: restorane pensininkas visą gyvenimą praleidęs Palo Alto bumbės apie tai, kaip imigrantai iš Rytų Europos tarpusavyje nešneka angliškai, o savo prabangias mašinas stato kaip papuola, po jo langais. Tai jis darys nemokamai ragaudamas desertinius vynelius restorane, kuriame visi kiti lankytojai – aukštųjų technologijų atstovai.

Vietinė Apple parduotuvėlė įžymi tuom, kad joje produktų pristatymo dieną būdavo galima sutikt Steve’ą, nors iš ties, jo apsilankymais galėjo pasigirt ne viena iš vietinių viešojo maitinimo įstaigų (kai apie tai parašo nacionalinė spauda, jos pradeda visiems bandantiems rezervuotis sakyt, kad ‘užimta’).

Pažiūrėjus į dangų aišku, kad čia ganėtinai intensyvi vieta – trys pagrindiniai vietiniai oro uostai (SF/Oakland/San Jose) per metus suskaičiuoja beveik 60 milijonų keleivių (daugiau nei koks Frankfurtas) – aišku San Francisco apylinkėje gyvena virš 7 milijonų gyventojų – ir tikrai nemažai jų atvykę iš įvairių Amerikos ar pasaulio kampų.

Žmonės į šią pusę važiavo jau gana seniai, ar tai buvo aukso karštligė devynioliktame amžiuje, ar liberali atmosfera septyniasdešimtaisiais, ar aukštųjų technologijų židinys.

Čia nėra sunku išlaisvint smegenis – greta vandenynas, skalaujantis uolėtus krantus, lydimas ypatingo grožio kalvų grandinių.

Kultūrinis gyvenimas irgi verda – teatrų, koncertų, muziejų čia tikrai nemažai.

Jeigu ne miškų gaisrai, nuošliaužos kalvose ar vienas kitas gresiantis žemės drebėjimas, tai apylinkių gamtos grožis ar įvairovė beigi nuolatinis puikus oras (žiemą suima +15C šaltukas, vasarą užpuola baisūs +25C karščiai) sukuria bene tobulą aplinką gyvenimui.

Žinoma, už šią prabangą reikia susimokėti – į brangiausių gyventi JAV vietovių dešimtukus vis patenka San Francisko apylinkės, ‘namas už milijoną dolerių’ yra piguva net ir įvertinant 1% nekilnojamo turto mokestį. Už pusvalandžio kelio viskas gali pigti trigubai ar keturgubai (išskyrus namus kalvose, jie bet kokiu atstumu paklausūs – neseniai vieną vilą rusų verslininkas nusipirko už šimtą milijonų dolerių :).

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. Patinka dirbti prie tos galutinės detalės tobulybės – eik į Apple. Nori į viską žiūrėt akademiškiau, spręst didžiules problemas savo (ar kitų kolegų) moksliškomis galvomis – marš į Google. Mėgsti greitai kurti ir realizuot idėjas, sukurti kažką, ką rytoj naudos šimtai milijonų žmonių – tavo vieta Facebook’e. Kiekviena kompanija gali turėti savo kultūrą, idėjas, pagal tai formuot personalą, projektus, etc.

Žinoma, yra visokių darboviečių, ir visur istorijos gali skirtis, tačiau visgi, visos turi konkuruot dėl žmonių ne tik apylinkėse, bet ir iš viso pasaulio.

Iš toli kažkiek iškreiptas mums tas vaizdas – paskutiniu metu labai garsiai girdime apie ‘startupus’ ir jų įkūrėjus (kad ir lietuviškąjį Ilją Laursą), ir baisiai jau norisi visiems skatinti smulkųjį verslą, bet visgi, girdime ne tas istorijas. Įkūrėjų istorijos gal yra įdomesnės, apie juos žymūs režisieriai stato filmus, kurie visgi neperteikia tikrosios aplinkos, kuri ten yra (ar bent kuri yra matoma ne dramatizuotuose portretuose, o technologijų užkulisiuose).

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras :-)

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Panašiai, kaip iš Lietuvos provincijos žmonės važiuoja ieškot įdomesnio gyvenimo į Vilnių, ir savo darbštumu gali susikurt sau gerą gyvenimą čia, taip žmonės norintys dirbti technologijų sektoriuje iš visos Amerikos (ar pasaulio) nori susirast darbą ir važiuoti į San Franciską ar jo apylinkes.

Visada galima pasilikti greta šeimos, socialiai patogesniame gyvenime, bet galima ir viską mest ir važiuot dirbt ten, kur geriausiai gali išnaudoti savo galimybes.

Tas papildomas noras ir motyvacija yra dalis to, ką ieško darbdaviai. Stropiai dirbti gali žmonės daug kur – juk ir Lietuvoje gamyklas stato nebūtinai prie Vilniaus, užtat koks Barklajus neatidarinėjo savo paslaugų centro Panevėžyje ar Marijampolėje – norėjo surinkt Lietuvos lygio žmones, kurie susirinkę (ir konkuruoja) centre.

