apie karjerą programavime

Kokia geriausia programavimo karjera? Kaip daugiausiai uždirbt pinigų?

Klausdami žmonės ko gero nenori gero atsakymo, o iš tiesų nori lengviausio kelio. Pamėginsiu papasakot truputį apie tai, kokios problemos ir galimybės yra technologijų srityje, jeigu nori kažkiek įdėt pastangų.

Visada egzistuoja unikalūs pavyzdžiai, kaip kelių žmonių startupas parsiduoda už milijardą ar kelis, tačiau greta to yra visa didžiulė industrija, kurios kontekste toks sandoris galėjo įvykti.

Į R&D (tai yra, techninio personalo algas) keturi gigantai (Amazon, Alphabet, Intel, Microsoft) investavo daugiau nei $12B kiekvienas. Milijardais investuoja ir IBM, Oracle, Facebook, Cisco, etc. Vos kelios tokios kompanijos programuotojams išleidžia daugiau, nei uždirba įžymybių industrijos kaip Holivudas, visos sporto lygos kartu sudėjus ar dar kas. Žiūrint pagal rinkos kapitalizaciją, top10 kompanijų sąraše rasit Big5 – Apple, Alphabet, Microsoft, Amazon, Facebook – kurios visos mušas dėl talentų. Be šitų didžiųjų pelningų gigantų yra ir eilė kitų kompanijų – Uber, Airbnb, Dropbox, etc – kurios irgi dalyvauja/konkuruoja toj pačioj programuotojų paieškoj.

Kurį laiką atrodė, kad pelningiausia karjera yra hedge fondai Wall St., bet nors ir egzistuoja legendomis apipinti matematinių galvų medžiotojai kaip Jane Street ar Rennaisance Technologies, tai nėra organizacijos, kurios galėtų įtakot visą darbo rinką, o Ivy League studentai vis labiau kraunas daiktus ir važiuoja į Vakarų Krantą.

Kalifornija yra viena iš kelių pasaulio vietų, kur neleidžiami darbo keitimo apribojimai, ir leidžiamas at-will darbas (t.y. kompanija gali bet kada atleist, tu bet kada gali išeit pas konkurentą). Tai reiškia, kad aukštos kvalifikacijos specialistas su gera specializacija gali išnaudot savo žvaigždės statusą dideliems pinigams, prilygstantiems kitų sričių įžymybėms, tik tiek, kad nebus niekam įdomus už industrijos ribų (kiek žmonių žino, kas yra koks nors Jeff Dean?).

Šiose kompanijose technologinės žinios tampa vertingesnės už vadybos žinias, tad leidžiami paraleliniai karjerų keliai – nebūtina būt direktorium ar viceprezidentu, kad būt atitinkamoj kompanijos grandyje. Taip kuriami nauji lygiai, kai nebežtenka “distinguished engineer”, tampama “fellow”, kaip nebeužtenka “fellow”, tampama “senior fellow”. Kai kurios kompanijos, kaip Facebook, net neturi matomų inžinierių titulų – “software engineer” gali reikšti tik ką pradėjusį dirbti naujoką, bet gali būti ir industrijos lyderio titulas.

Techninėje karjeroje egzistuoja pakankamai aiškus laipteliai – pradedi nuo to, kad gali vykdyti tau duotas užduotis, tada tampi savarankiškesnis, pradedi individualiai vykdyt projektus, tada juos formuot ir padėt komandai, tada išplėti savo reiklą ir įtakoji kelių komandų, departamento ar organizacijos veiklą, padedi formuot strategines kompanijos iniciatyvas, ir kažkuriuo metu atsirandi savo industrijos priekyje.

