apie mano Ameriką

Bendraudamas Lietuvoje vis nukrypdavau į temas apie Ameriką – ir kuo mano dabartiniai namai skiriasi nuo tradicinio lietuvio stereotipų – beveik kiekviename pokalbyje pašnekovai kalbėdavo apie vis kažkokią kitą žemę. Neretai užkliūna ir dažnai viešoje erdvėje paskleidžiami šmaikštūs ar ne itin komentarai apie Jungtinių Valstijų “ypatumus” – jie trykšta paviršutiniškumu, ir retai kada stengiasi iš ties suprast, kuo skirias pasauliai skirtingose Atlanto vandenyno pusėse (labai puiku, kad mano artimi draugai buvo gyvenę JAV, ir tų klaidų per daug nedarė).

Aš tikrai negaliu ginti visko, kas įvyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet labai mėgstu išvengti “vienas apie ratus, kitas apie batus” ir labiau lyginti “apples to apples”. Žmonės, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje dažnai yra upper-middle klasių atstovai, o jeigų susiję su informacinėmis technologijomis – neretai ir patenka į vieno procento turtingųjų ratą. Jų taikiklyje – JAV suburbijos ar kaimo gyventojas iš ne pačių progresyviausių ar turtingiausių valstijų, dažnai ir iš Bible Belt regiono, tik deja, to ironiško apibūdinimo jie nežino, ir priskiria jo savybes visam kontinentui. Iš Amerikos geografijos terminų Lietuvoje galima išgirsti apie Silikono Slėnį (silikonas – tampri medžiaga, naudojama krūtų implantams, silicis – mikroschemose naudojamas elementas), nes “Bay Area” taip lengvai į lietuvių kalbą nesiverčia.

Norėdami normaliai lyginti turėtume galvot apie tai, kuo Lietuvos elitas skirias nuo Amerikos elito, kuo Lietuvos darbininkija skiriasi nuo Amerikos, kuo Lietuvos kaimas skiriasi nuo Amerikos kaimo. Deja, aš dar per daug nežinau apie Amerikos kaimą, jo specialistas ir ambasadorius yra Andrius Užkalnis – jis puikiai apsimeta lietuviškuoju Rush Limbaugh ir skleidžia konservatyviąją ideologiją geriau už Fox News (kas, beje, tarp beveik visų mano pažįstamų yra didesnis pajuokos objektas už bet kurią Lietuvos medijos dalį).

Mano Amerika – kiek kitokia, ir labai sparčiai besikeičianti. Jeigu Amerika yra super-valstybė su savo niuansais, tai Kalifornija joje yra super-valstija. Keturi iš dešimties geriausių pasaulio universitetų yra Kalifornijoje, vieną jų matau pro savo langus – Stenfordas ir Berklis aplink San Franciską, CalTech ir UCLA – aplink Los Andželą. Žinoma, net ir Kalifornija pastaruoju metu yra norinčių padalint į kelias dalis, nes be kultūros, technologijų ir mokslo centrų čia yra ir milžiniškas žemdirbystės regionas, ir palei vandenyną išsidėstę Carmel ar Santa Barbara yra visiškai kitokie miesteliai nei Stoktonas su Fresno.

Tad ieškodami tos civilizacijos, kurią būtų galima lyginti su Lietuvos verslo ar kultūros atostovais, turėtume jos ieškot ne Luizianoje ar Tenesyje, o Manhetene ir San Franciske, Džordžtaune ir Palo Alto. Žinoma, aš tik ką nukėliau viską į ypatingus burbulus, bet mano pašnekovai, kalbantys apie Lietuvą, irgi nėra iš kokios nors Labūnavos ir ko gero mokėsi geriausiuose Lietuvos universitetuose ir gyvena truputuką pėsčiomis nuo Katedros.

