siaip – blogas domas

apie dvigubą pilietybę

Nelabai yra tekę yra turėti tiek kartėlio, kiek šiom dienom – girdint įvairių visuomenės lyderių nuomones apie tai, ar reikia dvigubos pilietybės, ir ko turėtų reikalauti šalis iš savo emigrantų. Daug tų kalbų ir argumentų gal ir turi kažkokios prasmės mažyčiame burbuliuke, bet ne visi mes jame esame. Pamėginsiu parodyt kitas puses – kodėl aš galiu galvot, kad dabartinė situacija yra neteisinga, ir kodėl reikėtų kažką keist.

Visų pirma – kodėl iš viso reikia kitos pilietybės. Daug tų argumentų priklauso nuo to, kur gyveni, ir kaip ta šalis žiūri į savo pilietybę. JAV de facto leidžiama dviguba pilietybė, ir jos atsisakyt nėr taip lengva – tai pasas, kurio turėtum atsisakyt paskutinio, ir jo atsisakius laukia daug problemų. Tai nėra pasas, kurį barsto iš malūnsparnių, pilietybės ceremonijose žmonės braukia akį ir per egzaminą turi pasakyt, kas yra aukščiausio teismo pirmininkas.

Gyvenant JAV, pilietybė reikalinga ne tik federaliniuose rinkimuose, bet ir vietiniuose, kai renkamas miestelio meras ar sanitarinio mazgo ūkvedys. Lietuva jau neleidžia man rinkti Vilniaus savivaldos – bet be JAV pilietybės neleidžia rinkti ir Kalifornijos ar Meno Parko.

Pilietybė reiškia, kad tavo namai tavęs laukia – ir nebus vartai užtrenkti panosėj – nors ir sukurta šeima, ar didelė dalis gyvenimo.

Naujųjų namų pilietybės klausimas yra labai tiesioginis, susijęs ir su asmeniniu saugumu, ir su savo aplinkos kūrimu.

Kodėl tada reikia Lietuvos pilietybės? Todėl, kad tai yra ryšis su Tėvyne, kuris susiformavo per daug daug metų, ir jo toks oficialus praradimas yra skaudus. Joks imigrantas nebus asimiliuotas į vietinę kultūrą per dešimt metų – kam prireiks penkiasdešimt, kas – niekada. Aš savo gabaliuką Lietuvos nešiojuos ir dalinuos kiekvieną dieną – kiekvienas pokalbis gali nukrypti į mūsų Tėvynės istoriją, mūsų dabartį ir pasiekimus, ehem, Marčiulionį, ar dar ką.

Aš daug savo naujų patirčių dalinuos su žmonėm Lietuvoje – ar tai būtų verslo, technologijų žinios ir ryšiai, ar kultūriniai pastebėjimai. Tas ryšys tarp šalies, kurioje augau, ir šalies, kurioje gyvenu, vis dar stiprus ir unikalus.

Mano identitetas nėra net “Amerikos lietuvis” – aš esu Lietuvos lietuvis, gyvenantis Amerikoje. Aš nesu “emigrantas” – aš negalvoju, kad “išvažiavau” – aš esu “imigrantas”, nes mano kasdieninės problemos yra to, kuris gyvena kitokioje aplinkoje, nei užaugęs.

Galimybė grįžti ar gyvent tarp dviejų valstybių yra svarbi, esant tokiam asmeniniam identitetui.

Mano kolegos ir draugai iš kitų šalių turėdami tokį ryšį, turi ir dvigubą pilietybę.

Dvigubą pilietybę turi ir kita grupė žmonių – Lietuvos išeivių anūkai. Daug jų nekalba lietuviškai, nėra buvę Lietuvoje, nėra galvoję apie Lietuvą. Kad jiems reiktų Lietuvos pilietybės jie sužinojo interneto reklamoje, kur vietinė advokatų firmelė paėmė komisinį mokestį, pažadėdami patogią privilegiją – laisvai keliaut, gyvent ir dirbti Europos Sąjungoje.

Žinoma, ta privilegija yra puiki – ir būtent dėl jos mes vis girdėsime istorijas, kaip senųjų išeivių vaikaičiai tapo lietuviškesni dėl to paso – nors jiems tai nieko nekainavo, nei ilgos natūralizacijos, nei darbo, nei bet kokio identiteto pasikeitimo.

Sakote, kad emigrantai nemoka mokesčių? Aš sumokėjau, kol gyvenau Lietuvoje, visai nemažai (galbūt daugiau, nei vidutiniškai žmogus sumoka per visą gyvenimą). Nelabai išėjo laikraščiuose kalbėt, kad didžiausio socialinio tinklo duomenų technologijų strategija buvo kuriama senamiesčio palėpėj, bet mano Wikipedia savanoriavimas ir fondo vadovybės pozicijos buvo kiek viešesnės.

Emigrantai nekūrė Lietuvos? Dabar gal jau užmaršty, bet buvo svarbios dalys Lietuvos interneto – ar su DELFI, MicroLink ar dar anksčiau – su Atviros Lietuvos Fondu ir DBIT.

Emigrantai negins Lietuvos? Euro-atlantinė integracija paremta ne tik gynybos įsipareigojimais, bet ir kultūriniais, ekonominiais ryšiais, už ją kovoja diasporos (nebūtinai sekmingai, bet tą patį galima pasakyt ir apie kitus metodus). O kiek likusių žmonių negins? O ar padidėja, ar pamažėja tikimybė, kad grįš gint, atėmus pasus?

Aš negausiu nei krislelio tų mokesčių atgal, kuriuos sumokėjau Sodrai (kur įmokos buvo be lubų). Nežinau ar labai daug kainavau gimtinei – nesusirinkau aš aukštojo mokslo diplomų, net vidurinėje praleidinėjau pamokas, kad galėčiau skaityt ir mokytis vienas.

Gyvenimas tarp Vilniaus ir San Francisco kainavo ir sveikatos – o kai pradedi sutikti tuos pačius palydovus tarp Frankfurto ir JAV, supranti, kad lėktuvuose praleidi per daug laiko (ypač kertant Atlantą dvidešimt kartų per metus).

Neišvažiuoti ten, kur buvo mano profesinis pašaukimas, būtų buvę nei patriotiška, nei išmintinga. Girdėti, kad taip aš išsižadėjau savo Tėvynės, yra skaudu.

Žinau, kad bus daug žmonių, kurių neįtikinsiu, ir labai gaila, kad referendumo rezultatas gali tik parodyt, kaip piktai mes žiūrim į savus. Kad ir kaip skaudu tai būtų, pasas bus to simbolis – ne tik teisė būti Lietuvoje (ar ES), bet ir priklausymas tautai, kurios valia yra skaldytis.

apie mano feminizmą

Neseniai pradėjo lįst viešojoje erdvėje visokie paniekinantys feminizmo ir feministų užsipuolimai (kai kurie konservatyviau nusiteikę pradėjo violetinę spalvą paišyt), tad norėčiau truputėliuką apsigint. Tikiuosi, per daug nenustebinau tuo, kad moterų teisėmis gali rūpintis ir vyrai. Nors kai kas teigia, kad feminizmu užsiėminėja tik moterys neradusios gyvenimo įprasminimo, mano gyvenime apstu visiškai priešingų pavyzdžių.

Gal ir nesu pats aršiausias socialinės teisybės karys, bet galvoju nuolat, kaip suteikt daugiau galimybių visiems, nesvarbu kokia kilmė, lytis, rasė ar orientacija. Noriu suprasti, kokie veiksniai sukuria įtampą ir nelygybę. Noriu, kad žmonija išnaudotų daugiau savo potencialo.

Šiuo metu dirbu srityje – informatikoje bei programinės įrangos inžinerijoje – kurioje moterų yra stebėtinai mažai (ir mažėja), ir į šią problematiką atkreipė dėmesį visos Silicio Slėnio vadovų grandys. Ypatingai keista dar ir tai, kad per paskutinius trisdešimt metų kompiuterių mokslą norinčių studijuot moterų sumažėjo, kai kitose srityse situacija lyg ir neturėjo tokio pokyčio.

Taigi, dvidešimto amžiaus gale kažkodėl moterys nusisuko nuo vienos reikšmingesnių profesijų, ypač, kai jos buvo pionierės galimybėje disciplinų (net ir pirmoji programuotoja buvo Ada Lovelace, o Margaret Hamilton programinė įranga ir metodai nuskraidino amerikiečius į Mėnulį).

Iš tiesų galima ieškot daug priežasčių, bet viena esminių – asmeninio kompiuterio atsiradimas ir jo marketingas kaip berniukų žaislo. Prieš tai visi nueidavo į universitetą vienodai nemokėdami, o kažkuriuo metu situacija pasikeitė.

Lego kaladėlės buvo vienodos ir berniukams ir mergaitėms, bet kažkas nusprendė, kad mergaitėms reikia princesių, o berniukams robotų. Netgi srityje, kurioje moterų indėlis sudaro daug esminių pamatų, jos nusisuko šalin. Žvelgiant į detalesnę demografiją matosi ir tai, kad priklauso nuo visuomenės, kurioje užaugo, ar nori siekti karjeros informatikoje, ar ne.