Šiais laikais yra daug įdomių sričių – kol dauguma mažų kompanijų džiaugias debesimis, kažkas juos kuria – stato duomenų centrus, kuriuose svarbu ne tik, kad sistemos veiktų, bet kad būtų ekonomiškai optimalios (dabar į šią sritį įžengė ir Oracle). Besimokančios mašinos (dirbtinis intelektas) sulaukia labai daug dėmesio ir daug pinigų – ir save bevairuojančiuose automobiliuose, ir duomenų analizėje ar kovoje su spam’u, ir nuotraukų filtruose ar kalbos atpažinime jūsų telefonuose.

Didelėse organizacijose produktų kūrimas tapo įvairių sričių bendradarbiavimu (ir politika) – produktų vadovai, dizaineriai, UX tyrėjai, duomenų analitikai ir programuotojai kartu formuoja kitą mygtuką ir renka jo spalvą. Sudėtingose problemose – optimizavime, ML, realaus laiko analizėj etc – individualaus žmogaus galimybės tampa daug svarbesnės ir vieno žmogaus darbas ir įtaka gali būti egzabaitinių sistemų pagrindu.

Duomenų centrai pasaulyje jau valgo dešimtis gigavatų energijos – kokiam Amazonui reiktų keletos Ignalinos atominių reaktorių, kad pamaitint serverius, o problemos, kurias nori sprest tokios kompanijos, tik sudėtingėja. Taigi, pinigų industrijoj daug, problemų irgi daug, ir iš esmės visur trūksta tik žmonių.

Ką reikia mokėt? Jeigu neturit patirties panašiose industrijose, yra keli keliai. Vienas – švari, gerai veikianti galva, ir stiprūs gebėjimai spręst problemas kažkurioj srity. Algoritmai, paskirstytos sistemos, ML, pasaulio (vaizdų, balso, kalbos) atpažinimas, etc. – daug tokių sričių žinių įgyjama per akademinį gyvenimo etapą, jeigu laikas universitetuose praleidžiamas gilinantis į šias sritis.

Kompanijos labai daug dėmesio skiria tiems universitetams, kuriuose vidutinis paruošimas yra labai stiprus – tada ir atvažiuos daryt interviu vietoje, ir nuolat siūlys praktikas. Geriausia, jeigu universitetas turi kažkokias laboratorijas, kurios jau bendradarbiauja su industrija. Lietuvoje universitetai mato vietines kompanijas, ir tarptautinis rekrutingas beveik neegzistuoja. Galbūt daliai žmonių labai padės Uber’io skyriai Vilniuje, bet tai yra ganėtinai plona šlangelė į platųjį pasaulį.

Žinoma, jeigu to nėra, nieko nedarant geriau nebus – reikia mėgint parodyt, kad gali kažką pasiūlyt. TopCoder ir panašūs konkursai leidžia ir pasportuot pačiam, ir parodyt industrijai, kad kažką sugebi, ir beveik visi kompanijų dalyvavimai konferencijose, išoriniuose projektuose, žaidynėse yra realiai skirti pritraukt naujiems darbuotojams. Dalyvavimas konferencijose vertinamas labiau ne pagal tai, kas išmokta, o pagal tai, kiek naujų rekrutų pririnkta per dalinimąsi problemomis ir idėjomis.

Kažkiek reik bent kiek žinot technologijų madas – programavimo kalbos ir technologijos vystosi, nes egzistuoja poreikis greitai ir kokybiškai kurt sofistikuotus sprendimus. Pradėjus dirbt kiekviena kompanija per pirmas kelias savaites suruoš tokį bootcamp’ą, kad teks pamiršt daug, ka mokėjai iki tol – bet žinių turėjimas apie modernias praktikas tai labai palengvina, o geras metodikų jautimas leidžia greitai įtakot ir kolegų darbą – per peer review’us ar tiesiogiai juos mokant.

Taip pat galima įgyt praktiką kitose kompanijose – nėra blogas tonas kas keletą metų pakeist darbdavį, jeigu einama į geresnę poziciją ar kompaniją. Dažnai kompanijos nori turėt įvairesnių patirčių iš įvairių sričių, kad neužsibūt toj pačioj monokultūroj.