Mano Amerikoje žmonės nėra kamuojami sveikatos problemų ar viršsvorio. Tiek San Franciskas, tiek San Jose, tiek visas Pusiasalis tarp jų (čia daug maž apibrėžinėju Silicio Slėnį) patenka į sveikiausius Amerikos miestų sąrašus, nes sveikas būdas čia yra natūralus gyvenimo būdas. Bemegindamas surast artimiausią McDonalds sugaišiu nemažai laiko, ir pakeliui praeisiu nemažai organiškos produkcijos turgelių, Whole Foods supermarketą, penkis parkus, keletą salotų barų ir galbūt kokią hipsterišką-gurmanišką burgerinę (apie man artimiausią rašė WIRED). Aš čia atvažiavęs numečiau keliasdešimt kilogramų pakeitęs dietą į sveikesnę, ir pritarimo iš kolegų, draugų ir šiaip aplinkos jaučiu daug daugiau, nei Lietuvoje.

Maisto tema yra neišsemiama ir verta atskiro straipsnio – kokioje nors “Portlandijoje” parodijuojamas vietinių hipsterių noras žinot, koks buvo viščiuko, kurį jie valgo, vardas, nera taip jau toli nuo noro valgyti sveiką, vietoje užaugintą, organišką maistą. Mėgstate lašišą? Galite rinktis tarp standartinės, užaugintos fermoje (Lietuvoje tai turbūt būtų “Norvegiška lašiša”) ar pagautos laukinės Aliaskoje ar Monterėjaus įlankoje. Norite jautienos? Valgiusios kukurūzų mišinius ar skabiusios žolyte, nes mėsos kokybė visgi skiriasi. Kiaušiniai jūsų dietoje gali būti iš narvelio ar iš pievoje lakščiusio paukštelio.

Norite pamatyti iš kur restoranas perka maistą? Galite ne tik aplankyt fermą, kuri viską tiekia, bet ir savaitgalį su vaikais pasimokyti apie žemdirbystę. Įdomu, kad netgi “sourcing” terminas nurodo, kad pasirenkama ne į kur vežti, bet iš kur. Nors Amerikoje didžioji agronomika yra nemalonus reikalas, bet kas norintis gali valgyt daug kokybiškesnį maistą, jeigu tik nori už tai mokėti.

Norite sveikai maitintis, sportuoti, nepersidirbti, nestresuoti – visi žmonės aplink pritars ir patars, ir galbūt prisijungs patys. Žalingų įpročių kultūra čia savotiška – barai užsidaro vėliausiai antrą nakties, tad žemės graibytojų beveik nėra, rūkyti galima tik paėjus dvidešimt metrų nuo artimiausių durų ar langų (tenka stovėt vidury gatvės), na, tik žolės kvapas karts nuo karto pajuntamas netikėčiausiose vietose.

Kažkiek įdomu, kad komandinis darbas visus primaitina žmogiškos socializacijos, tad visokie sportai ir laisvalaikio užsiėmimai būna daug individualesni – o gal tiesiog geras oras leidžia daug daugiau laiko leisti gamtoje ir bėgiot, laipiot po kalnus ar važinėt po kalvas dviračiais.

Žmonių gerovė yra nuolatinė visur skambanti tema. Įprasta Lietuvoje juoktis iš “how do you do”, bet čia išgirdus “hey, how are you” tu žinai, kad tai atveria visų geranoriškumą ir norą padėti, jeigu tik kas ne taip. Atvažiavus pirmus kartus man buvo keista, kad gatvėje ar parkuose sutikti žmonės pasisveikina, nusišypso, tačiau įpratus, nors tiksliau – supratus, labai lengva pradėt jausti tikrą komfortą. Visi tiesiog nori gerai jaustis ir dalintis tuo geru jausmu. Net ir kelių eismo taisyklės čia daugiau dėmesio skiria kaip būti maloniems kelyje ir nesinervuot, nei kažkokiom pirmumo nustatymo taisyklėm (iš esmės taisyklė yra “pirmas sustojęs turi teisę važiuoti”, bet akių kontaktas ir šypsena – patartini).

Tai ypač jaučias aptarnavimo sferoje – kokybiškas aptarnavimas neapsiriboja greitu maisto atnešimu ar prekių prie kasos suskaičiavimu, o žmogiško ryšio užmezgimu, kuris net ir introvertui priimtinas. Kur beeičiau, visada jausiu, kad žmonės nori duot daugiau, nei jiems privaloma. Parduotuvėje paklaus, ką noriu gaminti ir patars, restoranuose išklaus kas patiko ir parekomenduos konkurentus, parkuose papasakos apie gyvūnų populiacijas ir gražiausias vietas. Vėlgi visur jaučiamas noras rūpintis kitų gerove, ir beveik kiekvienai situacijai įmanoma atrasti paaiškinima, kuris yra pagrįstas sveiku protu ir visuomenės gerove. Žinoma, visur galima rasti anachronizmų ar naivumo, bet tai per daug netrukdo.

