pinigai – blogas domas

apie karjerą programavime

Kokia geriausia programavimo karjera? Kaip daugiausiai uždirbt pinigų?

Klausdami žmonės ko gero nenori gero atsakymo, o iš tiesų nori lengviausio kelio. Pamėginsiu papasakot truputį apie tai, kokios problemos ir galimybės yra technologijų srityje, jeigu nori kažkiek įdėt pastangų.

Visada egzistuoja unikalūs pavyzdžiai, kaip kelių žmonių startupas parsiduoda už milijardą ar kelis, tačiau greta to yra visa didžiulė industrija, kurios kontekste toks sandoris galėjo įvykti.

Į R&D (tai yra, techninio personalo algas) keturi gigantai (Amazon, Alphabet, Intel, Microsoft) investavo daugiau nei $12B kiekvienas. Milijardais investuoja ir IBM, Oracle, Facebook, Cisco, etc. Vos kelios tokios kompanijos programuotojams išleidžia daugiau, nei uždirba įžymybių industrijos kaip Holivudas, visos sporto lygos kartu sudėjus ar dar kas. Žiūrint pagal rinkos kapitalizaciją, top10 kompanijų sąraše rasit Big5 – Apple, Alphabet, Microsoft, Amazon, Facebook – kurios visos mušas dėl talentų. Be šitų didžiųjų pelningų gigantų yra ir eilė kitų kompanijų – Uber, Airbnb, Dropbox, etc – kurios irgi dalyvauja/konkuruoja toj pačioj programuotojų paieškoj.

Kurį laiką atrodė, kad pelningiausia karjera yra hedge fondai Wall St., bet nors ir egzistuoja legendomis apipinti matematinių galvų medžiotojai kaip Jane Street ar Rennaisance Technologies, tai nėra organizacijos, kurios galėtų įtakot visą darbo rinką, o Ivy League studentai vis labiau kraunas daiktus ir važiuoja į Vakarų Krantą.

Kalifornija yra viena iš kelių pasaulio vietų, kur neleidžiami darbo keitimo apribojimai, ir leidžiamas at-will darbas (t.y. kompanija gali bet kada atleist, tu bet kada gali išeit pas konkurentą). Tai reiškia, kad aukštos kvalifikacijos specialistas su gera specializacija gali išnaudot savo žvaigždės statusą dideliems pinigams, prilygstantiems kitų sričių įžymybėms, tik tiek, kad nebus niekam įdomus už industrijos ribų (kiek žmonių žino, kas yra koks nors Jeff Dean?).

Šiose kompanijose technologinės žinios tampa vertingesnės už vadybos žinias, tad leidžiami paraleliniai karjerų keliai – nebūtina būt direktorium ar viceprezidentu, kad būt atitinkamoj kompanijos grandyje. Taip kuriami nauji lygiai, kai nebežtenka “distinguished engineer”, tampama “fellow”, kaip nebeužtenka “fellow”, tampama “senior fellow”. Kai kurios kompanijos, kaip Facebook, net neturi matomų inžinierių titulų – “software engineer” gali reikšti tik ką pradėjusį dirbti naujoką, bet gali būti ir industrijos lyderio titulas.

Techninėje karjeroje egzistuoja pakankamai aiškus laipteliai – pradedi nuo to, kad gali vykdyti tau duotas užduotis, tada tampi savarankiškesnis, pradedi individualiai vykdyt projektus, tada juos formuot ir padėt komandai, tada išplėti savo reiklą ir įtakoji kelių komandų, departamento ar organizacijos veiklą, padedi formuot strategines kompanijos iniciatyvas, ir kažkuriuo metu atsirandi savo industrijos priekyje.

Šiais laikais yra daug įdomių sričių – kol dauguma mažų kompanijų džiaugias debesimis, kažkas juos kuria – stato duomenų centrus, kuriuose svarbu ne tik, kad sistemos veiktų, bet kad būtų ekonomiškai optimalios (dabar į šią sritį įžengė ir Oracle). Besimokančios mašinos (dirbtinis intelektas) sulaukia labai daug dėmesio ir daug pinigų – ir save bevairuojančiuose automobiliuose, ir duomenų analizėje ar kovoje su spam’u, ir nuotraukų filtruose ar kalbos atpažinime jūsų telefonuose.

Didelėse organizacijose produktų kūrimas tapo įvairių sričių bendradarbiavimu (ir politika) – produktų vadovai, dizaineriai, UX tyrėjai, duomenų analitikai ir programuotojai kartu formuoja kitą mygtuką ir renka jo spalvą. Sudėtingose problemose – optimizavime, ML, realaus laiko analizėj etc – individualaus žmogaus galimybės tampa daug svarbesnės ir vieno žmogaus darbas ir įtaka gali būti egzabaitinių sistemų pagrindu.

Duomenų centrai pasaulyje jau valgo dešimtis gigavatų energijos – kokiam Amazonui reiktų keletos Ignalinos atominių reaktorių, kad pamaitint serverius, o problemos, kurias nori sprest tokios kompanijos, tik sudėtingėja. Taigi, pinigų industrijoj daug, problemų irgi daug, ir iš esmės visur trūksta tik žmonių.

Ką reikia mokėt? Jeigu neturit patirties panašiose industrijose, yra keli keliai. Vienas – švari, gerai veikianti galva, ir stiprūs gebėjimai spręst problemas kažkurioj srity. Algoritmai, paskirstytos sistemos, ML, pasaulio (vaizdų, balso, kalbos) atpažinimas, etc. – daug tokių sričių žinių įgyjama per akademinį gyvenimo etapą, jeigu laikas universitetuose praleidžiamas gilinantis į šias sritis.