Kiek ir kaip uždirba programuotojai? Skirtingos kompanijos turi skirtingas filosofijas, vienose daug visokių priedų, akcijų ir dar ko, kitose (kaip Netflix) tiesiog mokamos didelės algos. Tokiose kompanijose kaip Google ar Facebook aukštesniuose lygiuose didžioji dalis pajamų gaunama akcijų pavidalu, tad sunku vertint, kokia iš tiesų yra alga – ar skaičiuot grant’o metu, ar kai išmokama.

Sunku rast gerus šaltinius apie didesnes algas – dažniausiai žmonės apie jas neberašo/nebekalba, bet pagal apklausas Glassdoor’e galima matyt didesnes nei $300k algas, o Blind’e žmonės dažnai kalba apie milijoninius algų paketus didžiosiose kompanijose – galima lygint su NBA žaidėjų algom, na, gal tik Valančiūnas jau atitrūkęs su savo kontraktu. Viešose žalių kortų aplikacijų duomenų bazėse galima matyt daug pozicijų, kur imigrantų bazinė alga be akcijų ir priedų viršyja $200k (tad dažnai tai reiškia bent dvigubai didesnius tikrus paketus).

Kai paskiriamos akcijos, jų vertė gali būti kelis kartus mažesnė, nei jas gavus (Amazon, Microsoft, Facebook, Google vertės “truputį” pakilo per pastaruosius kelis metus) – ir visada egzistuoja klausimas, ar gavęs tą vertę pinigais būtum pirkęs kompanijos akcijų. Tokia nežinomybė užkrauna kažkiek streso (ypač, kai krenta rinkos), bet kartu ir motyvuoja dirbti, nes nenori kitiems rodyt blogo pavyzdžio (ir pamatęs blogus pavyzdžius eini kovot).

Screenshot 2017-05-27 12.54.11

Žinoma, galima į visą tai žiūrėt ir kiek labiau atsipalaidavus – pilna darbo ir ne pačiuose sudėtingiausiuose projektuose, mygtukus suprogramuot irgi kažkam reikia, ir žmonės gali susikurt patogias karjeras nelipdami į aukščiausius kalnus – sėdint tokiose pozicijose algos vis tiek yra šimtais tūkstančių dolerių per metus. Kaip minėjau, industrija didelė, problemų daug, žmonių trūksta.

Jeigu rūpi finansinė karjeros dalis, didžiosios kompanijos yra aiškiausiai pasiekiamas tikslas. Galima rizikuot, kurt startupus, dar bet ką, bet tam reikės ne tik sukurti technologijas, bet ir tikėtis, kad jos bus vertingai pritaikytos. Kai aišku, kad kompanija kuria reikalingą produktą – ar tai būtų Uber, AirBnB, Microsoft, Google, ar dar kas, akivaizdu, kad bus daug lengviau suprast savo darbo vertę (o ją dar reikės pačiam aprašyt kas pusmetį vykstančiuose ‘performance summary cycle’).

Jeigu rūpi tik technologinė karjeros dalis, įdomiausios  problemos egzistuoja tyrimų padaliniuose didžiosiose kompanijose ir finale vis tiek nepavyks pabėgt nuo jų traukos (ir algos).

Ko dar reikia? Pastangų ir daug laiko, kaip ir bet kurioj kitoj karjeroj. Aš savo srityje jau beveik dvidešimt metų \o/ Ai, ir dar reik išvažiuot iš savo kaimo :)

apie bankus

Kopijuota iš FB posto

Lietuvoje įvedė naują tvarką bankuose – nuo šiol juose bus nauji paslaugų planai, kurie suteiks kažkokias paslaugas už kažkokį mokestį ir taip jie nebeapiplėšinės vartotojų. Amerikoje bankus bandė vienaip ar kitaip reguliuot jau kurį laiką, ypač po visokių krizių. Didieji bankai Amerikoje nėra itin mėgstami, tačiau palyginus su lietuviškais, juose nėra taip jau labai blogai. Parašysiu truputuką kuo skirias bankininkystė Lietuvoje nuo ‘o pas mus Amerikooooj’.