Kalifornijoje pati baisiausia vieta, į kurią gali tekt eit, yra DMV (department of motor vehicles). Yai daug maž vienintelė biurokratija, su kuria tenka susidurti eiliniam žmogui (čia išduodamos ID kortos, automobilių registracijos ir vairavimo teisės), ir galima ieškot įvairių veiksnių, dėl kurių ten ne taip malonu. Kai aš suplukęs po nemažo pavažiavimo dviračiu priėjau prie langelio, manęs paklausė ar man viskas gerai ir ar nenoriu stiklinės vandens. Kai pasakiau, kad pamiršau dviračio spyną, man pasiūlė įsivežt dviratį į patalpą priešais tą langelį pasaugojimui. Tai tiek to biurokratinio baisumo (nors aišku, kitiems žmonėms yra nutikę ir blogesnių istorijų).

Žinoma, aš atstovauju tam tikrą visuomenės dalį, kuriai čia lengviau gyvent – nesu beraštis nelegalus imigrantas, dirbu vienoje iš technologijų kompanijų, kurių dėka byra į regioną pinigai, bet didėjantis spaudimas iš technologijų sektoriaus sunkina gyvenimą kitiems, ypač DMV klerkams, bet tai jiems netrukdo būti maloniems ir žmogiškiems.

Buvimas maloniems ir žmogiškiems primažina ir puikybę – nėra nei ypatingai prabangių automobilių (Zukas važinėja su GTI golfeliu, mano vadovai su dulkių siurblį primenančiais elektriniais Nissan Leaf’ais, o tarp išlaidaujančių kolegų mėgstamiausia Tesla), nei ypatingai prabangių deimantais inkrustuotų aksesuarų (nes iPhone keist kas du metus reik, o daugiau nelabai kas prie šortų ir marškinėlių dera). Kai nėra prabangių automobilių, nereikia jų parkut prie pat įėjimo norint pasirodyt, nereikia sukti ratų po centrą norint “pasivaikščiot”.

Nori pasirodyti? Parodyk, kokiai visuomeninei veiklai ne tik skyrei pinigų, bet ir padėjai savo paties darbu, patarimu, kur atsivedei draugų.

Žinoma, patogus gyvenimas turi kainą – geras oras ir maloni aplinka rinkos dėka sukelia nekilnojamo turto kainas iki nerealių aukštumų (norite nusipirkt šimto kvadratinių metrų tvartuką Palo Alto? užteks vos poros milijonų doleriu!), ir nelaimėjus loterijos gali tekti pastovėti nemenkuose kamščiuose ir daugiau nei valandą per dieną praleisti automobilyje. Aišku, čia gyvenantys žmonės visiškai puikiai suvokia, kokiame burbule yra, ir ką ir už kiek perka – ir nemažai pokalbių apie “ajaj kaip čia brangu” turės “bet kitur geriau nėra” potekstę.

Iš ties, be visos saviraiškos ypatingame komforte egzistuoja ir stiprus kultūrinis gyvenimas – pasauliniai koncertiniai turai nepraleidžia (o dažnai ir apsistoja ilgėliau) vietinių auditorijų, Niujorko spektakliai atvažiuoja į San Franciską, menas gyvuoja ne tik muziejų salėse, bet ir daugybėje privačių galerijų. Kalifornijos muzikos ar meno festivaliai žinomi ir Lietuvoje, o be visos didžiosios kino industrijos egzistuoja ir daug nepriklausomų studijų. Nors ir egzistuoja didieji kino teatrų kompleksai su visa Holivudo produkcija, man yra arčiau bent keturi mažieji kinoteatrai, kuriuose rodomi kitų pasaulio šalių filmai, nepriklausomas ar senasis kinas. Beje, net ir Holivudo produkcijos žiūrėjimas skiriasi tarp įvairių regionų – skirtingos reakcijos į juokus, kitoks elgesys, kitoks išsilavinimas ir pasaulio supratimas.