Galima ieškoti dar daug kitų priežasčių. Nuo atsiradusių socialinų normų industrijoje, sukurto įvaizdžio iki visų elgesio, tiek sąmoningo, tiek pasąmoningo. Paduokit tą patį CV su moters vardu ir šansai įsidarbinti sumažės. Išgirskit tą pačią idėją iš vyro ir moters, ir padarysite visiškai skirtingas išvadas.

Žinoma, moterų ir vyrų fiziologija skirias, bet būtent vienas iš klausimų, į kuriuos šiandien ieškome atsakymų yra kaip tie skirtumai įtakoja darbą, bendravimą, ir kaip tai galima geriau panaudot.

Vyrai yra agresyvesni (yay testosteronas), ir nors tai gali padėti kartais siekti geresnių rezultatų, norint dirbti komandoje reikia sugebėt išklausyt nepertraukiant kitų, siekti bendrų tikslų kartu.

Žinoma, aš dirbu kompanijoje kartu su Sheryl Sandberg, kurios įkurtas “Lean In” judėjimas skatina moteris siekti karjeros ir galimybių ir kartu moko vyrus kaip tam netrukdyti ar padėti. Jos idėjas remia ir Markas, tad kompanijoje turime įvairių programų, skatinančių lygias galimybes. Didžiulis akcentas visur yra vyrų ir moterų rolių pasidalinimas šeimose bei kokį vaidmenį tame vaidina darbdavys.

Feminizmas mūsų kompanijoje, tai ne tik skatinimas sąžiningai vertinti kolegių indėlį ir vienoda pagarba, svarbūs ir įvairūs organizaciniai ramsčiai. Pavyzdžiui yra suteikiama po lygiai tėvystės atostogų ir vyrams, ir moterims, su pilnu atlyginimu. Feminizmas tarp kolegų taip pat ir pagarba vyrams, kurie prisiėma daugiau atsakomybės šeimoje, vaikų auginime, kurie suteikia daugiau laisvės savo partnerėms.

Lietuvoje suteikiami du metai motinystės atostogų, per kuriuos motinos tik nutolsta nuo darbo rinkos ir galimybių. Tuo tarpu pilno atlyginimo dydžio tėvystės atostogos neegzistuoja, o ir visuomenė nelabai tiki jų nauda ar reikalingumu. Išmokų lubos reiškia, kad daugiau uždirbantys vyrai nenori nusibausti, tad vėlgi, iš karjeros pasitraukia moterys. Verslininkams didėja rizika suteikti daugiau atsakomybės moterims, nes joms yra paskirta rolė likti namie.

Jeigu norime, kad mūsų dukroms būtų daug karjeros galimybių, kad mūsų žmonos nebūtų laikomos antrarūšėmis, turime suprasti, kad lygios galimybės reikalingos mums visiems. Tai nėra proporcijų vaikymasis (nors jų matymas ir suvokimas padeda), o diskriminacijos nebuvimas, vienodas iniciatyvos, nuomonės vertinimas.

Moterų galimybės yra ne tik jom pačiom, bet ir visai visuomenei – daugiau rankų, daugiau akių, daugiau skirtingų nuomonių, galinčių padėti judėt į priekį mums visiems. Aš galiu matyti daug daugiau pasaulio, kai klausau, ką apie jį sako mano mylima žmona, ar pasitaręs daryti geresnius sprendimus. Negalvoju, kad esu viršesnis ar kad mano balsas turėtų būti svarbesnis.

Dėl to labai lengva sakyti, kad aš esu feministas, ir feministai mano draugai, ir mano kolegos ir man artimi žmonės. Man niekada nebus gėda pasakyt, kad man rūpi moterų teisės, kaip ir nebus gėda pasakyt, kad rūpi žmogaus teisės. Rūpi pakankamai, kad gerbčiau tuos, kas apie jas viešai kalba, rūpi pačiam elgtis taip, kad jų netrypčiau.

apie kibernetinio saugumo teatrą

Seimas priėmė kibernetinio saugumo įstatymą – berods visų frakcijų pritarimu. Net “sveiko proto liberalai” galvoja, kad jis padės geriau “atremti atakas”. Pradinės redakcijos buvo iš viso tragiškos, netinkančios teisinei valstybei, bet kalbama, kad pavyko pataisyt kažkiek, ir tai tebus tik šiaip farsas.

Visų pirma, pritariu, kad apsaugoti kritinę infrastruktūrą yra svarbu. Kai buvau nepilnametis, “išsiaiškinau” apie įvairių valstybinių sistemų sistemų saugumą, ir tai didelio pasitikėjimo jas stačiusioms kompanijoms nesukėlė. Yra tikrai svarbu, kad nesutriktų elektros ar vandens tiekimas, nenutekėtų žmonių Sodros duomenys (oj, per vėlu), etc.

Nemažai įstatymo nurodytų metodų yra popieriniai – taryba šen, centras ten, įpareigojimai, kompetetingi skyriai ir asmenys paskirti įvairiose institucijose. Kai kurios deklaracijos yra įdomios – pavyzdžiui ką reiškia atsakomybė už saugumą (nebent tikrai užtenka tik vykdyti vyriausybės nurodymus, jeigu tai įmanoma). Kai kurie reikalavimai buvo kontroversiški JAV – pavyzdžiui informacijos apie incidentus centralizuotas rinkimas (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Cyber_Intelligence_Sharing_and_Protection_Act).

Įstatymo įdomiausia dalis yra apie vartotojų duomenų (ir tuo pačiu – srauto turinio) saugojimą tris mėnesius pas paslaugų teikėjus. Nupiešiu schemutę:

Čia reikia matyti, kad va vartotojas jungias prie paslaugų tiekėjo, o tas ten arba per kažkur aplink arba tiesiai keliauja pas kitą IPT, o ten jau visokios duomenų bazės. Taigi, jeigu mes žinome, kad kažkuris vartotojas jungsis prie Ypatingai Svarbios Infrastruktūros, mes galime jį sekti. Jeigu žinosime, kuris vartotojas. Ir jeigu jis jungsis tiesiai. Jeigu jis jungsis per aplinkui, mes jau žinosime daug mažiau. Jeigu vartotojas jungsis į tašką A internete, iš jo į tašką B, o iš jo į Ypatingai Svarbią Infrastruktūrą, jau reikės genijaus iš televizijos serialo, kad viską sukoreliuot. Tiesą pasakius, net nėra ką koreliuot – vartotojo prisijungimas nebūtinai bus tuo metu, jis net nebūtinai turi būti prisijungęs, kai įvyks veiksmas, etc.

Atsimenate, kaip Irane mistiškai pradėjo gesti urano sodrinimo centrifūgos? Tąkart pikti įsilaužėliai tiesiog primėtė USB raktų po teritoriją, nes negalėjo prieit per internetą. O kai DELFI neveikė dėl kažkokių apkrovų, atjungus srautą iš užsienio (kuriame negalioja Kibernetinio Saugumo Įstatymas), tai viskas pradėjo veikti. Jokie vietinių vartotojų atjungimai ar įrašinėjimai nebūtų per daug padėję…

Tarkime, kad komandos turinys turi būti itin svarbus, ir pagal jį galima nustatyti piktus kėslus, bėda tik ta, kad visi yra pasimokę ir naudoja kriptografiją. Štai, paduosiu komandą “isjungsiu ignalina” savo baisiai sistemai, bet jeigu bent kiek ją koduosiu, gausis U2FsdGVkX18kQ8t1GocY8zW6I76t0L9WO5y…, ir aš čia dar gražiai pateikiau. Be to, kas kartą tai atrodys kitaip, nes mano algoritmas pasistengs pridėt “druskos”. Taigi, nežinodami kas yra blogietis, nežinodami kaip jį atpažinti, nežinodami į kur ar iš kur jis jungsis mes mėginame sukurt Nacionalinio Saugumo kompetencijas ir įrašų metodikas.

Išlindus visiems sekimo skandalams beveik visos sistemos pradėjo užsiėminėti kriptografija, ir gana pikta kriptografija. Naudojami visokie trumpalaikiai raktai sugeneruoti eliptinės kriptografijos (sakoma, kad Bruce Schneier yra vienintelis, kuris gali dantimis tą elipsę ištiesint, žr http://www.schneierfacts.com/), tad nebeužtenka perimt kažkokį esminį raktą. Diffie-Hellman algoritmo variacijos naudoja skirtingus raktus kiekvienoje sesijoje (Diffie turi ne tik ilgą baltą barzdą, bet ir ilgą baltą kasą, sekmės lenktyniaujant :)

Taigi, kuo toliau, tuo daugiau duomenų bus neįskaitomi. Ką reiškia juos saugoti?

Štai čia yra kietas diskas. Tai yra daug maž pigiausia duomenų saugojimo technologija šiais laikais (kai kas eksperimentuoja su naujuoju Archive Disk formatu ar dar kuom, bet ten kainos nesikeičia, kad reiktų apie tai per daug kalbėt). Moderniausias diskas, įrašinėjantis čerpių principu (Shingled Magnetic Recording) gali sutalpinti 8TB informacijos. Jis įrašinėja maždaug tokiu greičiu, kokį turi 70Lt/mėn mokantis Teo šviesolaidinio interneto vartotojas. 500Mbps interneto planas tokį diską gali pripildyti per mažiau nei porą dienų. Taigi, reikia kokių 30 moderniausių diskų norint įrašyt viską, ką daro vartotojas.