Aš labai ilgą laiką Lietuvoje naudojaus Swedbank (nuo ankstyvų Hanzabanko laikų) įvairių lygių bankininkyste – nuo paprasto retail’o ir “Auksinės paslaugos” iki privačios bankininkystės. Truputį susidūriau su kitais bankais (SEB’as prametė kelis kartus – vieną kartą prašė darbdavio rekomendacijos, kitą kartą jie nenorėjo duot ko noriu, kol neprisipirksiu daug ko, ko nenoriu). Garbingai turėtų būti paminėti Snoro kioskeliai, nes jie dar moksleiviui išdavė kortelę su chip’u ir PIN kodu, kurį pamiršau pačioj nemaloniausioj situacijoj.

Norint palygint Swedbanko paslaugas, ko gero labiausiai tinka JAV gigantas “JP Morgan Chase”, po kurio “Chase” vėliava yra ir paprastas retail’as, ir vidutinės paslaugos – “Chase Private Client”, ir turčiams skirtas “J.P. Morgan Private Bank”.

Kad suprast, kokių banko paslaugų gali reikėt turčiams galima atsidaryt JPMorgan pavyzdukus – jie gali įkurti trust’ą, kad žentas neatimtų dukros pinigų. Dar gali įkurti labdaros fondą jūsų vardu – pervesite į jį savo pinigus, nusirašysite mokesčius (ten, kur progresiniai mokesčiai, tai pakankamai didelis dalykas), o kai užaugs jo vertė, galėsite būti mecenatas ar dar kas. Vienintelė bėda, kad reik turėt pakankamai turto, tad gali pro duris ir neįsileist (nebent, žinoma, tik ką puikiai exitinot savo startuolį, ar parašėt patarimų kaip tapti milijonieriumi knygą ir taip tapot multimilijonieriumi).

Paprastas pilietis gali užeit į paprastą filialą ir atsidaryti sąskaitą (nors ją atsidaryt galima ir per internetą, tereik žinot asmens kodą). Pirmas didelis skirtumas – ko gero nereikės laukti eilėje – čia bankų tarnautojai uždirba labai labai nedaug, bet kadangi vis geriau, nei burgerius vartyt, o valdiško darbo aplink per daug nėra, tai norinčių dirbti daug. Greta sąskaitos jie įsiūlys dar daug įvairių dalykų, nes jų motyvacinės programos tuom paremtos. Kito giganto “Wells Fargo” darbuotojai sugebėdavo atidaryt daug sąskaitų ir nepaprašius, už tai gavo šiek tiek baudų.

Interneto banke nereikės jokių slaptažodžių kortelių ar generatorių – jeigu slaptažodis ne ‘123456’, tai jau visai saugus. Kurį laiką bankai net nesugebėjo turėt ilgesnių nei aštuonių simbolių slaptažodžių. Vartotojui nė motais – atsakomybė dažniausiai banko pusėje, kuris nenori prarast klientų ir kompensuos, jeigu kas atspės, kad slaptažodis yra ‘654321’. Continue reading “apie bankus”

apie mano feminizmą

Neseniai pradėjo lįst viešojoje erdvėje visokie paniekinantys feminizmo ir feministų užsipuolimai (kai kurie konservatyviau nusiteikę pradėjo violetinę spalvą paišyt), tad norėčiau truputėliuką apsigint. Tikiuosi, per daug nenustebinau tuo, kad moterų teisėmis gali rūpintis ir vyrai. Nors kai kas teigia, kad feminizmu užsiėminėja tik moterys neradusios gyvenimo įprasminimo, mano gyvenime apstu visiškai priešingų pavyzdžių.