Skiriasi ir požiūris į žiniasklaidą, kol CNN ieško nukritusio MH370 (kaip pastebėjo komikai – jų didžioji auditorijos dalis yra oro uostuose įstrigę keleiviai), Fox News bando sukurt naujausią samokslo teoriją ir šiaip visi užsiėmę ebolos gasdinimais, nuo kasdieninio naujienų pulso atitolę žmonės mieliau skaito smarkiai giliau išanalizuotas temas iš vis dar gyvuojančio žurnalizmo The Atlantic, Time, Newsweek ar The New Yorker pavidalu, tiek popieriniu, tiek elektroniniu.

Visas įdomesnis turinys yra pateikiamas ne didžiųjų transliuotojų, o kabelinės televizijos kanalų – nors kartais, kaip CNN atveju, tai būna kažkiek užgožta bendro 24/7 srauto. Tuo tarpu HBO imasi neregėto masto televizijos projektų (“Band of Brothers”, “The Pacific”), Netflix kuria “House of Cards” netgi be televizijų tinklų pagalbos, o didieji kanalai kartais pataiko sukurt “House” ar “Lost”. Iš esmės norint pažiūrėt keletą epizodų per savaitę pasirinkimas yra neblogas, tad socialiniuose ratuose kartais kalbėt apie “koks yra geras TV show” nėra per daug blogo tono ženklas, kaip ir aptarinėt paskutinius Comedy Central “Daily Show” epizodus (kuriuose galima sužinot apie nemažai aktualijų, ypač jeigu nėra laiko klausyti visuomeninių transliuotojų kaip NPR).

Kažkada per Padėkos dieną patekau į vietinių profesionalų susiėjimą, kur buvo keptas kalakutas ir žiurimas amerikietiškas futbolas. Google programuotoju dirbantis amerikietis, sužinojęs kad aš iš Lietuvos, galėjo diskutuoti apie Žalgirio mūšio niuansus, kurių mes mokyklos istorijos vadovėliuose net neradom. “Grateful Dead” Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio marškinėlių istoriją prisimena ne vienas sutiktas žmogus (nors aš visai neseniai sužinojau, kad tai – iš Palo Alto kilusi grupė).

Tokia mano Amerika – išsilavinusi, miela, intelektuali, kukli, patogi, sveika, atvira. Labai lengva susidaryti stereotipus iš toli, ir čia esantis kultūrų katilas kažkiek tai pristabdo – įvairovė yra vienas kertinių veiksnių, ir jos dėka nepuolama susidarinėt generalizacijų apie kažką toli. Yra labai daug temų apie supančius dalykus, tiek burbulo viduje, tiek už jo ribų – ir kol suprantama, kodėl ir kas yra lyginama, pokalbis gali būti iš ties įdomus.

Reklama

apie mokslą

Su rugsėjo pirmąja!

Šiemet jau visiškai nebejaučiu šventinės šios dienos dvasios, o ir ruduo nelabai jaučias – mokslo senokai nebeskirstau į semestrus ir trimestrus. Rašau būdamas ganėtinai unikalioje pozicijoje – paskutiniai metai gimnazijoje buvo įveikti pusiau eksternu, universitetinį mokslą mečiau beveik nepradėjęs, o šiom dienom, praėjus keliolikai metų, tenka nuolat bendrauti su akademine bendruomene – tiek mokslo konferencijose, tiek nuolatiniuose susitikimuose ar keičiantis tyrimų rezultatais. Štai tokių aplinkybių (ir daugybės pokalbių su interesantais ar pašaliečiais) ir suformuotas mano saldžiarūgštis požiūris į lietuvišką mokslą ir ką su juo daryti.

Švietimas Lietuvoje yra viena didžiausių išlaidų visame biudžeto pyrage, tad kažkiek skaičiuosiu ir svetimus pinigus.