Žinoma, ne visi vartotojai ruošias naudot tokius pralaidumus, ir vidutinius duomenų kiekius gali Teo atstovai nupapasakot, bet įrašinėti duomenis kainuoja daug pinigų. Norint juose daryti bent elementarią paiešką reikia tikrai galingų sistemų. Jeigu Lietuvoje yra daug specialistų, kurie moka dirbti su ypatingai dideliais duomenų kiekiais, yra didelė tikimybė, kad jiems galima būtų rasti daug įdomesnio darbo, nei saugoti ar analizuoti duomenis, kurių niekam niekada neprireiks…

Internete perduodami duomenys dažniausiai yra sugeneruoti kelių milisekundžių trukmei, ir tą patį megabaitą diske galima efektyviai panaudot tūkstančius ar milijonus kartų – kai jūs atsiverčiate DELFI ar Facebook ar Wikipedia puslapį, yra nemaža tikimybė, kad viskas buvo atiduota iš spartinimo sistemų ir jokio disko neprilietė. Peržiūrėsite penkiolikos minučių filmuką – apie jus bus įrašyta vos keli šimtai baitų duomenų.

Internetas veikia tik todėl, kad nereikia visko įrašinėti, ir daug dalykų paremta statistikomis ir spėjimais (dalis įdomios matematikos, leidžiančios suskaičiuot unikalius įvykius jų neišsaugojant – https://en.wikipedia.org/wiki/HyperLogLog). Praktikoje yra daug įvairių įdomių metodų dirbti su incidentais, bet praktikoje kas antras dirbantis su tokiomis problemomis turi matematikos ar statistikos mokslo daktaro laipsnį iš geriausių pasaulio universitetų (kita pusė yra praktikai su daug sistemų inžinerijos patirties).

Iš kitos pusės, net ir nesaugant turinio, o tik techninius sesijų duomenis (kada-iškur-įkur), duomenų kiekis pakankamai nemenkas, nes kiekvieno interneto puslapio atvertime gali dalyvauti dešimtys įvairių servisų, o peer-to-peer sistemos gali užmezginėt tūkstančius ar dešimtis tūkstančių sesijų. Tokio tipo duomenų surinkimas dažniausiai niekur nevykdomas – įrašoma nebent 0.01% duomenų bendrai statistinei analizei, bet individualaus incidento jau spręsti nebeišeis.

Distributed Denial of Service (DDoS) atakų atveju tie duomenys gali būti visiškas triukšmas, nes siuntėjo adresą galima pakeist, ir dažnai kuo daugiau sesijų, tuo sekmingesnė ataka.

Kita bėda yra ta, kad tinklo įranga moka tik vieną dalyką daryt gerai – perduoti atėjusius duomenis į vienos skylės į kitą. Nemoka saugoti, filtruoti, analizuoti, nes tai yra brangu ir to niekam nereikia.

Būna mažiukas procesoriukas, kuris duoda komandas specializuotai įrangai (adresas “Gedimino 11” yra ant skylės nr. 3), ta specializuota įranga sutikus bet kokią nežinomą situaciją turi kreiptis į procesoriuką, kuris dažnai yra silpnesnis nei jūsų išmaniojo tapšnuko. Tuo tarpu, kai nežinomų situacijų per daug nėra, specializuota įranga gali viską labai labai greitai atlikti. Visas tas “nuo šiol man reikės atlikinėt filtravimus, analizes ir įrašymus” reikalauja įrangos perdarymo arba siuntimo specializuotai įrangai. Specializuota įranga, žinoma, egzistuoja, bet ją stato greta Ypatingai Svarbios Infrastruktūros, o ne ant kiekvieno praėjimo.

Jeigu mano paketus pradės kas nors siųsti specializuotai įrangai, yra tikimybė, kad aš pastebėsiu. Beje, iš to pastebėjimo nulis naudos, nes aš ir taip darau viską, kad perėmus visą mano srautą niekas nenutiktų, nes nuolat naudojuos visokiais nesaugiais bevieliais tinklais. Būtų gal kiek juokinga, bet nelabai, nes už tai kažkas turi sumokėt (ko gero aš).

Taigi, sparčiausio interneto žemėje gali tekt įrašinėti vartotojų srauto duomenis su to nesugebančia įranga, kad ją po to saugoti duomenų saugyklose, kuriose nėra nei greitaveikos, nei vietos, kad po to valdiškos įmonės specialistai su valdiškom algom ir vietine kompetencija mėgintų atrast šifruotuose asimetriniuose duomenyse kibernetinį incidentą, kaip Holivude! Kaip ten per kokį “Numb3ers” sakė “we will use data mining, thats what CIA uses to find terrorists”.

Iš tiesų, kompetencijos didinimas, gerų procedūrų ir metodikų turėjimas yra svarbu, bet pradžioje svarbu tai mėgint įgyvendint valstybės institucijose, nes komercinės institucijos ir taip dažnai geriau žino, ką daro (nes turi ką prarasti). Iš kitos pusės, įsilaužėliams užtenka vienkartinės sekmės, o saugant sistemas jos reikia visą laiką. Kartais tereikia nusiraminti ir blaiviai įvertinti rizikas. Šiuo atveju buvo tiek skubėta, kad dar visai neseniai įstatymo redakcijos neturėjo jokių saugiklių.

Ar žinote, ką aš visus kartus dariau, kai mačiau DDoS ataką, dėl kurios kažkada vartotojams neveikė mano prižiūrimos sistemos? Užsikaičiau arbatos, pasidariau sumuštinį ir perskaičiau kitas dienos naujienas. Kitus kartus sugalvojau kaip apeit. Priklauso nuo atakos, turimų resursų, etc.

Kažkada atakuotojai “puolė” Mastercard ar Visa puslapius, ir taip, galbūt puslapiai neveikė, bet nei vienas mokėjimas dėl to nebuvo sutrikęs. Jeigu kritinės sistemos neveikia dėl to, kad jos prijungtos prie Interneto, galbūt nereikia jų jungti prie Interneto. DELFI kurį laiką buvo nepasiekiamas iš užsienio, bet tai buvo pasiekiami CNN, Facebook, Google, Wikipedia, …

Žinoma, viskas čia dėl naujo žodžio – “kibernetinis”, nes kai niekas nesupranta, kalbėt galima ką tik nori. Mūsų kibernetinio saugumo dramaturgai mums sukūrė teatrą, nepamirškit susimokėt už bilietus. Nors galbūt būtų geriau mokėt už psichologinę pagalbą savižudžiams, mediciną, švietimą, saugumą keliuose ar dar ką.

apie mano Ameriką

Bendraudamas Lietuvoje vis nukrypdavau į temas apie Ameriką – ir kuo mano dabartiniai namai skiriasi nuo tradicinio lietuvio stereotipų – beveik kiekviename pokalbyje pašnekovai kalbėdavo apie vis kažkokią kitą žemę. Neretai užkliūna ir dažnai viešoje erdvėje paskleidžiami šmaikštūs ar ne itin komentarai apie Jungtinių Valstijų “ypatumus” – jie trykšta paviršutiniškumu, ir retai kada stengiasi iš ties suprast, kuo skirias pasauliai skirtingose Atlanto vandenyno pusėse (labai puiku, kad mano artimi draugai buvo gyvenę JAV, ir tų klaidų per daug nedarė).

Aš tikrai negaliu ginti visko, kas įvyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet labai mėgstu išvengti “vienas apie ratus, kitas apie batus” ir labiau lyginti “apples to apples”. Žmonės, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje dažnai yra upper-middle klasių atstovai, o jeigų susiję su informacinėmis technologijomis – neretai ir patenka į vieno procento turtingųjų ratą. Jų taikiklyje – JAV suburbijos ar kaimo gyventojas iš ne pačių progresyviausių ar turtingiausių valstijų, dažnai ir iš Bible Belt regiono, tik deja, to ironiško apibūdinimo jie nežino, ir priskiria jo savybes visam kontinentui. Iš Amerikos geografijos terminų Lietuvoje galima išgirsti apie Silikono Slėnį (silikonas – tampri medžiaga, naudojama krūtų implantams, silicis – mikroschemose naudojamas elementas), nes “Bay Area” taip lengvai į lietuvių kalbą nesiverčia.

Norėdami normaliai lyginti turėtume galvot apie tai, kuo Lietuvos elitas skirias nuo Amerikos elito, kuo Lietuvos darbininkija skiriasi nuo Amerikos, kuo Lietuvos kaimas skiriasi nuo Amerikos kaimo. Deja, aš dar per daug nežinau apie Amerikos kaimą, jo specialistas ir ambasadorius yra Andrius Užkalnis – jis puikiai apsimeta lietuviškuoju Rush Limbaugh ir skleidžia konservatyviąją ideologiją geriau už Fox News (kas, beje, tarp beveik visų mano pažįstamų yra didesnis pajuokos objektas už bet kurią Lietuvos medijos dalį).