Kompanijos labai daug dėmesio skiria tiems universitetams, kuriuose vidutinis paruošimas yra labai stiprus – tada ir atvažiuos daryt interviu vietoje, ir nuolat siūlys praktikas. Geriausia, jeigu universitetas turi kažkokias laboratorijas, kurios jau bendradarbiauja su industrija. Lietuvoje universitetai mato vietines kompanijas, ir tarptautinis rekrutingas beveik neegzistuoja. Galbūt daliai žmonių labai padės Uber’io skyriai Vilniuje, bet tai yra ganėtinai plona šlangelė į platųjį pasaulį.

Žinoma, jeigu to nėra, nieko nedarant geriau nebus – reikia mėgint parodyt, kad gali kažką pasiūlyt. TopCoder ir panašūs konkursai leidžia ir pasportuot pačiam, ir parodyt industrijai, kad kažką sugebi, ir beveik visi kompanijų dalyvavimai konferencijose, išoriniuose projektuose, žaidynėse yra realiai skirti pritraukt naujiems darbuotojams. Dalyvavimas konferencijose vertinamas labiau ne pagal tai, kas išmokta, o pagal tai, kiek naujų rekrutų pririnkta per dalinimąsi problemomis ir idėjomis.

Kažkiek reik bent kiek žinot technologijų madas – programavimo kalbos ir technologijos vystosi, nes egzistuoja poreikis greitai ir kokybiškai kurt sofistikuotus sprendimus. Pradėjus dirbt kiekviena kompanija per pirmas kelias savaites suruoš tokį bootcamp’ą, kad teks pamiršt daug, ka mokėjai iki tol – bet žinių turėjimas apie modernias praktikas tai labai palengvina, o geras metodikų jautimas leidžia greitai įtakot ir kolegų darbą – per peer review’us ar tiesiogiai juos mokant.

Taip pat galima įgyt praktiką kitose kompanijose – nėra blogas tonas kas keletą metų pakeist darbdavį, jeigu einama į geresnę poziciją ar kompaniją. Dažnai kompanijos nori turėt įvairesnių patirčių iš įvairių sričių, kad neužsibūt toj pačioj monokultūroj.

Kiek ir kaip uždirba programuotojai? Skirtingos kompanijos turi skirtingas filosofijas, vienose daug visokių priedų, akcijų ir dar ko, kitose (kaip Netflix) tiesiog mokamos didelės algos. Tokiose kompanijose kaip Google ar Facebook aukštesniuose lygiuose didžioji dalis pajamų gaunama akcijų pavidalu, tad sunku vertint, kokia iš tiesų yra alga – ar skaičiuot grant’o metu, ar kai išmokama.

Sunku rast gerus šaltinius apie didesnes algas – dažniausiai žmonės apie jas neberašo/nebekalba, bet pagal apklausas Glassdoor’e galima matyt didesnes nei $300k algas, o Blind’e žmonės dažnai kalba apie milijoninius algų paketus didžiosiose kompanijose – galima lygint su NBA žaidėjų algom, na, gal tik Valančiūnas jau atitrūkęs su savo kontraktu. Viešose žalių kortų aplikacijų duomenų bazėse galima matyt daug pozicijų, kur imigrantų bazinė alga be akcijų ir priedų viršyja $200k (tad dažnai tai reiškia bent dvigubai didesnius tikrus paketus).

Kai paskiriamos akcijos, jų vertė gali būti kelis kartus mažesnė, nei jas gavus (Amazon, Microsoft, Facebook, Google vertės “truputį” pakilo per pastaruosius kelis metus) – ir visada egzistuoja klausimas, ar gavęs tą vertę pinigais būtum pirkęs kompanijos akcijų. Tokia nežinomybė užkrauna kažkiek streso (ypač, kai krenta rinkos), bet kartu ir motyvuoja dirbti, nes nenori kitiems rodyt blogo pavyzdžio (ir pamatęs blogus pavyzdžius eini kovot).

Screenshot 2017-05-27 12.54.11

Žinoma, galima į visą tai žiūrėt ir kiek labiau atsipalaidavus – pilna darbo ir ne pačiuose sudėtingiausiuose projektuose, mygtukus suprogramuot irgi kažkam reikia, ir žmonės gali susikurt patogias karjeras nelipdami į aukščiausius kalnus – sėdint tokiose pozicijose algos vis tiek yra šimtais tūkstančių dolerių per metus. Kaip minėjau, industrija didelė, problemų daug, žmonių trūksta.

Jeigu rūpi finansinė karjeros dalis, didžiosios kompanijos yra aiškiausiai pasiekiamas tikslas. Galima rizikuot, kurt startupus, dar bet ką, bet tam reikės ne tik sukurti technologijas, bet ir tikėtis, kad jos bus vertingai pritaikytos. Kai aišku, kad kompanija kuria reikalingą produktą – ar tai būtų Uber, AirBnB, Microsoft, Google, ar dar kas, akivaizdu, kad bus daug lengviau suprast savo darbo vertę (o ją dar reikės pačiam aprašyt kas pusmetį vykstančiuose ‘performance summary cycle’).

Jeigu rūpi tik technologinė karjeros dalis, įdomiausios problemos egzistuoja tyrimų padaliniuose didžiosiose kompanijose ir finale vis tiek nepavyks pabėgt nuo jų traukos (ir algos).