Mes (t.y. mūsų valstybė) dažnai didžiuojames, kad štai turime daugiausiai diplomuotų specialistų. Iš ties, diplomo turėjimas tampa būtinu dalyku ten kur jo reikia, bet kas daug liūdniau, nieko nereiškiančiu ten, kur mokslo gali ir prireikt. Žinoma, kriterijų universitetams yra visokių, bet diplomų kiekio kriterijus yra teisingas tik pelno siekiantiems, kurie paims pinigų už kiekvieną popierių (štai University of Phoenix prieš keletą metų studijavo 600000 studentų…).

Lietuvoje vienu metu universitetuose mokosi virš 110000 studentų, apie 55% jų – Vilniuje (visai nemažas nuokrypis nuo populiacijos pasiskirstymo per regionus). Taigi, jeigu primityviai žiūrėsim į problemą, kad per daug yra blogai (nes kainuoja), tai Vilnius yra daugiau nei pusė blogio. Tačiau primityviai mes žiūrėt nenorim, viskas yra daug sudėtingiau.

Iš ties, studijuot Vilniuje yra faina. Nes visgi, tai yra pagrindinis šalies miestas, ir būti jame visada yra smagu. Aš pats jame trisdešimt metų pragyvenau, jeigu nereik kamščiuose sėdėt ir per žiemą langai iš vidaus neledėja, tai visai gerai.

Problema yra dvilypė – iš vienos pusės, studentavimas prabangiausiame šalies mieste kainuoja tiek valstybei, tiek tėvams, iš kitos pusės, patys mokslai tampa antraeiliu dalyku, kuris leidžia paatostogaut keturis metus (ar daugiau, visada yra magistrų programos) nuo gyvenimo ir diplomo gavimas tampa maksimumu, kurio siekiama idant pateisinti savo laimingą būtį tuo metu.

Valstybės finansavimas aukštajam mokslui yra investicija, ir reikia žiūrėt, ką padaryt, kad ta investicija būtų efektyvi ir turėtų šiokią tokią grąžą. Dabartinis finansavimo modelis leidžia studentams rinktis ką finansuot, tad investicija keliauja nebūtinai ten, kur bus rimčiausiai žiūrima į mokslą, o greičiau – priešingai.

Galbūt toks modelis ir būtų kažką geriau reiškęs anksčiau, bet dabar yra daug lengviau išvažiuot į gerus universitetus užsienyje ir tie, kas nori gauti aukščiausios kokybės išsilavinimą, nebūtinai pasilieka Vilniuje (nes čia universitetuose bendraminčių, norinčių tuos kelis metus padirbėt ir įgyt stiprų pagrindą tolimesniam gyvenimui nelabai daug ir tėra).

Iš kitos pusės, visas tas sugužėjimas į Vilnių nelabai dera prie rankų mojavimo apie regionų plėtros politikas. Kaip jau minėjau, 55% studentų, kai gyventojų tik 20%, iškreipia kitų miestų ir regionų vystymąsi.

Koncentruojant įvairias studijas skirtinguose miestuose, galimai kitaip išsidėstytų ir verslai – sostinės prabangos priedus moka ne tik studentai, bet ir visa aplink juos esanti ekosistema.

Be to, tarp geriausių pasaulio technologijų universitetų nėra jau tiek daug įsikūrusių sostinėse – dažniausiai tai atskiri universitetų miesteliai ir toli už jų ribų nevykstama (Stenfordo studentai net į gretą esantį Palo Alto centriuką retokai teužsuka, ką kalbėt apie valandinį važiavimą iki San Francisko).

Pagrindinis ir sunkiai išmatuojamas kriterijus studijų finansavimui yra studento motyvacija ir galimybės kažką pasiekt. Egzaminai vargu ar tai parodo, užklasinės veiklos pas mus dažniausiai nėra, motyvacinio laiško irgi rašyt nereikia. Bent jau pasiryžimas mokytis kažkur kitur, o ne “prestižiniame“ Vilniuje galėtų būti toks rodiklis.

Nežinau ar įmanoma minkštomis (pavyzdžiui finansavimo) priemonėmis perdėliot dabartines aukštasias mokyklas, bet aš įsitikinęs, kad tą biudžeto milijardą galima išleisti ir geriau, o ir diplomas tada gal būtų vertas daug daugiau.