Tačiau Barklajaus (ar kitų Lietuvos IT didesniųjų kompanijų) poreikiai nėra surinkti visus geriausius žmones, ten reikia tam tikro lygio specialistų už tam tikrą kainą – tad nenorintys palikti Lietuvos, stabilaus patikimo darbo ieškantys žmonės yra pats tas.

Yra tokių kompanijų ir kitur – gigantai visur elgiasi kaip gigantai, su savo enterpraisinėmis taisyklėmis ir tradicijomis (nors šlipsų ir kostiumų mažiau nei Lietuvoje) – bet visgi, jos dalyvauja visai kitokio tipo terpėje, ir su tuom susidurt taip dažnai netenka.

Žinoma, yra ir išimčių, bet visgi, darbingumo lygis technologijų kompanijose JAV yra aukštas – žmonės nesibodi ilgesnių valandų, “kavos pertraukėlės“ egzistuoja tada, kai reikia aptart projektą, o papildomai suteiktos kompanijos akcijos verčia visus jaustis bendrasavininkiais, ir atsakingai žiūrėt į savo elgesį bei rezultatus – tai ypatingai svarbi jaunų kompanijų dalis.

Tokia aplinka – tikras meritokratiškas darboholikų rojus – tačiau demografija gerokai pakrypusi. Šeimos nėra didelės, žemas vidutinis amžius, kai kuriuose miesteliuose vyrų/moterų santykis gerokai viršija normas – žinia iš MIT, kad jau net 20% pabaigusių inžinerijas studentų – moterys, sutinkama su didžiuliu džiaugsmu ir entuziazmu.

Visa tai formuoja iškreiptos realybės burbulą – nėra kada okupuot Volstryto, geriau pasivaikščiot ar pasivažinėt po kalvas, paplaukiot mariose ar vandenyne jachta, važiuot greta į kalnus slidinėt ar kultūrintis miestuose, o darbo bus visada, jeigu tik norėsi dirbti.

Nors nemaža dalis uždarbio iškeliauja būstui, nemažai ir lieka įvairiems malonumams, jeigu tik jiems yra atrandama laiko, nors pasiūla tikrai nemaža. Visgi, šimtai tūkstančių aukštųjų technologijų darbo vietų turi įtakos viskam, kas aplink – nemaža dalis pasaulio technologijų industrijos sukuriamos pridėtinės vertės nusėda būtent ten.

Skrisdamas ten ar atgal vis sutinku įdomių pašnekovų, nebūtinai iš technologijų industrijos, tai gali būti ir beprotnamio prižiūrėtojas (ramesnio žmogaus matyt neteko :), ar virėjas ar dar kas – ir jų požiūriai dažnai skiriasi. Iš ties, vietoje apelsinų ar abrikosų giraičių dabar ten dotkomų parkingai, žmonių gyvenime darbas daug svarbesnėje vietoje, ir jiems atrodo, kad tai išstumia senesnę Pietų Europai būdingą atsipalaidavimo dvasią (gi visas Europos civilizacijos importas prasidėjo nuo ispanų katalikų misijų).

Man, rytų europiečiui, tai ką aš matau – sugebėjimas daug dirbt bet nepersidirbt, kurti ir sukurti, atsipalaiduot ir realizuot save – ganėtinai unikalus, ir aš per daug nepykstu, kad visa tai įsikūrė tokiam gražiam pasaulio kampe.

Obama!

Šiandien turėjau garbės spaust ranką Obamai (nuotraukų dar neradau, netgi nufilmuota buvo :-)
Aptart su juom nieko nespėjau, per daug buvom užsiėmę rankos spaudimu.

va taip atrodė per transliaciją

apie mokesčius

Dar Lietuvoje niekada nebuvo tiek kalbama apie progresinių mokesčių įvedimą, tad išlindo visa puokštė argumentų, įsitikinimų bei elementaraus aklumo. Aš pameginsiu pažiūrėt iš savo varpinės (vidurinės klasės, kaip ji suvokiama Vakaruose).

Pagrindinė problema visgi yra žmonių nesupratimas, kiek ir kokių mokesčių yra sumokama, ir kokia dalis jų uždarbio yra iš ties apmokestinama. Keista, bet iš politikų vienintelis Vagnorius sugebėjo paskaičiuot ką šiais pasiūlymais nori padaryti svieto lygintojai: apmokestinti iš viso iki 61% pajamų – beveik du trečdaliai žmogaus uždarbio nukeliautų valstybės rėmimui.

Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo “savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir “ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.

Finansų ministrė bandė teigt, kad ‘socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka’ – vis dar mėgindama kurti kažkokią iliuziją, kad visgi mokesčiai nėra tokie dideli, kokie jie iš tiesų yra. Deja, visoms išmokoms egzistuoja lubos, o įmokoms ne, tad dažnai tik nedidelė suma yra ‘draudimas’, visa kita yra elementarus mokestis, su ypatingu solidarumu mažai uždirbantiems, bedarbiams bei pensininkams, nes išmokoms jiems proporcingai daug didesnes nei jų įmokos. Tai yra garantuotas ‘draudimas’ už minimumą dirbančiam, tačiau visgi, vidurinė klasė galima sakyt nieko negauna iš jo.