Ko dar reikia? Pastangų ir daug laiko, kaip ir bet kurioj kitoj karjeroj. Aš savo srityje jau beveik dvidešimt metų \o/ Ai, ir dar reik išvažiuot iš savo kaimo :)

apie bankus

Kopijuota iš FB posto

Lietuvoje įvedė naują tvarką bankuose – nuo šiol juose bus nauji paslaugų planai, kurie suteiks kažkokias paslaugas už kažkokį mokestį ir taip jie nebeapiplėšinės vartotojų. Amerikoje bankus bandė vienaip ar kitaip reguliuot jau kurį laiką, ypač po visokių krizių. Didieji bankai Amerikoje nėra itin mėgstami, tačiau palyginus su lietuviškais, juose nėra taip jau labai blogai. Parašysiu truputuką kuo skirias bankininkystė Lietuvoje nuo ‘o pas mus Amerikooooj’.

Aš labai ilgą laiką Lietuvoje naudojaus Swedbank (nuo ankstyvų Hanzabanko laikų) įvairių lygių bankininkyste – nuo paprasto retail’o ir “Auksinės paslaugos” iki privačios bankininkystės. Truputį susidūriau su kitais bankais (SEB’as prametė kelis kartus – vieną kartą prašė darbdavio rekomendacijos, kitą kartą jie nenorėjo duot ko noriu, kol neprisipirksiu daug ko, ko nenoriu). Garbingai turėtų būti paminėti Snoro kioskeliai, nes jie dar moksleiviui išdavė kortelę su chip’u ir PIN kodu, kurį pamiršau pačioj nemaloniausioj situacijoj.

Norint palygint Swedbanko paslaugas, ko gero labiausiai tinka JAV gigantas “JP Morgan Chase”, po kurio “Chase” vėliava yra ir paprastas retail’as, ir vidutinės paslaugos – “Chase Private Client”, ir turčiams skirtas “J.P. Morgan Private Bank”.

Kad suprast, kokių banko paslaugų gali reikėt turčiams galima atsidaryt JPMorgan pavyzdukus – jie gali įkurti trust’ą, kad žentas neatimtų dukros pinigų. Dar gali įkurti labdaros fondą jūsų vardu – pervesite į jį savo pinigus, nusirašysite mokesčius (ten, kur progresiniai mokesčiai, tai pakankamai didelis dalykas), o kai užaugs jo vertė, galėsite būti mecenatas ar dar kas. Vienintelė bėda, kad reik turėt pakankamai turto, tad gali pro duris ir neįsileist (nebent, žinoma, tik ką puikiai exitinot savo startuolį, ar parašėt patarimų kaip tapti milijonieriumi knygą ir taip tapot multimilijonieriumi).

Paprastas pilietis gali užeit į paprastą filialą ir atsidaryti sąskaitą (nors ją atsidaryt galima ir per internetą, tereik žinot asmens kodą). Pirmas didelis skirtumas – ko gero nereikės laukti eilėje – čia bankų tarnautojai uždirba labai labai nedaug, bet kadangi vis geriau, nei burgerius vartyt, o valdiško darbo aplink per daug nėra, tai norinčių dirbti daug. Greta sąskaitos jie įsiūlys dar daug įvairių dalykų, nes jų motyvacinės programos tuom paremtos. Kito giganto “Wells Fargo” darbuotojai sugebėdavo atidaryt daug sąskaitų ir nepaprašius, už tai gavo šiek tiek baudų.

Interneto banke nereikės jokių slaptažodžių kortelių ar generatorių – jeigu slaptažodis ne ‘123456’, tai jau visai saugus. Kurį laiką bankai net nesugebėjo turėt ilgesnių nei aštuonių simbolių slaptažodžių. Vartotojui nė motais – atsakomybė dažniausiai banko pusėje, kuris nenori prarast klientų ir kompensuos, jeigu kas atspės, kad slaptažodis yra ‘654321’. Toliau skaityti “apie bankus“

apie mano Ameriką

Bendraudamas Lietuvoje vis nukrypdavau į temas apie Ameriką – ir kuo mano dabartiniai namai skiriasi nuo tradicinio lietuvio stereotipų – beveik kiekviename pokalbyje pašnekovai kalbėdavo apie vis kažkokią kitą žemę. Neretai užkliūna ir dažnai viešoje erdvėje paskleidžiami šmaikštūs ar ne itin komentarai apie Jungtinių Valstijų “ypatumus” – jie trykšta paviršutiniškumu, ir retai kada stengiasi iš ties suprast, kuo skirias pasauliai skirtingose Atlanto vandenyno pusėse (labai puiku, kad mano artimi draugai buvo gyvenę JAV, ir tų klaidų per daug nedarė).

Aš tikrai negaliu ginti visko, kas įvyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet labai mėgstu išvengti “vienas apie ratus, kitas apie batus” ir labiau lyginti “apples to apples”. Žmonės, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje dažnai yra upper-middle klasių atstovai, o jeigų susiję su informacinėmis technologijomis – neretai ir patenka į vieno procento turtingųjų ratą. Jų taikiklyje – JAV suburbijos ar kaimo gyventojas iš ne pačių progresyviausių ar turtingiausių valstijų, dažnai ir iš Bible Belt regiono, tik deja, to ironiško apibūdinimo jie nežino, ir priskiria jo savybes visam kontinentui. Iš Amerikos geografijos terminų Lietuvoje galima išgirsti apie Silikono Slėnį (silikonas – tampri medžiaga, naudojama krūtų implantams, silicis – mikroschemose naudojamas elementas), nes “Bay Area” taip lengvai į lietuvių kalbą nesiverčia.