Mano Amerika – kiek kitokia, ir labai sparčiai besikeičianti. Jeigu Amerika yra super-valstybė su savo niuansais, tai Kalifornija joje yra super-valstija. Keturi iš dešimties geriausių pasaulio universitetų yra Kalifornijoje, vieną jų matau pro savo langus – Stenfordas ir Berklis aplink San Franciską, CalTech ir UCLA – aplink Los Andželą. Žinoma, net ir Kalifornija pastaruoju metu yra norinčių padalint į kelias dalis, nes be kultūros, technologijų ir mokslo centrų čia yra ir milžiniškas žemdirbystės regionas, ir palei vandenyną išsidėstę Carmel ar Santa Barbara yra visiškai kitokie miesteliai nei Stoktonas su Fresno.

Tad ieškodami tos civilizacijos, kurią būtų galima lyginti su Lietuvos verslo ar kultūros atostovais, turėtume jos ieškot ne Luizianoje ar Tenesyje, o Manhetene ir San Franciske, Džordžtaune ir Palo Alto. Žinoma, aš tik ką nukėliau viską į ypatingus burbulus, bet mano pašnekovai, kalbantys apie Lietuvą, irgi nėra iš kokios nors Labūnavos ir ko gero mokėsi geriausiuose Lietuvos universitetuose ir gyvena truputuką pėsčiomis nuo Katedros.

Mano Amerikoje žmonės nėra kamuojami sveikatos problemų ar viršsvorio. Tiek San Franciskas, tiek San Jose, tiek visas Pusiasalis tarp jų (čia daug maž apibrėžinėju Silicio Slėnį) patenka į sveikiausius Amerikos miestų sąrašus, nes sveikas būdas čia yra natūralus gyvenimo būdas. Bemegindamas surast artimiausią McDonalds sugaišiu nemažai laiko, ir pakeliui praeisiu nemažai organiškos produkcijos turgelių, Whole Foods supermarketą, penkis parkus, keletą salotų barų ir galbūt kokią hipsterišką-gurmanišką burgerinę (apie man artimiausią rašė WIRED). Aš čia atvažiavęs numečiau keliasdešimt kilogramų pakeitęs dietą į sveikesnę, ir pritarimo iš kolegų, draugų ir šiaip aplinkos jaučiu daug daugiau, nei Lietuvoje.

Maisto tema yra neišsemiama ir verta atskiro straipsnio – kokioje nors “Portlandijoje” parodijuojamas vietinių hipsterių noras žinot, koks buvo viščiuko, kurį jie valgo, vardas, nera taip jau toli nuo noro valgyti sveiką, vietoje užaugintą, organišką maistą. Mėgstate lašišą? Galite rinktis tarp standartinės, užaugintos fermoje (Lietuvoje tai turbūt būtų “Norvegiška lašiša”) ar pagautos laukinės Aliaskoje ar Monterėjaus įlankoje. Norite jautienos? Valgiusios kukurūzų mišinius ar skabiusios žolyte, nes mėsos kokybė visgi skiriasi. Kiaušiniai jūsų dietoje gali būti iš narvelio ar iš pievoje lakščiusio paukštelio.

Norite pamatyti iš kur restoranas perka maistą? Galite ne tik aplankyt fermą, kuri viską tiekia, bet ir savaitgalį su vaikais pasimokyti apie žemdirbystę. Įdomu, kad netgi “sourcing” terminas nurodo, kad pasirenkama ne į kur vežti, bet iš kur. Nors Amerikoje didžioji agronomika yra nemalonus reikalas, bet kas norintis gali valgyt daug kokybiškesnį maistą, jeigu tik nori už tai mokėti.

Norite sveikai maitintis, sportuoti, nepersidirbti, nestresuoti – visi žmonės aplink pritars ir patars, ir galbūt prisijungs patys. Žalingų įpročių kultūra čia savotiška – barai užsidaro vėliausiai antrą nakties, tad žemės graibytojų beveik nėra, rūkyti galima tik paėjus dvidešimt metrų nuo artimiausių durų ar langų (tenka stovėt vidury gatvės), na, tik žolės kvapas karts nuo karto pajuntamas netikėčiausiose vietose.

Kažkiek įdomu, kad komandinis darbas visus primaitina žmogiškos socializacijos, tad visokie sportai ir laisvalaikio užsiėmimai būna daug individualesni – o gal tiesiog geras oras leidžia daug daugiau laiko leisti gamtoje ir bėgiot, laipiot po kalnus ar važinėt po kalvas dviračiais.

Žmonių gerovė yra nuolatinė visur skambanti tema. Įprasta Lietuvoje juoktis iš “how do you do”, bet čia išgirdus “hey, how are you” tu žinai, kad tai atveria visų geranoriškumą ir norą padėti, jeigu tik kas ne taip. Atvažiavus pirmus kartus man buvo keista, kad gatvėje ar parkuose sutikti žmonės pasisveikina, nusišypso, tačiau įpratus, nors tiksliau – supratus, labai lengva pradėt jausti tikrą komfortą. Visi tiesiog nori gerai jaustis ir dalintis tuo geru jausmu. Net ir kelių eismo taisyklės čia daugiau dėmesio skiria kaip būti maloniems kelyje ir nesinervuot, nei kažkokiom pirmumo nustatymo taisyklėm (iš esmės taisyklė yra “pirmas sustojęs turi teisę važiuoti”, bet akių kontaktas ir šypsena – patartini).

Tai ypač jaučias aptarnavimo sferoje – kokybiškas aptarnavimas neapsiriboja greitu maisto atnešimu ar prekių prie kasos suskaičiavimu, o žmogiško ryšio užmezgimu, kuris net ir introvertui priimtinas. Kur beeičiau, visada jausiu, kad žmonės nori duot daugiau, nei jiems privaloma. Parduotuvėje paklaus, ką noriu gaminti ir patars, restoranuose išklaus kas patiko ir parekomenduos konkurentus, parkuose papasakos apie gyvūnų populiacijas ir gražiausias vietas. Vėlgi visur jaučiamas noras rūpintis kitų gerove, ir beveik kiekvienai situacijai įmanoma atrasti paaiškinima, kuris yra pagrįstas sveiku protu ir visuomenės gerove. Žinoma, visur galima rasti anachronizmų ar naivumo, bet tai per daug netrukdo.

Kalifornijoje pati baisiausia vieta, į kurią gali tekt eit, yra DMV (department of motor vehicles). Yai daug maž vienintelė biurokratija, su kuria tenka susidurti eiliniam žmogui (čia išduodamos ID kortos, automobilių registracijos ir vairavimo teisės), ir galima ieškot įvairių veiksnių, dėl kurių ten ne taip malonu. Kai aš suplukęs po nemažo pavažiavimo dviračiu priėjau prie langelio, manęs paklausė ar man viskas gerai ir ar nenoriu stiklinės vandens. Kai pasakiau, kad pamiršau dviračio spyną, man pasiūlė įsivežt dviratį į patalpą priešais tą langelį pasaugojimui. Tai tiek to biurokratinio baisumo (nors aišku, kitiems žmonėms yra nutikę ir blogesnių istorijų).

Žinoma, aš atstovauju tam tikrą visuomenės dalį, kuriai čia lengviau gyvent – nesu beraštis nelegalus imigrantas, dirbu vienoje iš technologijų kompanijų, kurių dėka byra į regioną pinigai, bet didėjantis spaudimas iš technologijų sektoriaus sunkina gyvenimą kitiems, ypač DMV klerkams, bet tai jiems netrukdo būti maloniems ir žmogiškiems.

Buvimas maloniems ir žmogiškiems primažina ir puikybę – nėra nei ypatingai prabangių automobilių (Zukas važinėja su GTI golfeliu, mano vadovai su dulkių siurblį primenančiais elektriniais Nissan Leaf’ais, o tarp išlaidaujančių kolegų mėgstamiausia Tesla), nei ypatingai prabangių deimantais inkrustuotų aksesuarų (nes iPhone keist kas du metus reik, o daugiau nelabai kas prie šortų ir marškinėlių dera). Kai nėra prabangių automobilių, nereikia jų parkut prie pat įėjimo norint pasirodyt, nereikia sukti ratų po centrą norint “pasivaikščiot”.

Nori pasirodyti? Parodyk, kokiai visuomeninei veiklai ne tik skyrei pinigų, bet ir padėjai savo paties darbu, patarimu, kur atsivedei draugų.

Žinoma, patogus gyvenimas turi kainą – geras oras ir maloni aplinka rinkos dėka sukelia nekilnojamo turto kainas iki nerealių aukštumų (norite nusipirkt šimto kvadratinių metrų tvartuką Palo Alto? užteks vos poros milijonų doleriu!), ir nelaimėjus loterijos gali tekti pastovėti nemenkuose kamščiuose ir daugiau nei valandą per dieną praleisti automobilyje. Aišku, čia gyvenantys žmonės visiškai puikiai suvokia, kokiame burbule yra, ir ką ir už kiek perka – ir nemažai pokalbių apie “ajaj kaip čia brangu” turės “bet kitur geriau nėra” potekstę.

