Mėnuo: balandžio 2019

Nelabai yra tekę yra turėti tiek kartėlio, kiek šiom dienom – girdint įvairių visuomenės lyderių nuomones apie tai, ar reikia dvigubos pilietybės, ir ko turėtų reikalauti šalis iš savo emigrantų. Daug tų kalbų ir argumentų gal ir turi kažkokios prasmės mažyčiame burbuliuke, bet ne visi mes jame esame. Pamėginsiu parodyt kitas puses – kodėl aš galiu galvot, kad dabartinė situacija yra neteisinga, ir kodėl reikėtų kažką keist.

Visų pirma – kodėl iš viso reikia kitos pilietybės. Daug tų argumentų priklauso nuo to, kur gyveni, ir kaip ta šalis žiūri į savo pilietybę. JAV de facto leidžiama dviguba pilietybė, ir jos atsisakyt nėr taip lengva – tai pasas, kurio turėtum atsisakyt paskutinio, ir jo atsisakius laukia daug problemų. Tai nėra pasas, kurį barsto iš malūnsparnių, pilietybės ceremonijose žmonės braukia akį ir per egzaminą turi pasakyt, kas yra aukščiausio teismo pirmininkas.

Gyvenant JAV, pilietybė reikalinga ne tik federaliniuose rinkimuose, bet ir vietiniuose, kai renkamas miestelio meras ar sanitarinio mazgo ūkvedys. Lietuva jau neleidžia man rinkti Vilniaus savivaldos – bet be JAV pilietybės neleidžia rinkti ir Kalifornijos ar Meno Parko.

Pilietybė reiškia, kad tavo namai tavęs laukia – ir nebus vartai užtrenkti panosėj – nors ir sukurta šeima, ar didelė dalis gyvenimo.

Naujųjų namų pilietybės klausimas yra labai tiesioginis, susijęs ir su asmeniniu saugumu, ir su savo aplinkos kūrimu.

Kodėl tada reikia Lietuvos pilietybės? Todėl, kad tai yra ryšis su Tėvyne, kuris susiformavo per daug daug metų, ir jo toks oficialus praradimas yra skaudus. Joks imigrantas nebus asimiliuotas į vietinę kultūrą per dešimt metų – kam prireiks penkiasdešimt, kas – niekada. Aš savo gabaliuką Lietuvos nešiojuos ir dalinuos kiekvieną dieną – kiekvienas pokalbis gali nukrypti į mūsų Tėvynės istoriją, mūsų dabartį ir pasiekimus, ehem, Marčiulionį, ar dar ką.

Aš daug savo naujų patirčių dalinuos su žmonėm Lietuvoje – ar tai būtų verslo, technologijų žinios ir ryšiai, ar kultūriniai pastebėjimai. Tas ryšys tarp šalies, kurioje augau, ir šalies, kurioje gyvenu, vis dar stiprus ir unikalus.

Mano identitetas nėra net “Amerikos lietuvis” – aš esu Lietuvos lietuvis, gyvenantis Amerikoje. Aš nesu “emigrantas” – aš negalvoju, kad “išvažiavau” – aš esu “imigrantas”, nes mano kasdieninės problemos yra to, kuris gyvena kitokioje aplinkoje, nei užaugęs.

Galimybė grįžti ar gyvent tarp dviejų valstybių yra svarbi, esant tokiam asmeniniam identitetui.

Mano kolegos ir draugai iš kitų šalių turėdami tokį ryšį, turi ir dvigubą pilietybę.

Dvigubą pilietybę turi ir kita grupė žmonių – Lietuvos išeivių anūkai. Daug jų nekalba lietuviškai, nėra buvę Lietuvoje, nėra galvoję apie Lietuvą. Kad jiems reiktų Lietuvos pilietybės jie sužinojo interneto reklamoje, kur vietinė advokatų firmelė paėmė komisinį mokestį, pažadėdami patogią privilegiją – laisvai keliaut, gyvent ir dirbti Europos Sąjungoje.

Žinoma, ta privilegija yra puiki – ir būtent dėl jos mes vis girdėsime istorijas, kaip senųjų išeivių vaikaičiai tapo lietuviškesni dėl to paso – nors jiems tai nieko nekainavo, nei ilgos natūralizacijos, nei darbo, nei bet kokio identiteto pasikeitimo.

Sakote, kad emigrantai nemoka mokesčių? Aš sumokėjau, kol gyvenau Lietuvoje, visai nemažai (galbūt daugiau, nei vidutiniškai žmogus sumoka per visą gyvenimą). Nelabai išėjo laikraščiuose kalbėt, kad didžiausio socialinio tinklo duomenų technologijų strategija buvo kuriama senamiesčio palėpėj, bet mano Wikipedia savanoriavimas ir fondo vadovybės pozicijos buvo kiek viešesnės.

Emigrantai nekūrė Lietuvos? Dabar gal jau užmaršty, bet buvo svarbios dalys Lietuvos interneto – ar su DELFI, MicroLink ar dar anksčiau – su Atviros Lietuvos Fondu ir DBIT.

Emigrantai negins Lietuvos? Euro-atlantinė integracija paremta ne tik gynybos įsipareigojimais, bet ir kultūriniais, ekonominiais ryšiais, už ją kovoja diasporos (nebūtinai sekmingai, bet tą patį galima pasakyt ir apie kitus metodus). O kiek likusių žmonių negins? O ar padidėja, ar pamažėja tikimybė, kad grįš gint, atėmus pasus?

Aš negausiu nei krislelio tų mokesčių atgal, kuriuos sumokėjau Sodrai (kur įmokos buvo be lubų). Nežinau ar labai daug kainavau gimtinei – nesusirinkau aš aukštojo mokslo diplomų, net vidurinėje praleidinėjau pamokas, kad galėčiau skaityt ir mokytis vienas.

Gyvenimas tarp Vilniaus ir San Francisco kainavo ir sveikatos – o kai pradedi sutikti tuos pačius palydovus tarp Frankfurto ir JAV, supranti, kad lėktuvuose praleidi per daug laiko (ypač kertant Atlantą dvidešimt kartų per metus).

Neišvažiuoti ten, kur buvo mano profesinis pašaukimas, būtų buvę nei patriotiška, nei išmintinga. Girdėti, kad taip aš išsižadėjau savo Tėvynės, yra skaudu.

Žinau, kad bus daug žmonių, kurių neįtikinsiu, ir labai gaila, kad referendumo rezultatas gali tik parodyt, kaip piktai mes žiūrim į savus. Kad ir kaip skaudu tai būtų, pasas bus to simbolis – ne tik teisė būti Lietuvoje (ar ES), bet ir priklausymas tautai, kurios valia yra skaldytis.