Norėdami normaliai lyginti turėtume galvot apie tai, kuo Lietuvos elitas skirias nuo Amerikos elito, kuo Lietuvos darbininkija skiriasi nuo Amerikos, kuo Lietuvos kaimas skiriasi nuo Amerikos kaimo. Deja, aš dar per daug nežinau apie Amerikos kaimą, jo specialistas ir ambasadorius yra Andrius Užkalnis – jis puikiai apsimeta lietuviškuoju Rush Limbaugh ir skleidžia konservatyviąją ideologiją geriau už Fox News (kas, beje, tarp beveik visų mano pažįstamų yra didesnis pajuokos objektas už bet kurią Lietuvos medijos dalį).

Mano Amerika – kiek kitokia, ir labai sparčiai besikeičianti. Jeigu Amerika yra super-valstybė su savo niuansais, tai Kalifornija joje yra super-valstija. Keturi iš dešimties geriausių pasaulio universitetų yra Kalifornijoje, vieną jų matau pro savo langus – Stenfordas ir Berklis aplink San Franciską, CalTech ir UCLA – aplink Los Andželą. Žinoma, net ir Kalifornija pastaruoju metu yra norinčių padalint į kelias dalis, nes be kultūros, technologijų ir mokslo centrų čia yra ir milžiniškas žemdirbystės regionas, ir palei vandenyną išsidėstę Carmel ar Santa Barbara yra visiškai kitokie miesteliai nei Stoktonas su Fresno.

Tad ieškodami tos civilizacijos, kurią būtų galima lyginti su Lietuvos verslo ar kultūros atostovais, turėtume jos ieškot ne Luizianoje ar Tenesyje, o Manhetene ir San Franciske, Džordžtaune ir Palo Alto. Žinoma, aš tik ką nukėliau viską į ypatingus burbulus, bet mano pašnekovai, kalbantys apie Lietuvą, irgi nėra iš kokios nors Labūnavos ir ko gero mokėsi geriausiuose Lietuvos universitetuose ir gyvena truputuką pėsčiomis nuo Katedros.

Mano Amerikoje žmonės nėra kamuojami sveikatos problemų ar viršsvorio. Tiek San Franciskas, tiek San Jose, tiek visas Pusiasalis tarp jų (čia daug maž apibrėžinėju Silicio Slėnį) patenka į sveikiausius Amerikos miestų sąrašus, nes sveikas būdas čia yra natūralus gyvenimo būdas. Bemegindamas surast artimiausią McDonalds sugaišiu nemažai laiko, ir pakeliui praeisiu nemažai organiškos produkcijos turgelių, Whole Foods supermarketą, penkis parkus, keletą salotų barų ir galbūt kokią hipsterišką-gurmanišką burgerinę (apie man artimiausią rašė WIRED). Aš čia atvažiavęs numečiau keliasdešimt kilogramų pakeitęs dietą į sveikesnę, ir pritarimo iš kolegų, draugų ir šiaip aplinkos jaučiu daug daugiau, nei Lietuvoje.

Maisto tema yra neišsemiama ir verta atskiro straipsnio – kokioje nors “Portlandijoje” parodijuojamas vietinių hipsterių noras žinot, koks buvo viščiuko, kurį jie valgo, vardas, nera taip jau toli nuo noro valgyti sveiką, vietoje užaugintą, organišką maistą. Mėgstate lašišą? Galite rinktis tarp standartinės, užaugintos fermoje (Lietuvoje tai turbūt būtų “Norvegiška lašiša”) ar pagautos laukinės Aliaskoje ar Monterėjaus įlankoje. Norite jautienos? Valgiusios kukurūzų mišinius ar skabiusios žolyte, nes mėsos kokybė visgi skiriasi. Kiaušiniai jūsų dietoje gali būti iš narvelio ar iš pievoje lakščiusio paukštelio.

Norite pamatyti iš kur restoranas perka maistą? Galite ne tik aplankyt fermą, kuri viską tiekia, bet ir savaitgalį su vaikais pasimokyti apie žemdirbystę. Įdomu, kad netgi “sourcing” terminas nurodo, kad pasirenkama ne į kur vežti, bet iš kur. Nors Amerikoje didžioji agronomika yra nemalonus reikalas, bet kas norintis gali valgyt daug kokybiškesnį maistą, jeigu tik nori už tai mokėti.

Norite sveikai maitintis, sportuoti, nepersidirbti, nestresuoti – visi žmonės aplink pritars ir patars, ir galbūt prisijungs patys. Žalingų įpročių kultūra čia savotiška – barai užsidaro vėliausiai antrą nakties, tad žemės graibytojų beveik nėra, rūkyti galima tik paėjus dvidešimt metrų nuo artimiausių durų ar langų (tenka stovėt vidury gatvės), na, tik žolės kvapas karts nuo karto pajuntamas netikėčiausiose vietose.

Kažkiek įdomu, kad komandinis darbas visus primaitina žmogiškos socializacijos, tad visokie sportai ir laisvalaikio užsiėmimai būna daug individualesni – o gal tiesiog geras oras leidžia daug daugiau laiko leisti gamtoje ir bėgiot, laipiot po kalnus ar važinėt po kalvas dviračiais.

Žmonių gerovė yra nuolatinė visur skambanti tema. Įprasta Lietuvoje juoktis iš “how do you do”, bet čia išgirdus “hey, how are you” tu žinai, kad tai atveria visų geranoriškumą ir norą padėti, jeigu tik kas ne taip. Atvažiavus pirmus kartus man buvo keista, kad gatvėje ar parkuose sutikti žmonės pasisveikina, nusišypso, tačiau įpratus, nors tiksliau – supratus, labai lengva pradėt jausti tikrą komfortą. Visi tiesiog nori gerai jaustis ir dalintis tuo geru jausmu. Net ir kelių eismo taisyklės čia daugiau dėmesio skiria kaip būti maloniems kelyje ir nesinervuot, nei kažkokiom pirmumo nustatymo taisyklėm (iš esmės taisyklė yra “pirmas sustojęs turi teisę važiuoti”, bet akių kontaktas ir šypsena – patartini).