Iš ties, be visos saviraiškos ypatingame komforte egzistuoja ir stiprus kultūrinis gyvenimas – pasauliniai koncertiniai turai nepraleidžia (o dažnai ir apsistoja ilgėliau) vietinių auditorijų, Niujorko spektakliai atvažiuoja į San Franciską, menas gyvuoja ne tik muziejų salėse, bet ir daugybėje privačių galerijų. Kalifornijos muzikos ar meno festivaliai žinomi ir Lietuvoje, o be visos didžiosios kino industrijos egzistuoja ir daug nepriklausomų studijų. Nors ir egzistuoja didieji kino teatrų kompleksai su visa Holivudo produkcija, man yra arčiau bent keturi mažieji kinoteatrai, kuriuose rodomi kitų pasaulio šalių filmai, nepriklausomas ar senasis kinas. Beje, net ir Holivudo produkcijos žiūrėjimas skiriasi tarp įvairių regionų – skirtingos reakcijos į juokus, kitoks elgesys, kitoks išsilavinimas ir pasaulio supratimas.

Skiriasi ir požiūris į žiniasklaidą, kol CNN ieško nukritusio MH370 (kaip pastebėjo komikai – jų didžioji auditorijos dalis yra oro uostuose įstrigę keleiviai), Fox News bando sukurt naujausią samokslo teoriją ir šiaip visi užsiėmę ebolos gasdinimais, nuo kasdieninio naujienų pulso atitolę žmonės mieliau skaito smarkiai giliau išanalizuotas temas iš vis dar gyvuojančio žurnalizmo The Atlantic, Time, Newsweek ar The New Yorker pavidalu, tiek popieriniu, tiek elektroniniu.

Visas įdomesnis turinys yra pateikiamas ne didžiųjų transliuotojų, o kabelinės televizijos kanalų – nors kartais, kaip CNN atveju, tai būna kažkiek užgožta bendro 24/7 srauto. Tuo tarpu HBO imasi neregėto masto televizijos projektų (“Band of Brothers”, “The Pacific”), Netflix kuria “House of Cards” netgi be televizijų tinklų pagalbos, o didieji kanalai kartais pataiko sukurt “House” ar “Lost”. Iš esmės norint pažiūrėt keletą epizodų per savaitę pasirinkimas yra neblogas, tad socialiniuose ratuose kartais kalbėt apie “koks yra geras TV show” nėra per daug blogo tono ženklas, kaip ir aptarinėt paskutinius Comedy Central “Daily Show” epizodus (kuriuose galima sužinot apie nemažai aktualijų, ypač jeigu nėra laiko klausyti visuomeninių transliuotojų kaip NPR).

Kažkada per Padėkos dieną patekau į vietinių profesionalų susiėjimą, kur buvo keptas kalakutas ir žiurimas amerikietiškas futbolas. Google programuotoju dirbantis amerikietis, sužinojęs kad aš iš Lietuvos, galėjo diskutuoti apie Žalgirio mūšio niuansus, kurių mes mokyklos istorijos vadovėliuose net neradom. “Grateful Dead” Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio marškinėlių istoriją prisimena ne vienas sutiktas žmogus (nors aš visai neseniai sužinojau, kad tai – iš Palo Alto kilusi grupė).

Tokia mano Amerika – išsilavinusi, miela, intelektuali, kukli, patogi, sveika, atvira. Labai lengva susidaryti stereotipus iš toli, ir čia esantis kultūrų katilas kažkiek tai pristabdo – įvairovė yra vienas kertinių veiksnių, ir jos dėka nepuolama susidarinėt generalizacijų apie kažką toli. Yra labai daug temų apie supančius dalykus, tiek burbulo viduje, tiek už jo ribų – ir kol suprantama, kodėl ir kas yra lyginama, pokalbis gali būti iš ties įdomus.

apie piratų religiją

Netyčia šįryt socialiniame tinkle Facebook parašiau komentarą autorinių teisių tema, bet idėja fix neišeina iš galvos. Kažkaip anksčiau niekada per daug nevertinau religijų, netgi turėjau ganėtinai negatyvų požiūrį į jas. Esu daug kartų išvytas iš tikybos pamokų, netgi norėjo tikybos mokytoja mest mane iš mokyklos (nors keista, ten biblijų skaitęs buvau daugiau nei kiti, nors ir sutrumpintų ir su paveiksliukais). Į etiką irgi neėjau, nes ten reikėjo apie Sai Babą klausytis (taigi, mokykloje turėjom pasirinkimą tarp religijų ir sektų).

O bet tai tačiau, žvelgdamas moderniu rakursu įžvelgiu, kad Lietuvoje egzistuoja viena dominuojanti religija – piratavimo. Kitose valstybėse piratai buriasi į partijas, ten Švedijoj ar Vokietijoj net į parlamentus patenka, teko matyti Rick Falkvinge ne vieną kartą, aiškinanti pasaulinį politinį piratų dominavimo planą (dalis jo įdomi, dalis visgi troliška).

Lietuvoje partijų nėra, bet įsitikinimai senokai peržengę politinio įsitikinimo ribą, ir masiškumas šiais laikais yra religinis. Tereik pažiūrėt į Interneto kurmių-skaičiuotojų puslapį alexa.com, kur Linkomanija, esminis piratų puslapis, karts nuo karto patenka į lankomiausių puslapių dešimtuką, aplenkęs Supermamą ar Verslo Žinias.
Nežinau ar kas nors gali teikti, kad supermamos nėra religinės, tad piratų skvarba akivaizdu daug didesnė.
Kurgi aš lenkiu? Ogi noriu įteigti, kad formalizavus šitą santykį, piratai įgautų legalų pagrindą normaliai pirataut, tereikia jiems deklaruot savo oficialią religiją. Lietuvos autorinių teisių įstatymas teigia:

26 straipsnis. Kūrinio panaudojimas religinių apeigų metu

Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį religinių apeigų metu.

Taigi, kiekvienas religinis susibūrimas gali turėti savo apeigas, kaipo CAMRIP žiūrėjimas (nes tik religingi žmonės gali prisiverst save žiūrėt tokios šlykščios kokybės vaizdą – ir pateisint tuom, kad jie didina žiūrimumą ir komercinę sėkmę), ir visa tai bus pilnai leidžiama Lietuvoje. Pasirodo mes visą laiką žiūrėjome į neteisingą pusę, mums nereikia autorinių teisių žinovų, mums reikia tiesiog įteisinti tai, kas seniausiai Lietuvoje yra tiesa – mes racionalaus suvokimo apie autorines teises neturime nei individualių piliečių galvose, nei valdžioje, nei autorinių kūrinių asociacijose – nes pagal vienus kriterijus Lietuva yra praeitam dešimtmetyje, pagal kitus – viduriniuose amžiuose.

apie debesis ir hostex

Dabartinis vienas didžiausių hostingo paslaugų tiekėjų Lietuvoje, “Hostex“, buvo ta vieta, kur aš auginau savo technologinį raumenį. Tiesa, kai pradėjau dirbti, tai buvo “Delfi“, tada mus pervadino į “Delfi Internet“, o portalą atskyrė į atskirą bendrovę, tada vyko tolimesnis estinimas ir patapome “MicroLink Data“, po kurio laiko sujungė įvairius padalinius ir pavadino “MicroLink Lietuva“, išėjau daug maž tuo metu, kai mus pirko Telekomas, po to ta pati komanda vėl buvo nupirkta atgal estų, performuota, atskirta kaip “Hostex“, kurią po kurio laiko vėl nupirko Telekomas, bet aš ne apie tai.

Iš ties, vardan nostalginių sumetimų ir puikių santykių su kai kuriais senaisiais darbuotojais, naudojaus jų paslaugomis, nors ir labai menkai – visokiems mažiems žaislams, mano puslapiai guli visokiuose tarptautiniuose debesyse.

Realiai vienintelis projektas, kurį kažkas naudoja dar ir be manęs Hostex’e yra http://p.defau.lt/ – internetinė vieta pakopipejstint ką nors, ir tai naudojama bent keliose bendruomenėse – Vikipedijos ar MySQL’o bendruomenės karts nuo karto įdeda kokį nors nedidelį tekstinio formato duomenuką, ir tuom dalinasi.

Kaip minėjau, auginau technologinį raumenį, ir man “kaip sutilpt į mažiausią įmanomą serverį“ yra smagi užduotis. Žinoma, ji būtų daug smagesnė, jeigu tai reiktų daryt milijardą kartų didesnei paslaugai, bet kartais galima problemas spręst vien dėl sprendimo, nes gi smagu. Tačiau mano paslaugų tiekėjui tai ne motais, kai vietoje milisekundės kažkas užtrunka šešis tūkstančius milisekundžių, tenka skųstis, o atgal gaunu tokį atsakymą:

matome, kad vakar vakare buvo padidėjęs apkrovimas fizinio serverio, kuriame yra jūsų VDS serveris. Kadangi VDS paslaugai fiziniai resursai nėra dedikuoti, negalime garantuoti, kad jūsų VDS serveris juos bet kuriuo momentu gali gauti, taigi kartais jis gali veikti lėčiau.

