apie silicio slėnį

“Silicio slėnis yra vienintelė vieta Žemėje, kuri nesistengia suprast kaip tapti Silicio slėniu“ – Robert Metcalfe, 3Com įkūrėjas

Pribrendo reikalas truputėlį aprašyti įspūdžius beigi apmąstymus apie Silicio slėnį. Nesu ypatingas veteranas, pirmą kartą apsilankiau tik 2006’aisiais (vienoje konferencijoje nuo tada sudalyvauju kasmet), nuo 2009 praleidžiu apie ketvirtadalį savo laiko (nuo to laiko, kai pasibeldžiau į šias duris):

Facebook HQ, 2009-2011

Maždaug taip atrodo Silicio slėnis :-)

Žinoma, jame yra miestelių su savo centrinėmis gatvėmis, prištabeliuotomis jogurtais, cupcake’ais bei įvairiausiais etnografiniais maistais už senovinius dolerius ar įvairias naujas virtualias valiutas besidalijančiom parduotuvėm, kavinukėm ar restoranais, primenančiais, kad esi burbule, kurio neveikia išorinės bėdos.

Sunku įsivaizduot demokratiškesnę aplinką – neatskirsi, kur paprastas inžinierius, o kur koks [vice]prezidentas ar kapitalistas su dvidešimties kompanijų portfeliu – visi atrodo taip pat, važinėja tokiais pat automobiliais, gyvena panašiuose namuose, išeina pasivaikščiot į tą patį parką, valgo tam pačiam restorane. Vietinėje valgykloje (alia čiliake) gali įvykti rekordinis kompanijos pardavimo sandoris, o niekas aplinkui net per daug nepastebės (pvz Google tokioje aplinkoje sukirto rankom ir nusipirko Youtube’ą).

Čia – pirmo pasaulio bėdos: restorane pensininkas visą gyvenimą praleidęs Palo Alto bumbės apie tai, kaip imigrantai iš Rytų Europos tarpusavyje nešneka angliškai, o savo prabangias mašinas stato kaip papuola, po jo langais. Tai jis darys nemokamai ragaudamas desertinius vynelius restorane, kuriame visi kiti lankytojai – aukštųjų technologijų atstovai.

Vietinė Apple parduotuvėlė įžymi tuom, kad joje produktų pristatymo dieną būdavo galima sutikt Steve’ą, nors iš ties, jo apsilankymais galėjo pasigirt ne viena iš vietinių viešojo maitinimo įstaigų (kai apie tai parašo nacionalinė spauda, jos pradeda visiems bandantiems rezervuotis sakyt, kad ‘užimta’).

Pažiūrėjus į dangų aišku, kad čia ganėtinai intensyvi vieta – trys pagrindiniai vietiniai oro uostai (SF/Oakland/San Jose) per metus suskaičiuoja beveik 60 milijonų keleivių (daugiau nei koks Frankfurtas) – aišku San Francisco apylinkėje gyvena virš 7 milijonų gyventojų – ir tikrai nemažai jų atvykę iš įvairių Amerikos ar pasaulio kampų.

Žmonės į šią pusę važiavo jau gana seniai, ar tai buvo aukso karštligė devynioliktame amžiuje, ar liberali atmosfera septyniasdešimtaisiais, ar aukštųjų technologijų židinys.

Čia nėra sunku išlaisvint smegenis – greta vandenynas, skalaujantis uolėtus krantus, lydimas ypatingo grožio kalvų grandinių.

Kultūrinis gyvenimas irgi verda – teatrų, koncertų, muziejų čia tikrai nemažai.

Jeigu ne miškų gaisrai, nuošliaužos kalvose ar vienas kitas gresiantis žemės drebėjimas, tai apylinkių gamtos grožis ar įvairovė beigi nuolatinis puikus oras (žiemą suima +15C šaltukas, vasarą užpuola baisūs +25C karščiai) sukuria bene tobulą aplinką gyvenimui.

Žinoma, už šią prabangą reikia susimokėti – į brangiausių gyventi JAV vietovių dešimtukus vis patenka San Francisko apylinkės, ‘namas už milijoną dolerių’ yra piguva net ir įvertinant 1% nekilnojamo turto mokestį. Už pusvalandžio kelio viskas gali pigti trigubai ar keturgubai (išskyrus namus kalvose, jie bet kokiu atstumu paklausūs – neseniai vieną vilą rusų verslininkas nusipirko už šimtą milijonų dolerių :).

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. Patinka dirbti prie tos galutinės detalės tobulybės – eik į Apple. Nori į viską žiūrėt akademiškiau, spręst didžiules problemas savo (ar kitų kolegų) moksliškomis galvomis – marš į Google. Mėgsti greitai kurti ir realizuot idėjas, sukurti kažką, ką rytoj naudos šimtai milijonų žmonių – tavo vieta Facebook’e. Kiekviena kompanija gali turėti savo kultūrą, idėjas, pagal tai formuot personalą, projektus, etc.

Žinoma, yra visokių darboviečių, ir visur istorijos gali skirtis, tačiau visgi, visos turi konkuruot dėl žmonių ne tik apylinkėse, bet ir iš viso pasaulio.