Tai ypač jaučias aptarnavimo sferoje – kokybiškas aptarnavimas neapsiriboja greitu maisto atnešimu ar prekių prie kasos suskaičiavimu, o žmogiško ryšio užmezgimu, kuris net ir introvertui priimtinas. Kur beeičiau, visada jausiu, kad žmonės nori duot daugiau, nei jiems privaloma. Parduotuvėje paklaus, ką noriu gaminti ir patars, restoranuose išklaus kas patiko ir parekomenduos konkurentus, parkuose papasakos apie gyvūnų populiacijas ir gražiausias vietas. Vėlgi visur jaučiamas noras rūpintis kitų gerove, ir beveik kiekvienai situacijai įmanoma atrasti paaiškinima, kuris yra pagrįstas sveiku protu ir visuomenės gerove. Žinoma, visur galima rasti anachronizmų ar naivumo, bet tai per daug netrukdo.

Kalifornijoje pati baisiausia vieta, į kurią gali tekt eit, yra DMV (department of motor vehicles). Yai daug maž vienintelė biurokratija, su kuria tenka susidurti eiliniam žmogui (čia išduodamos ID kortos, automobilių registracijos ir vairavimo teisės), ir galima ieškot įvairių veiksnių, dėl kurių ten ne taip malonu. Kai aš suplukęs po nemažo pavažiavimo dviračiu priėjau prie langelio, manęs paklausė ar man viskas gerai ir ar nenoriu stiklinės vandens. Kai pasakiau, kad pamiršau dviračio spyną, man pasiūlė įsivežt dviratį į patalpą priešais tą langelį pasaugojimui. Tai tiek to biurokratinio baisumo (nors aišku, kitiems žmonėms yra nutikę ir blogesnių istorijų).

Žinoma, aš atstovauju tam tikrą visuomenės dalį, kuriai čia lengviau gyvent – nesu beraštis nelegalus imigrantas, dirbu vienoje iš technologijų kompanijų, kurių dėka byra į regioną pinigai, bet didėjantis spaudimas iš technologijų sektoriaus sunkina gyvenimą kitiems, ypač DMV klerkams, bet tai jiems netrukdo būti maloniems ir žmogiškiems.

Buvimas maloniems ir žmogiškiems primažina ir puikybę – nėra nei ypatingai prabangių automobilių (Zukas važinėja su GTI golfeliu, mano vadovai su dulkių siurblį primenančiais elektriniais Nissan Leaf’ais, o tarp išlaidaujančių kolegų mėgstamiausia Tesla), nei ypatingai prabangių deimantais inkrustuotų aksesuarų (nes iPhone keist kas du metus reik, o daugiau nelabai kas prie šortų ir marškinėlių dera). Kai nėra prabangių automobilių, nereikia jų parkut prie pat įėjimo norint pasirodyt, nereikia sukti ratų po centrą norint “pasivaikščiot”.

Nori pasirodyti? Parodyk, kokiai visuomeninei veiklai ne tik skyrei pinigų, bet ir padėjai savo paties darbu, patarimu, kur atsivedei draugų.

Žinoma, patogus gyvenimas turi kainą – geras oras ir maloni aplinka rinkos dėka sukelia nekilnojamo turto kainas iki nerealių aukštumų (norite nusipirkt šimto kvadratinių metrų tvartuką Palo Alto? užteks vos poros milijonų doleriu!), ir nelaimėjus loterijos gali tekti pastovėti nemenkuose kamščiuose ir daugiau nei valandą per dieną praleisti automobilyje. Aišku, čia gyvenantys žmonės visiškai puikiai suvokia, kokiame burbule yra, ir ką ir už kiek perka – ir nemažai pokalbių apie “ajaj kaip čia brangu” turės “bet kitur geriau nėra” potekstę.

Iš ties, be visos saviraiškos ypatingame komforte egzistuoja ir stiprus kultūrinis gyvenimas – pasauliniai koncertiniai turai nepraleidžia (o dažnai ir apsistoja ilgėliau) vietinių auditorijų, Niujorko spektakliai atvažiuoja į San Franciską, menas gyvuoja ne tik muziejų salėse, bet ir daugybėje privačių galerijų. Kalifornijos muzikos ar meno festivaliai žinomi ir Lietuvoje, o be visos didžiosios kino industrijos egzistuoja ir daug nepriklausomų studijų. Nors ir egzistuoja didieji kino teatrų kompleksai su visa Holivudo produkcija, man yra arčiau bent keturi mažieji kinoteatrai, kuriuose rodomi kitų pasaulio šalių filmai, nepriklausomas ar senasis kinas. Beje, net ir Holivudo produkcijos žiūrėjimas skiriasi tarp įvairių regionų – skirtingos reakcijos į juokus, kitoks elgesys, kitoks išsilavinimas ir pasaulio supratimas.

Skiriasi ir požiūris į žiniasklaidą, kol CNN ieško nukritusio MH370 (kaip pastebėjo komikai – jų didžioji auditorijos dalis yra oro uostuose įstrigę keleiviai), Fox News bando sukurt naujausią samokslo teoriją ir šiaip visi užsiėmę ebolos gasdinimais, nuo kasdieninio naujienų pulso atitolę žmonės mieliau skaito smarkiai giliau išanalizuotas temas iš vis dar gyvuojančio žurnalizmo The Atlantic, Time, Newsweek ar The New Yorker pavidalu, tiek popieriniu, tiek elektroniniu.