Taigi, paslaugos tiekėjas man pasako, kad “Virtualus Dedikuotas Serveris“ neturi nieko jame dedikuoto, ir aš apsigavau jų paslaugoje. Aš nustembu, ir puolu žiūrėt, kas pasikeitė jų informacijoje apie paslaugą:

Virtualūs dedikuoti serveriai skirti stambesnių web ar IT projektų bei el. pašto dėžučių talpinimui. Jums suteiksime saugų, patikimą ir galingą serverį…

Taigi, patikimas ir galingas skamba išdidžiai, dar aš puolu užsiėminėt matematika. Kompiuteriai turi savybę elgtis deterministiškai – jokių ten per daug magijų nėra – yra procesorius, atmintis, diskai, ir jie visi turi savo ganėtinai fiksuotus greičius. Pavyzdžiui didelės talpos diskas sukasi kažkur 120 kartų per sekundę, ir tai įneša ganėtinai stiprią ribą, išmokyta dar mokyklos mechanikos (net ne kvantinės) pamokų laikais, kiek operacijų jis gali padaryt per sekundę.

Laikinoji atmintis (?, RAM) yra dar piktesnė su savo apribojimais, čia jau net kvantinės mechanikos yra – bet ten jeigu pasakė, kad telpa bitas, tai telpa bitas, daugiau neįgrūsi.

Komplikuočiausia (besisukančio disko mechaniką atmetus) kompiuterio dalis šiais laikais yra procesorius (aš čia grafinius procesorius į bendrą katilą įmesiu) – šiuolaikinės procesorių architektūros net nereikia mėgint suvokt, užtruks per ilgai, ir vis tiek viskas greit pasikeis, bet esmė yra ganėtinai paprasta – procesorius turi ‘branduolius’, ir kiekvienas branduolys gali vykdyti vienu metu tik vieną darbą (vėlgi, egzistuoja thread’ai – gijos, kuriuose ten dar įmanoma kažkiek paspartint veiksmą, nes mažiau laiko branduolys praleidžia laukdamas duomenų iš atminties).

Panašiai yra ir su bet kuriuo kompiuteriu ar telefonu – vos kelios programos gali iš tiesų kažką daryti vienu metu, bet visa tai išsprendžiama labai paprastu būdu – jos paveikia po milisekundę ar kelias, ir užleidžia vietą prie lovio kitoms programoms. Žmogaus smegeninė veikia truputį lėčiau, ir mums nelabai svarbu, kad ten kažkas dešimčia milisekundžių vėliau įvyko (na, išskyrus geimeriams, bet jie efektyvumu niekada nepasižymėjo).

Grįžkime prie debesų ir hostekso. Visos tos nebrangios paslaugos yra paremtos principu, kad vartotojai nenaudoja visų jiems skirtų resursų. Iš ties, pagal paslaugos aprašymą, gaunu visą branduolį (taigi, ant ypatingai modernaus standartinio serverio būtų galima padėt 32 tokius klientus kaip aš), bet žinoma, aš jo viso neišnaudoju, tad ant to paties branduolio pakabinama dar kažkiek klientų. Aš netgi galiu pamėgint paskaičiuot, kiek mano puslapiai naudoja resursų – daugiau nei tūkstantį kartų mažiau, nei man yra suteikta. Pasitelkus matematiką, į standartinį serverį galima būtų susodint kokius 32000 klientų (ką beje, visokios hostingo kompanijos dažnai ir daro, tik to nevadina “galingu ir patikimu“ produktu).

Aišku aš čia jau posmarkiai hiperbolizuoju, nes kaip minėjau, dar egzistuoja atmintis ir diskai (ir galų gale, interneto pralaidumas).

Atminties mano servisai naudoja maždaug šimtą kartų mažiau, nei man skirta. Jeigu visi naudotų atmintį taip kaip mano servisai, į standartinę galingą dėžę (aš čia primetu kokio storio atminties kaulus procesoriai šiais laikais moka naudot) būtų galima sudėt 10000 klientų – vėlgi nėra blogai, 10000*35lt/mėn nupirktų visai daug serverių, su tokiu biudžetu daug vikipedijų būtų galima pristatyt.

Tiesa, su atmintim galima apgaudinėt, sakyt kad duodi atminties kaulo dalį, bet iš tiesų viską kišt į diską (nors tai dažniausiai nėra itin protinga, nes diskai sukas 120 kartų per sekundę, o atminties operacijų galima milijonus atlikt).

Žinoma, prihiperbolizavau čia kaip koks Apolonijus, bet visgi, nubraukus nulį, skaičiai taptų daug realesni, bet vis tiek ganėtinai įspūdingi.

Ką man Hostex atstovas pasakė reiškia paprastą dalyką – “galingą ir patikimą“ jie parduos šimtą kartų, kol tai nebebus nei galinga, nei patikima, bet pinigus paims tuos pačius. Ir toliau tikėsis, kad visi, kam nepatinka tai, mėgins mokėt daugiau pinigų, nes atseit už daugiau pinigų jų marketinginiai teiginiai gali tapti teisingesniais.

Aš suprantu, kad esu pačią pigiausią paslaugą paėmęs klientas, tačiau pigi paslauga yra ir pavažiavimas viešu transportu, tačiau niekas nesako, kad vietoje valandos metus trukusi kelionė yra normalų ir ‘to bus ir ateityje’. Viena yra daryti klaidas, kita – jų nepripažinti.

</rant> Einu dirbt toliau.

apie darbą kartu

Šis mano rant’as jau tapo daug maž standartinis visų bėdų paaiškinimui :-)

Taigi, dažnai užduodamas klausimas yra, “ko trūksta, kad Lietuvoje sėkmingi projektai dygtų kaip grybai po lietaus“, na ir šiaip, ko trūksta iki tuzinų sekmės istorijų kasdien. Jeigu tingit skaityt, tai iš karto pasakysiu – ogi bendro darbo kartu ir tarpusavio pasitikėjimo.

Pradžiai papasakosiu vieną įvykį, kuris kažkaip įstrigo. Kai 2006’ais buvau Bostono Vikimanijoj, apsistojau pas draugų draugus, ir kažkaip nutiko, kad tai buvo TEP’e – viename smagiausių MIT’o fraterničių (lietuviškai ko gero būtų ‘brolijų’). Tai toks bendrabutis ant steroidų – gyvena gal 20 žmonių, baliavoja daug, alia miega visi nulūžę su atverstom knygom ant galvų. Mane, svečią, jie priėmė puikiai – po “nelegalaus“ pasivaikščiojimo MIT’o stogais (kiekvienas save gerbiantis studentas gali atidaryt visas duris visam komplekse :) ištrauktas viskio butelis, ilgos kalbos apie viską, nu, ir jau trečią nakties buvau pristatytas optimizuoti jų rašomo kodo apšvietimo spalvom reguliuoti – perdarinėjom iš absoliučių nustatymų į vektorius ar kažką tokio. Nukrypau.

Taigi, man 25, aš leidžiu laiką su biškį jaunesniais 20-23 metų vaikėzais, ir kažkurį vakarą prie alaus bokalo jie užsiėminėja tradicinėm kalbom, o skamba maždaug taip (detalių neprisimenu):

– Ė, žiū, noriu pamėgint naują X ląstelių auginimo idėją, ten veikiant Y ir Z, manau sluoksniais gali gerai gautis, bet nerandu dar kas gali patart, nes niekas nėra daręs.
– Tai žinok yra profesorius CalTech’e, kuris panašia kryptimi dirba, ten su juom sukontaktuok, duosiu kontaktus.

Tuo metu mano žandikaulis daug maž trankės į stalą, bet ne tik dėl to, kiek gudrūs šitie bičai (nors vienas sakė sugalvojo, kad reik mokytis labiau ir stot į gerą universitetą kai buvo 16’os), bet ir kaip laisvai jie kalba apie savo idėjas, ir kaip jiems kolegų ankstyvose stadijose paieška yra nuolatinis gyvenimo judėsys. Vėliau dar buvo daug gero laiko su jais, kur jie kaip tikri studentai ramiu veidu nuėjo į konferencijos, kurioje nedalyvavo, pietus ir ramiai sau pavalgė :-)

Po to dar daug kartų teko susidurt su įvairiom situacijom ir istorijom, kuriose mačiau, kaip anksti susibūrusios komandos kalnus nuvertinėjo – ne tik todėl, kad keliese galima daugiau padaryt, bet ir dėl tarpusavio palaikymo ir tuo pačiu bendro smagumo.

Kai kurios komandos gimsta ganėtinai anksti – na, kai pavyzdžiui brolių interesai sutampa. Lietuvoje man ypatingai smagūs broliai Dailidės – nors ir smagu girdėt apie Pixelmator komercinę sėkmę, dar smagiau girdėt apie jų istoriją, kaip jie kūrė kažką, nes jiems smagu buvo kurti, “savo malonumui“. Socialūs pasiekimai yra vienas iš šių dienų narkotikų (daug kam “World of Warcraft“ užima tą nišą) – o broliams Dailidėms tai leido mėnesiais praprogramuot po 16 valandų per parą, kol jie pristatė savo rezultatą. Žinoma, standartiškai visi aiškins, kad “va, reik daug darbo ir pastangų, norint pasiekt rezultatui“ – bet visgi, “pastangos“ yra netikęs žodis, kai egzistuoja sociali motyvacija ir pats procesas yra smagus, nors jame, aišku, suvartojamos kavos kiekiai – nerealūs. Bet visgi, pradžioje buvo susidirbusi dviejų žmonių komanda, kuri kūrė projektą po projekto ir ji buvo pagrindinis tolimesnės sekmės komponentas. (Jeigu man pavyktų, broliai galėtu mane pataisyt ir paaiškint kur aš neteisus, nesu su jais bendravęs ir įspūdį susidariau tik iš jų viešų pasisakymų :)

Žinoma, ne visiems pavyksta taip susidirbt su broliais, nors tokių duetų dar yra keletas, (ar seserims, ginkdie, neturiu jokio seksizmo technologijų srityje :) – nereik nusivilt, tą galima padaryt ir vėliau. Man ilgą laiką labai patiko pripažinimą pelniusį produktą gaminančių žmonių grupė Lietuvoje (jie yra didesnės tarptautinės komandos dalis), apie kurią vis išgirsdavom “Nesnausk!“ vardu. Tai visiški technologijų monstrai, kurių šaknys yra KTU Gimnazijoje – vėlgi, nuo įvairių smagių projektų savo malonumui iki pasaulyje žinomo technologijų stūmimo jie sugebėjo keliaut kartu, ir man vis smagu išgirst apie juos iš kolegų Silicio slėnyje ar pašnekėsio su vienkartiniu draugu skrydyje Frankfurtas – San Franciskas (buvo ir taip).