Iš toli kažkiek iškreiptas mums tas vaizdas – paskutiniu metu labai garsiai girdime apie ‘startupus’ ir jų įkūrėjus (kad ir lietuviškąjį Ilją Laursą), ir baisiai jau norisi visiems skatinti smulkųjį verslą, bet visgi, girdime ne tas istorijas. Įkūrėjų istorijos gal yra įdomesnės, apie juos žymūs režisieriai stato filmus, kurie visgi neperteikia tikrosios aplinkos, kuri ten yra (ar bent kuri yra matoma ne dramatizuotuose portretuose, o technologijų užkulisiuose).

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras :-)

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Panašiai, kaip iš Lietuvos provincijos žmonės važiuoja ieškot įdomesnio gyvenimo į Vilnių, ir savo darbštumu gali susikurt sau gerą gyvenimą čia, taip žmonės norintys dirbti technologijų sektoriuje iš visos Amerikos (ar pasaulio) nori susirast darbą ir važiuoti į San Franciską ar jo apylinkes.

Visada galima pasilikti greta šeimos, socialiai patogesniame gyvenime, bet galima ir viską mest ir važiuot dirbt ten, kur geriausiai gali išnaudoti savo galimybes.

Tas papildomas noras ir motyvacija yra dalis to, ką ieško darbdaviai. Stropiai dirbti gali žmonės daug kur – juk ir Lietuvoje gamyklas stato nebūtinai prie Vilniaus, užtat koks Barklajus neatidarinėjo savo paslaugų centro Panevėžyje ar Marijampolėje – norėjo surinkt Lietuvos lygio žmones, kurie susirinkę (ir konkuruoja) centre.

Tačiau Barklajaus (ar kitų Lietuvos IT didesniųjų kompanijų) poreikiai nėra surinkti visus geriausius žmones, ten reikia tam tikro lygio specialistų už tam tikrą kainą – tad nenorintys palikti Lietuvos, stabilaus patikimo darbo ieškantys žmonės yra pats tas.

Yra tokių kompanijų ir kitur – gigantai visur elgiasi kaip gigantai, su savo enterpraisinėmis taisyklėmis ir tradicijomis (nors šlipsų ir kostiumų mažiau nei Lietuvoje) – bet visgi, jos dalyvauja visai kitokio tipo terpėje, ir su tuom susidurt taip dažnai netenka.

Žinoma, yra ir išimčių, bet visgi, darbingumo lygis technologijų kompanijose JAV yra aukštas – žmonės nesibodi ilgesnių valandų, “kavos pertraukėlės“ egzistuoja tada, kai reikia aptart projektą, o papildomai suteiktos kompanijos akcijos verčia visus jaustis bendrasavininkiais, ir atsakingai žiūrėt į savo elgesį bei rezultatus – tai ypatingai svarbi jaunų kompanijų dalis.

Tokia aplinka – tikras meritokratiškas darboholikų rojus – tačiau demografija gerokai pakrypusi. Šeimos nėra didelės, žemas vidutinis amžius, kai kuriuose miesteliuose vyrų/moterų santykis gerokai viršija normas – žinia iš MIT, kad jau net 20% pabaigusių inžinerijas studentų – moterys, sutinkama su didžiuliu džiaugsmu ir entuziazmu.

Visa tai formuoja iškreiptos realybės burbulą – nėra kada okupuot Volstryto, geriau pasivaikščiot ar pasivažinėt po kalvas, paplaukiot mariose ar vandenyne jachta, važiuot greta į kalnus slidinėt ar kultūrintis miestuose, o darbo bus visada, jeigu tik norėsi dirbti.

Nors nemaža dalis uždarbio iškeliauja būstui, nemažai ir lieka įvairiems malonumams, jeigu tik jiems yra atrandama laiko, nors pasiūla tikrai nemaža. Visgi, šimtai tūkstančių aukštųjų technologijų darbo vietų turi įtakos viskam, kas aplink – nemaža dalis pasaulio technologijų industrijos sukuriamos pridėtinės vertės nusėda būtent ten.

Skrisdamas ten ar atgal vis sutinku įdomių pašnekovų, nebūtinai iš technologijų industrijos, tai gali būti ir beprotnamio prižiūrėtojas (ramesnio žmogaus matyt neteko :), ar virėjas ar dar kas – ir jų požiūriai dažnai skiriasi. Iš ties, vietoje apelsinų ar abrikosų giraičių dabar ten dotkomų parkingai, žmonių gyvenime darbas daug svarbesnėje vietoje, ir jiems atrodo, kad tai išstumia senesnę Pietų Europai būdingą atsipalaidavimo dvasią (gi visas Europos civilizacijos importas prasidėjo nuo ispanų katalikų misijų).

Man, rytų europiečiui, tai ką aš matau – sugebėjimas daug dirbt bet nepersidirbt, kurti ir sukurti, atsipalaiduot ir realizuot save – ganėtinai unikalus, ir aš per daug nepykstu, kad visa tai įsikūrė tokiam gražiam pasaulio kampe.

Reklama