Visas įdomesnis turinys yra pateikiamas ne didžiųjų transliuotojų, o kabelinės televizijos kanalų – nors kartais, kaip CNN atveju, tai būna kažkiek užgožta bendro 24/7 srauto. Tuo tarpu HBO imasi neregėto masto televizijos projektų (“Band of Brothers”, “The Pacific”), Netflix kuria “House of Cards” netgi be televizijų tinklų pagalbos, o didieji kanalai kartais pataiko sukurt “House” ar “Lost”. Iš esmės norint pažiūrėt keletą epizodų per savaitę pasirinkimas yra neblogas, tad socialiniuose ratuose kartais kalbėt apie “koks yra geras TV show” nėra per daug blogo tono ženklas, kaip ir aptarinėt paskutinius Comedy Central “Daily Show” epizodus (kuriuose galima sužinot apie nemažai aktualijų, ypač jeigu nėra laiko klausyti visuomeninių transliuotojų kaip NPR).

Kažkada per Padėkos dieną patekau į vietinių profesionalų susiėjimą, kur buvo keptas kalakutas ir žiurimas amerikietiškas futbolas. Google programuotoju dirbantis amerikietis, sužinojęs kad aš iš Lietuvos, galėjo diskutuoti apie Žalgirio mūšio niuansus, kurių mes mokyklos istorijos vadovėliuose net neradom. “Grateful Dead” Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio marškinėlių istoriją prisimena ne vienas sutiktas žmogus (nors aš visai neseniai sužinojau, kad tai – iš Palo Alto kilusi grupė).

Tokia mano Amerika – išsilavinusi, miela, intelektuali, kukli, patogi, sveika, atvira. Labai lengva susidaryti stereotipus iš toli, ir čia esantis kultūrų katilas kažkiek tai pristabdo – įvairovė yra vienas kertinių veiksnių, ir jos dėka nepuolama susidarinėt generalizacijų apie kažką toli. Yra labai daug temų apie supančius dalykus, tiek burbulo viduje, tiek už jo ribų – ir kol suprantama, kodėl ir kas yra lyginama, pokalbis gali būti iš ties įdomus.

apie kainas (ryšių)

Neišeis čia per daug pazyst apie šilumos kainas, šildaus dujom, kurios pabrango daugiau nei dvigubai per kelis metus, pasaulinės naftos/dujų kainos visgi yra susijusios, ir čia nelabai ką padarysi.

Iš tiesų yra kita kainų tema, kuri daug labiau užknisa. Periodiškai sulaukiu skambučių iš mobiliojo ar stacionaraus telefoninio ryšio tiekėjų, siūlančių naujus planus, nes jie gi pagalvoja, ko man reikia. Būna paskambina dėl trijų litų per mėnesį abonentinio mokesčio skirtumo, būna dėl centu pigesnės minutės. Nesvarbu, kad abonentinis ir taip niekinis, minučių kainos ne tokios jau ir baisios (nors itin retai pavyksta perlipti plano suteikiamų minučių kiekį).

Va komonsensai rašė apie operatoris bei jų ypatingus ilgius, iš kurių aišku, kad ryšių kokybės pas mus lyg ir neblogos. Lyg ir nebūtų kuom skųstis…

Didžioji bėda yra, kad operatoriai iš tiesų piktnaudžiauja tarptautinių tarifų beigi roaming’o sąskaita – patiriamos sąnaudos yra itin menka dalis kainos, kurią reikia mokėti.

Kadaise dirbau Interneto paslaugų kompanijoje, mes tais laikais (gūdūs dutūkstantieji) mokėjom tūkstančius dolerių už megabitą. Šiais laikais megabitas dolerio nekainuoja (nu ok, ten prabangesni megabitai su daugiau patikimumo gali ir du dolerius kainuot).

Čia iš karto paaiškinsiu terminologiją, ‘megabitas’ tai yra iš tiesu “megabitas per sekundę“, bet visi mėgsta trumpint, ir tai yra informacijos perdavimo greitis. Megabaitas yra dažniausiai informacijos kiekis. Kai kurie žmonės sako “megabaitai per sekundę“, bet jie dažniausiai yra ne ryšių specialistai, ir matuoja kaip greitai siunčias filmai beigi serialai iš torentų.

Dabar truputį paprastos matematikos – megabitas įgalina perduot megabaitą per aštuonias sekundes, arba dešimt tūkstančių megabaitų per dieną. Per mėnesį tai jau būtų trys šimtai tūkstančių megabaitų. Tai yra jau toks didelis skaičius, kad patogumo dėlei tai vadintų “trys šimtai gigabaitų“ arba “trečdalis terabaito“.

Grįžkime prie operatorių. Lietuvoje parsiųstas megabaitas kainuoja nuo vieno iki dešimt centų (ten priklauso nuo plano/kiekio). Kokioje nors Amerikoje parsiųstas megabaitas kainuoja irgi kelis centus. To megabaito persiuntimo kaina tarp Lietuvos ir Amerikos yra nykstamai maža, ir skaičiuojant nulius iki kablelio galima ir skaičių pamest (gerai, gal kiek perdedu, bet vis tiek gaunas 0.01ct ar kažkas panašaus).

Šiuo metu galiojantys duomenų roaming’o tarifai po JAV keliaujančiam lietuviui:

Omnitel – 35Lt/MB
Bitė – 21Lt/MB
Tele2 – 40Lt/MB

Logika čia paprasta ir toli jos ieškot nereikia, šių paslaugų vartotojai yra patogumo vergai – nori naudotis savo numeriu/korta/telefonu užsienyje – permokėk kokį šimtą kartų.