Skype’o istorija irgi ganėtinai įdomi – tai nebuvo pirmas projektas dabar jau įžymiems keturiems estams iš Tartu, ir jų, bei dano/švedo verslininkų keliai susidūrė daug anksčiau. Prieš tai jie kūrė Kazaa (čia laikotarpis tarp Napster’io ir BitTorrento) tiems patiems skandinavams, o dar prieš tai programavo Everyday.com – tai buvo Tele2 portalas (Zenstromas/Friis tuo metu dirbo Tele2), kurį reikėjo sukurt per kelias savaites – vėlgi, kokakolos/picų režimas, per kurį susidirbta iki pasaulinio lygio komandos.

Geitsas su Alenu susipažino mokykloje, vėliau įkūrė Microsoft. Džobsas su Wozniaku susipažino mokyklos laikais, vėliau įkurė Apple. Google’as gimė universitete.

Zukerbergas su D’Angelo dar prieš Facebook’ą, mokyklos laikais buvo sukūrę produktą, kurį iš jų už milijonus dolerių norėjo pirkt Microsoft’as, o FB visgi kūrė pradžioj ne vienas, o su bendramoksliais.

Iš ties, kai kurios komandos susidaro ir daug vėliau – PayPal “mafija“ tapo ganėtinai plačiai žinomu fenomenu, kur bendrai kultūriškai sutapusių žmonių grupės iš kompanijų atsiskiria ir kuria kažką naujo, pavyzdžiui YouTube (mano keletas dabartinių kolegų jau pabuvę ir PayPal, ir YouTube).

Scaling MySQL Keynote — Youtube, Facebook, Wikipedia, Fotolog, Flickr, Sun, MySQL

Nebūtinai reikia dirbti vienoje kompanijoje – kartais užtenka dirbti toj pačioj srity – mano bendradarbiavimas ir problemų aptarimas su žmonėmis iš gigantų užmezgė pažintis, kurių deka ne tik po to pavyko rast darbą, bet ir tame darbe turėti bendraminčių, su kuriais lengva įveikt visas kliūtis.

Visgi, yra kaip yra, net patarlę turime, “vienas lauke – ne karys“ – klausimas tik, ar yra kažkas, ką būtų galima pakeisti.

Kiek pamenu iš mokyklos laikų, vienintelis bendras dalykas, kurį darydavom, tai buvo “patikrink kaimyno klaidas“, kuris dažniausiai buvo draudžiamas (vadindavo “nusirašinėjimu“, nors iš ties tai buvo atvirkščias veiksmas), ir mes tai darydavom savo iniciatyva. Taip ir išsivystėme individualybės, priversti pasitikėt tik savimi (man dar pavyko – su suolioku ir padebatavom kartu, ir šiaip susidirbdavom, tik kad aš per mažai laiko mokykloj buvau, kai jis profesiją rinkosi… :)

Universitete pajust, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų eit į vieną pusę ir daryt daug kažko, irgi per daug nepasijuto, o ir rezultatų vėlgi buvo norima individualių, o ne grupinių. Štai pažįstamas prancūzas papasakojo apie tai, kaip jis profteche medicininės įrangos vizualizacijas kursiniui darė, su keleta kitų, ir galėjo papasakot ne tik apie techninius niuansus, bet ir apie silpnas ar stiprias grandis kūrybiniame procese. Jo grupinis kursinio projektas buvo daug stipresnis už bet kurį individualų bakalaurą.

Baigiamieji bakalauro ar magistro darbai pasirodo irgi gali būti grupiniai – jie ne tik įdomūs, bet dar ir naudingi. Ir šiaip – studentai geruose universitetuose stengias sužinot, kokios yra įdomios problemos, kurias būtų galima spresti – nuolatinis noras išlįsti už dėžutės ribų galų gale duoda rezultatus.

Net ir truputuką pažengę, jau įleidę kojas į darbus mes Lietuvoje nesam įpratę plėst to savo pasaulėlio. Aš jau kelintame darbe susiduriu su ypatingai atvira politika idėjų požiūriu – važinėjame po konferencijas, darome prezentacijas, open house’us, bloginam, etc. Daug problemų, su kuriomis susiduriam, iškeliame įvairiuose viešuose profesiniuose – socialiniuose ratuose – visgi, gal kas kitas išspręs. Vis prisimenu, kaip Lietuvoje du metus iš eilės vyko EuroPython konferencija, kurioje Google’o rekruterių buvo ko gero daugiau nei lietuvių lankytojų.

Uždaresnėse aplinkose irgi kalbames su įvairiais startupais apie jų produktus, kalbam apie tai, kokios galėtų būti prioritetinės kryptys, etc – visgi, kuo toliau žengia industrija, tuo lengviau kurti produktus ant viso to pagrindo. Vienkartiniai susitikimai pavirsta po to dažnesniais papietavimais, tada pavirsta įvairaus plauko partnerystėmis, o tada jau trykšta nauda į visas puses.

Ir iš ties – kas gali įvykt, jeigu pasidalinsi idėja, kuriai tuo metu neturi jėgų/noro/laiko įgyvendint? Mano artimas kolega, kai per daug kalbu, vis primena, kad “už gerą idėją ir keturis dolerius gali Starbuckse nusipirkt puodelį kavos“ – visgi reikia dar ir įgyvendint. Žinoma, nekalbu apie “reiktų nukopijuoti X verslą, paleist analogišką Lietuvoje“ – ten inovacijų visgi nedaug – tačiau keliose galvose ta idėja gali bręsti, ir visgi, įvykus kažkokiam etapui žmogus, su kuriuo kalbėjai, norės pasidalint idėjomis su tavimi.

Aš kažkada aptariau įdomią didelių duomenų valdymo problemą iš savo srities su draugu, po kelių mėnesių jis dirbo su panašiu projektu, ir jo patirtis po to leido mums vėl aptart įvairius niuansus. Nebūčiau apie tai kalbėjęs, nežinočiau apie jo patirtį. Jeigu jis norėtų tai įgyvendint, žinoma, kad jis pradžioje kalbintų ir mane – nes visgi, aš irgi galiu būti suinteresuotas galutiniu rezultatu. Gal dar kada grįšime prie to :)

Įdomu, kad darbo komandoje ir pasitikėjimo žmonėmis išmokstama ir kariuomenėje – tai ypač jaučiama Izraelio bendrovėse, kur be “kur tarnavai“ nelabai įmanomas darbinis pokalbis. Net ir JAV, pažįstamas pabuvo armijos pėstininku, nors su savo matematine galva galėjo sėdėt būstinėj ir užsiėminėt komunikacijom, bet užtat pamatė iš arti, kaip žmonės turi dirbti kartu, norėdami pasiekt rezultatą, ir ką daryt su stipriąja ar silpnąja grandimis.

Nežinau, ar dabar jau darbas grupėmis mokyklose ar universitetuose tampa populiaresnis, tačiau ganėtinai įdomu šiais laikais startupų akseleratoriuose kaipo StartupHighway – kur ne tik komandos mėgina dirbti kartu, bet ir gauna patarimų iš savo patirtimi besidalinančių mentorių. Žinoma, tai per daug asimetriška, ir nėra skirta suburinėt naujom komandom, bet visgi, išryškinama atvirumo nauda, ir galbūt kada nors tai išaugs į normalią profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Kol kas didžiausias šansas Lietuvoje yra ko gero mėgint patekt į Vilniaus Licėjų ar KTU Gimnaziją – dar kol neužpuolę studentiški malonumai ieškot panašiai nusiteikusių draugų – o ten ko gero didžiausia koncentracija norinčių kažką daryt geriau. O šiaip, reikia tikėtis, kad komandinių rezultatų siekimas kada nors transformuos ir universitetus.

Žinoma, vienam irgi įmanoma daug ką padaryt – bet visgi, tada reikia jau mokėt ir daug labiau stengtis ir save motyvuot – ir pripažinimo teks ieškoti labiau. Neįkainojama patirtis tokiais atvejais yra visokie internship’ai/praktikos didžiosiose kompanijose – štai Facebook’e vasarą buvo 300 studentų iš įvairių valstybių, nemažos programos yra ir Google bei kitur. Tokiose programose visgi rezultatas ir pasiekimai yra ganėtinai svarbūs – nes yra galimybė būt pakviestam arba dar vienai praktikai, ar normaliam darbui, ar galų gale susipažinti su tiek savo karta, tiek su technologijomis.