Taigi, šiuo metu mokame 42% mokesčių (nėra itin daug, bet tikrai daugiau nei proletariato atstovų kartojami 15%). Pagal pasiūlymus 56% apmokestinimas būtų jau pajamoms virš ~3000 LTL į rankas. 61% būtų taikomas kažkur nuo 6500 LTL į rankas. Taigi, nereik uždirbt nė poros tūkstančių eurų, kad vos ne antra tiek nuo papildomų pajamų atitektų valstybei.

Panašu, kad siūlantieji mato mūsų valstybę kaip uždarą sistemą, kurioje labai lengva perbalansuot ar perskirstyt. Taip pat panašu, kad jie nemato, jog sienos bei darbo rinkos yra atviros, tad egzistuoja rizika, jog pakilus spaudimui galima elementariai palikt tą sistemą. Žinoma, progresinių mokesčių siūlytojai bando pašiept, jog visi nori keliaut į progresinių mokesčių šalis, tačiau vėlgi užsimerkia, kad ten mokesčiai mažesni nei pas mus jau dabar.

Pamėginsiu paskaičiuot – nebūtinai tiksliai, bet vis į tą pusę. Mūsų premjeras bandė atsiviliot investuotojus iš Silicio slėnio, tad įdomu, kaip jam pavyktų. JAV programinės įrangos inžinierius (čia tokia kūrybinga IT šaka :) gali uždirbti nuo $100000 per metus – ten šiuo metu visgi vėl talentų burbulas, tad čia ganėtinai konservatyvus įvertinimas. Jis gali dirbti tokį darbą iš bet kur, tad tarkime jis gyvens Lietuvoje, tad va jau vien socialinio draudimo įmokų bus sumokėta apie 55000 Lt, o alga ant popieriaus bus netoli 185000 Lt. – nuo kurios reikės sumokėt PSD ir mažytę sodrytę (16500 LTL) bei GPM.

Su GPM skaičiavimais biškį sudėtingiau, dabartinėje sistemoje tai būtų 27500 Lt, siūlomoje – 72000 Lt, tad vietoje ~140000 Lt per metus gautų jau tik 95000 Lt – visai neblogas algos sumažinimas.

Kiek toks pilietis uždirbtų bei sumokėtų mokesčių kitur? Toj pačioj progresyviojoj Jungtinėje Karalystėje su darbdavio sumokamais mokesčiais našta būtų apie 37.5% – mažiau nei dabar Lietuvoje – tad namo parsineštų beveik 150000 Lt.
Tam pačiam progresyviai apmokestintame Silicio slėnyje – Kalifornijoje – reiktų atseikėt 35%, o namo parsinešt virš 155000 Lt.
Progresyviojoje Vokietijoje ko gero tai būtų 31% – uždirbama 162000 Lt.
Siūloma žiūrėt į Skandinaviją – nors ten migruojantys nebūtinai yra aukščiausios klasės specialistai – ten būtų sumokama 50% – daugiau nei dabar Lietuvoje, bet smarkiai mažiau nei siūlyme, vėlgi, gryna alga – 120000 Lt

Kita problema aišku yra tai, ką gauna žmonės už tuos mokesčius – ir tai toli gražu nėra tiesiogiai susiję su mokamu procentu. Visgi, Lietuvos biudžetas bei paslaugos sudaromos pagal vidurkį, o vidutinis pilietis sukuria daug mažiau vertės (BVP, etc) nei turtingose valstybėse, tad ir valstybės paslaugos yra suteikiamos pagal vidutinį lygį, kuris pasaulinėse rinkose dirbantiems piliečiams yra tikrai ganėtinai žemas ir taip.

Mokantis kyšius turi daug didesnę tikimybę išgyvent, jeigu pakliūna į sveikatos apsaugos sistemos globą (o nedarbingumo išmokos panašesnės į nulį nei į algą) – bet net ir tai nepadaro pensijų proporcingų uždarbiui.
Švietimo sistemos lygis nėra visgi toks jau nuostabus – universitetų reitingai žemi, diplomus galima degint.
Saugumas ne ypatingas net ir miestų centruose. Gatvės duobėtos, šaligatviai slidūs, parkai apleisti (bei ne tiek jau ir daug jų).
Be to, šalta, o šildymas brangus – BVP nuolat paleidžiamas į orą, o pinigai iškeliauja į rytinius kaimynus.

Drabužių kainos tokios pačios kaip ir kitur, maistas kainuoja tiek pat kaip ir kitur, nekilnojamo turto burbulas vis dar nesubliuškęs, kelionės brangesnės, …

Nesu kažkoks labai nepatenkintas – čia visgi mano šalis, ir tikiuos, kad kada nors kiekvienas žmogus įneš daugiau ir turėsime gerą aplinką. Visgi, nežinau ar tai yra verta dviejų trečdalių uždarbio. Gal, kažkas gi tuom tiki.

Aš tikiu, kad socialinė nelygybė bus tikrai ištaisyta, ir jokios atskirties nebebus – nes nebus tarp ko jos skaičiuot. Aišku gaila, kad tempiam Lietuvą link sugriuvusių valstybių, tikėjaus geriau.