Aš, žinoma, ne kvailys, pirmą dieną nuvykęs į svečią šalį puolu ieškoti kur čia įgyt kokią vietinę SIM kortą, su kuria galėčiau toliau tikrinti paštą, žemėlapius, naujienas ir dar belenką, gal dar netgi paskambint kam nors. Tokių išlaidų patiriu daug maž tūkstančiui litų per metus, ir tai yra maždaug tai, ko negauna mano lietuviškasis ryšio tiekėjas. Aišku jis atsiima per tą vieną žemėlapio patikrinimą savaitgalinėje išvykoje, žudydamas bet kokį mano lojalumą.

Interneto kainos per pastaruosius kelioliką metų atpigo šimtus ar tūkstančius kartų, o mobilaus tarptautinio ryšio tarifai kaip nesikeitė taip nesikeitė.

Tarptautiniai pokalbių tarifai irgi yra viena iš tų paslaugų, kur akivaizdžiai niekas nenorėjo mažint tarifų – vis tiek reikia mokėt litus už minutę. Vakar prakalbėjau su užsieniu maždaug tris valandas – naudojaus SkypeOut’u beigi Facebook Videocalling’u – nežinau, kokia buvo sąskaita Skype’ui, bet niekada per daug ir nerūpėjo, nes visgi tai centai, o ne litai, už minutę. Ar galėtų tie pinigai keliaut operatoriams? Galbūt, man patinka kalbėt ir vaikščiot, dar geriau – po parką ar palei Nerį/Vilnelę.

Atrodytų, kad EU dėka kada nors mažės tarifai (USA gi irgi gyvena šimtai milijonų žmonių, bet jiems paskambint galima iš visokių nemokamų minučių) – roaming’ą lyg ir apmažino, dabar vos litas su trupučiu už minutę.

Įdomybė, kad EU bandė sutvarkyt ir duomenų roaming’ą, bet darė tai ne galutiniam vartotojui o didmeninių susitarimų lygyje. Finale ryšių tiekėjams paslaugų savikaina dar kartą sumažėjo, o vartotojai kaip buvo, taip ir liko pinigų karvės.

Gal ir kiek pigiau, būnant kokioje nors Vokietijoje megabaitas yra 7-13Lt už megabaitą. Čia toje pačioje Vokietijoje, kurių duomenų apsikeitimo mazguose įsikūrę Lietuvos interneto ryšio tiekėjai…

Su visomis taupos priemonėmis ir atmetus užsienyje įgyjamas trumpalaikes kortas vis tiek mano lietuviškojo mobilaus ryšio sąskaitų 90% yra tarptautiniai skambučiai beigi roamingas. Nesuprantu, kaip ryžtasi paslaugų vadybininkai skambyt ir siūlyt “verslui 120“ vietoje “verslui 150“.

Mano, kaipo technologo, šventa pareiga yra kurti sistemas ir technologijas, kad teikti paslaugas būtų pigiau ir efektyviau, kartais tai pajaučia vartotojai, – dėl šių apribojimų ir kosminių (menančių duomenų perdavimą palydovais) kainų visuomenės galimybės yra ypatingai apribojamos.

Kažkiek juokingi yra ryšio tiekėjų atstovų išvedžiojimai, kad ne jie kalti, o pasaulinės praktikos, užsienio tiekėjai, bla bla bla. Kažkodėl Interneto tiekėjai susitarė ir sumažino tarifus, nemoka gi vartotojai šimto litų už penkias minutes šokančių kačių.

Kraunuos lagaminus, šį savaitgalį vėl teks perskrist tą nemažą balą, po kuria guli dešimtys optinių kabelių, kurių pralaidumų pakanka milijonams puikios kokybės pokalbių ar video peržiūrų. Nuskridęs nuvažiuosiu į viešbutį, pasidėsiu lagaminus ir iš karto nužingsniuosiu iki vietinės T-Mobile atstovybės, kur eilinį kartą susimokėsiu už mėnesį iš karto, o mano lietuviškuoju numeriu vėl niekas negalės prisiskambint. Ir gerai, aišku, nes visi skambina trečią ryto, kaip susitarę.

Kažkada yra paskambinusi ir ryšio tiekėjo vadybininkė, kol roamin’au, per trumpą įžangą ji man sudegino daugiau pinigų, nei visi planų pakeitimai per pastaruosius penkis metus.

apie mokesčius

Dar Lietuvoje niekada nebuvo tiek kalbama apie progresinių mokesčių įvedimą, tad išlindo visa puokštė argumentų, įsitikinimų bei elementaraus aklumo. Aš pameginsiu pažiūrėt iš savo varpinės (vidurinės klasės, kaip ji suvokiama Vakaruose).

Pagrindinė problema visgi yra žmonių nesupratimas, kiek ir kokių mokesčių yra sumokama, ir kokia dalis jų uždarbio yra iš ties apmokestinama. Keista, bet iš politikų vienintelis Vagnorius sugebėjo paskaičiuot ką šiais pasiūlymais nori padaryti svieto lygintojai: apmokestinti iš viso iki 61% pajamų – beveik du trečdaliai žmogaus uždarbio nukeliautų valstybės rėmimui.

Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo “savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir “ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.