Aišku, gal ne vasara prie ežero, bet vis šis tas.

apie komentarus delfyje

Aš DELFI jaučiu nemažai nostalgiško prieraišumo – visgi, ankstyvom dienom teko dirbti prie infrastruktūros, nemokamo pašto paslaugos, ir su dideliu džiaugsmu sekdavau tuos komentarus kurie tais laikais būdavo.

Čia dar tais laikais, kai ne visi turėjo ar norėjo turėt priėjimą prie Interneto (apie tai rašiau kažkada jau ;-), ir DELFI buvo naujas naujas dalykas, kuriame vyko tikrai nemažai įdomių diskusijų, po to viskas aišku pasikeitė.

Labai apsidžiaugiau, kai DELFI leido žmonėm rašyt komentarus savo tikrais vardais beigi pavardėm, dėka integracijų visokių FB konektų ir kitokių servisų. Iš ties, tai įpareigoja elgtis ganėtinai atsakingai, be to, kažkiek glumina beigi šokiruoja anonimus, kurie nesupranta, kaip kažkas gali savo noru su savo vardu lįsti į pamazgų duobes, kurios kadaise buvo jų rietenos.

Deja, su šiom naujovėm buvo atiduota ir cenzūros teisė plačiajai visuomenei, ir ta aplinka tapo elementaria ochlokratija. Kitaip negaliu paaiškint, kaip šitas vieno straipsnio komentaras tapo ištrintas po to, kai susilaukė virš 90 teigiamų atsiliepimų (ir kokių 50 neigiamų, atvaizdas iš ankstyvojo periodo, radau netyčia kažkuriame tab’e):

Čia pateikiu ne turinio/idėjos teismui, o klausimui, ar toks komentaras turėtų būti pašalintas (va net ir knopkę siūlo).

Jeigu anksčiau į DELFI komentatorius daug kas galėjo žiūrėti iš aukšto, nes aceit ten tik bedarbiai, kaimiečiai, vaikai ir pensininkai, tai dabar man bent jau aišku, kodėl ten nėra nieko geriau – nesugebantys rašyti patys sugebėjo ištrinti normalius komentarus, gal kad taip blogai nesijaustų.

Pirmasis Jimmy Wales vizitas Vilniuje… 2005’ais

Štai “Login“ pradėjo skambinti visais varpais apie Jimmy Wales atvykimą, tad aš prisiminiau smagų epizodą, kai niūroką 2005 rudenį Džimis buvo Vilniuje.

Tais laikais “Wikimedia Foundation“ turėjo berods tik vieną apmokamą darbuotoją, ir Džimis buvo įžymybė nebent Vokietijoje (sakydavo, kad jis kaip Davidas Haselhofas :). Jau buvom apturėję pirmąją Wikimania konferenciją, buvau sutikęs jį prieš tai Berlyne 2004’aisiais (tą kartą nemažai mūsų, technikų, sutiko jį pirmą kartą), tad buvau kaipo ir vietinis kontaktas, turėsiantis pasirūpinti svečio gerove.

Žinoma, negalėjau nepasitelkti įtakingų bičiulių (commonsensietis Mindaugas Voldemaras talkino tada su visu lietuvišku Vikipedijos PR), ir pradėjom regzti planą. Reikėjo susitikimo su kokiu nors vietiniu valdžios vadu – buvo išsiųsti užklausimai į Prezidentūrą, bei dar kažkur, pradėjau organizuoti susitikimą su vietine Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Pati vakarinė vakarinė dalis jau buvo pas jį suplanuota.

Deja j.e. Prezidentas Valdas Adamkus buvo išvykęs iš Lietuvos tom dienom (berods savo tradicinių atostogų į Meksiką, negali žmogaus iš atostogų gi atšaukinėt), teko ieškot kažko kitko, bet visgi, planas B gavosi penkiagubai įdomesnis už planą A. Visgi, Džimis galės susitikinėt dar su prezidentais įvairiose vietose, ir prezidentai norės susitikinėt su juom, o vat mūsų alternatyva buvo epinė.

Pirmoji dalis: Susitikimas Seime su Česlovu Juršėnu. Įėjęs į jo kabinetą Seime supranti, kad svečiuojies pas intelektualą – lentynos prikrautos knygų, enciklopedijų. Buvęs Seimo pirmininkas tuo metu buvo vicepirmininkas, bet visgi, jis buvo vienas ilgiausiai išbuvusių deputatų (buvo berods ketvirtą kadenciją). Įdomioji dalis yra ta, kad Česlovas Juršėnas yra svarbus Lietuvos enciklopedistas, Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos mokslinės tarybos narys, ir šiaip, vienas įdomiausiu intelektualių personažų Seime.

Taigi, ateiname mes į susitikimą, o jis mūsų geranoriškai laukia. Atsispausdinęs Vikipedijos straipsnių apie tuos pačius dalykus gal dešimčia kalbų, ant popieriaus primargaliota pastabų ir klausimų. Taigi, enciklopedistai susitinka su enciklopedistais.

Džimis Veilsas visgi nešneka lietuviškai, o Česlovas Juršėnas nelabai šneka angliškai, kaip suprantu tokiose vietose reik ateit su vertėju, tad aš magiškai pavirtau vertėju. Pirmą kartą gyvenime, bet nebuvo itin blogai. Gal tik kiek mano vertimai vis tapdavo ilgesni už Džimio atsakymais, nes dar pridurdavau nuo savęs. Vertėjas buvau geras, tik nelabai profesionalus.

Česlovas uždavinėjo tuos pačius klausimus, kuriuos pirmom dienom užduodavo visi – kaip galima tikėtis kokybės, etc – bet visgi, užduodavo juos mandagiai ir įžvalgiai. Mes stengėmės atsakyti kuo geriau, visgi tais laikais pamaloninti valdžią buvo naujiena.

Nuo pasakojimų apie Vikipediją buvo pereita prie kelių pasakojimų apie naująją Lietuvos istoriją, parodytos kulkų skylės languose, parodyta nuotraukų, asmeninių Česlovo Juršėno indėlių į enciklopedizmą, mes pakvietėme jį redaguoti Vikipediją. Gavosi daug įdomiau nei planuota. Gal tik kiek neišnaudojome viso to potencialo, mums išeinant valdžios žmogus siūlė valdžios pagalbos vietinėm bendruomenėm, jeigu tik žinosim, ko norim, taip niekada tuom nepasinaudojom. Gal ir be reikalo, na bet tiek to, einame prie antros dalies.

Tada dar susitikom su Melissa Hagemann iš Open Society Institute, pasivaikščiojom po Vilnių – buvo žemiau nulio, pūtė žvarbokas vėjas, svečiai nebuvo itin apsirėdę, bet buvo smagu. Melisa sakė, kad Soroso fonde tarptautiniuose ratuose Vilnius yra visų mylimas miestas, jie vadina Vilnių “mūsų mažąja paslaptimi“.

Mūsų laukė antroji dalis – susitikimas su Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Tam reikalui užrezervavau privačią salę “Žemaičiuose“ – kad ir svečiai cepelinų gautų, ir prigužėt jaunimo galėtų, mėginau pranešt šen bei ten. Taigi, mūsų susirinko didžiulė minia:

Aš, giliai įklimpęs į visą tą reikalą
Mindaugas, Vikipedijos PR Lietuvoje (dėkui jam už itin daug ką)
Mantas Dirgėla, Vikipedijos vartotojas nr.2 (pagal duomenų bazę)
Justinas M. – besidomintis apie Vikipediją ir internetus ir šiaip viską, tad nepraleido progos.
Jimmy Wales – pats svečias
Melissa Hagemann – viešnia iš OSI

Taigi, be manęs buvo dar vienas vikipedietis, mano kolega, mano pažįstamas, ir du svečiai iš užsienio. Štai taip Lietuva parodė susidomėjimą dideliu svečiu iš užsienių.

Iš ties, tada Vikipedija tik augo, bet Jimmy Wales rolė visame tame buvo gigantiška, nors jis ir sakydavo, kad jis “kaip Anglijos Karalienė“, iš tiesų itin aktyviai dalyvavo nuolatinėje veikloje, tiek organizacijos, tiek projektų, tiek bendruomenių.

Praėjus penkiems metams jį kviečia visur, su juom susitinka įvairių administracijų vadovai, verslininkai, jį pagrindiniu kalbėtoju kviečia daug konferencijų.

Man ironiška, nes būtent tada, kai man jis buvo pats įdomiausias ir aktyviausias, tada, kai jis buvo tas žmogus, už ką mes jį šiandien vertinam, tai buvo tokia vat anekdotinė istorija.

P.S. Po to jis nuėjo į vakarinę konferencijos dalį Neringos viešbučio restorane, kuriame buvo Vegas-style varietė, sakė buvo labai smagu. Ir šiaip, jo kelionę į Vilnių, susitikimą su Česlovų ir dar daug įvairių dalykų iš jos vis karts nuo karto prisimenam.

apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“ serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.