Finansų ministrė bandė teigt, kad ‘socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka’ – vis dar mėgindama kurti kažkokią iliuziją, kad visgi mokesčiai nėra tokie dideli, kokie jie iš tiesų yra. Deja, visoms išmokoms egzistuoja lubos, o įmokoms ne, tad dažnai tik nedidelė suma yra ‘draudimas’, visa kita yra elementarus mokestis, su ypatingu solidarumu mažai uždirbantiems, bedarbiams bei pensininkams, nes išmokoms jiems proporcingai daug didesnes nei jų įmokos. Tai yra garantuotas ‘draudimas’ už minimumą dirbančiam, tačiau visgi, vidurinė klasė galima sakyt nieko negauna iš jo.

Taigi, šiuo metu mokame 42% mokesčių (nėra itin daug, bet tikrai daugiau nei proletariato atstovų kartojami 15%). Pagal pasiūlymus 56% apmokestinimas būtų jau pajamoms virš ~3000 LTL į rankas. 61% būtų taikomas kažkur nuo 6500 LTL į rankas. Taigi, nereik uždirbt nė poros tūkstančių eurų, kad vos ne antra tiek nuo papildomų pajamų atitektų valstybei.

Panašu, kad siūlantieji mato mūsų valstybę kaip uždarą sistemą, kurioje labai lengva perbalansuot ar perskirstyt. Taip pat panašu, kad jie nemato, jog sienos bei darbo rinkos yra atviros, tad egzistuoja rizika, jog pakilus spaudimui galima elementariai palikt tą sistemą. Žinoma, progresinių mokesčių siūlytojai bando pašiept, jog visi nori keliaut į progresinių mokesčių šalis, tačiau vėlgi užsimerkia, kad ten mokesčiai mažesni nei pas mus jau dabar.

Pamėginsiu paskaičiuot – nebūtinai tiksliai, bet vis į tą pusę. Mūsų premjeras bandė atsiviliot investuotojus iš Silicio slėnio, tad įdomu, kaip jam pavyktų. JAV programinės įrangos inžinierius (čia tokia kūrybinga IT šaka :) gali uždirbti nuo $100000 per metus – ten šiuo metu visgi vėl talentų burbulas, tad čia ganėtinai konservatyvus įvertinimas. Jis gali dirbti tokį darbą iš bet kur, tad tarkime jis gyvens Lietuvoje, tad va jau vien socialinio draudimo įmokų bus sumokėta apie 55000 Lt, o alga ant popieriaus bus netoli 185000 Lt. – nuo kurios reikės sumokėt PSD ir mažytę sodrytę (16500 LTL) bei GPM.

Su GPM skaičiavimais biškį sudėtingiau, dabartinėje sistemoje tai būtų 27500 Lt, siūlomoje – 72000 Lt, tad vietoje ~140000 Lt per metus gautų jau tik 95000 Lt – visai neblogas algos sumažinimas.

Kiek toks pilietis uždirbtų bei sumokėtų mokesčių kitur? Toj pačioj progresyviojoj Jungtinėje Karalystėje su darbdavio sumokamais mokesčiais našta būtų apie 37.5% – mažiau nei dabar Lietuvoje – tad namo parsineštų beveik 150000 Lt.
Tam pačiam progresyviai apmokestintame Silicio slėnyje – Kalifornijoje – reiktų atseikėt 35%, o namo parsinešt virš 155000 Lt.
Progresyviojoje Vokietijoje ko gero tai būtų 31% – uždirbama 162000 Lt.
Siūloma žiūrėt į Skandinaviją – nors ten migruojantys nebūtinai yra aukščiausios klasės specialistai – ten būtų sumokama 50% – daugiau nei dabar Lietuvoje, bet smarkiai mažiau nei siūlyme, vėlgi, gryna alga – 120000 Lt

Kita problema aišku yra tai, ką gauna žmonės už tuos mokesčius – ir tai toli gražu nėra tiesiogiai susiję su mokamu procentu. Visgi, Lietuvos biudžetas bei paslaugos sudaromos pagal vidurkį, o vidutinis pilietis sukuria daug mažiau vertės (BVP, etc) nei turtingose valstybėse, tad ir valstybės paslaugos yra suteikiamos pagal vidutinį lygį, kuris pasaulinėse rinkose dirbantiems piliečiams yra tikrai ganėtinai žemas ir taip.

Mokantis kyšius turi daug didesnę tikimybę išgyvent, jeigu pakliūna į sveikatos apsaugos sistemos globą (o nedarbingumo išmokos panašesnės į nulį nei į algą) – bet net ir tai nepadaro pensijų proporcingų uždarbiui.
Švietimo sistemos lygis nėra visgi toks jau nuostabus – universitetų reitingai žemi, diplomus galima degint.
Saugumas ne ypatingas net ir miestų centruose. Gatvės duobėtos, šaligatviai slidūs, parkai apleisti (bei ne tiek jau ir daug jų).
Be to, šalta, o šildymas brangus – BVP nuolat paleidžiamas į orą, o pinigai iškeliauja į rytinius kaimynus.

Drabužių kainos tokios pačios kaip ir kitur, maistas kainuoja tiek pat kaip ir kitur, nekilnojamo turto burbulas vis dar nesubliuškęs, kelionės brangesnės, …

Nesu kažkoks labai nepatenkintas – čia visgi mano šalis, ir tikiuos, kad kada nors kiekvienas žmogus įneš daugiau ir turėsime gerą aplinką. Visgi, nežinau ar tai yra verta dviejų trečdalių uždarbio. Gal, kažkas gi tuom tiki.

Aš tikiu, kad socialinė nelygybė bus tikrai ištaisyta, ir jokios atskirties nebebus – nes nebus tarp ko jos skaičiuot. Aišku gaila, kad tempiam Lietuvą link sugriuvusių valstybių, tikėjaus geriau.