Gal ir nesu pats aršiausias socialinės teisybės karys, bet galvoju nuolat, kaip suteikt daugiau galimybių visiems, nesvarbu kokia kilmė, lytis, rasė ar orientacija. Noriu suprasti, kokie veiksniai sukuria įtampą ir nelygybę. Noriu, kad žmonija išnaudotų daugiau savo potencialo.

Šiuo metu dirbu srityje – informatikoje bei programinės įrangos inžinerijoje – kurioje moterų yra stebėtinai mažai (ir mažėja), ir į šią problematiką atkreipė dėmesį visos Silicio Slėnio vadovų grandys. Ypatingai keista dar ir tai, kad per paskutinius trisdešimt metų kompiuterių mokslą norinčių studijuot moterų sumažėjo, kai kitose srityse situacija lyg ir neturėjo tokio pokyčio.

moterys CS

Taigi, dvidešimto amžiaus gale kažkodėl moterys nusisuko nuo vienos reikšmingesnių profesijų, ypač, kai jos buvo pionierės galimybėje disciplinų (net ir pirmoji programuotoja buvo Ada Lovelace, o Margaret Hamilton programinė įranga ir metodai nuskraidino amerikiečius į Mėnulį).

Iš tiesų galima ieškot daug priežasčių, bet viena esminių – asmeninio kompiuterio atsiradimas ir jo marketingas kaip berniukų žaislo. Prieš tai visi nueidavo į universitetą vienodai nemokėdami, o kažkuriuo metu situacija pasikeitė.

Lego kaladėlės buvo vienodos ir berniukams ir mergaitėms, bet kažkas nusprendė, kad mergaitėms reikia princesių, o berniukams robotų. Netgi srityje, kurioje moterų indėlis sudaro daug esminių pamatų, jos nusisuko šalin. Žvelgiant į detalesnę demografiją matosi ir tai, kad priklauso nuo visuomenės, kurioje užaugo, ar nori siekti karjeros informatikoje, ar ne.

Galima ieškoti dar daug kitų priežasčių. Nuo atsiradusių socialinų normų industrijoje, sukurto įvaizdžio iki visų elgesio, tiek sąmoningo, tiek pasąmoningo. Paduokit tą patį CV su moters vardu ir šansai įsidarbinti sumažės. Išgirskit tą pačią idėją iš vyro ir moters, ir padarysite visiškai skirtingas išvadas.

Žinoma, moterų ir vyrų fiziologija skirias, bet būtent vienas iš klausimų, į kuriuos šiandien ieškome atsakymų yra kaip tie skirtumai įtakoja darbą, bendravimą, ir kaip tai galima geriau panaudot.

Vyrai yra agresyvesni (yay testosteronas), ir nors tai gali padėti kartais siekti geresnių rezultatų, norint dirbti komandoje reikia sugebėt išklausyt nepertraukiant kitų, siekti bendrų tikslų kartu.

Žinoma, aš dirbu kompanijoje kartu su Sheryl Sandberg, kurios įkurtas “Lean In” judėjimas skatina moteris siekti karjeros ir galimybių ir kartu moko vyrus kaip tam netrukdyti ar padėti. Jos idėjas remia ir Markas, tad kompanijoje turime įvairių programų, skatinančių lygias galimybes. Didžiulis akcentas visur yra vyrų ir moterų rolių pasidalinimas šeimose bei kokį vaidmenį tame vaidina darbdavys.

Feminizmas mūsų kompanijoje, tai ne tik skatinimas sąžiningai vertinti kolegių indėlį ir vienoda pagarba, svarbūs ir įvairūs organizaciniai ramsčiai. Pavyzdžiui yra suteikiama po lygiai tėvystės atostogų ir vyrams, ir moterims, su pilnu atlyginimu. Feminizmas tarp kolegų taip pat ir pagarba vyrams, kurie prisiėma daugiau atsakomybės šeimoje, vaikų auginime, kurie suteikia daugiau laisvės savo partnerėms.

Lietuvoje suteikiami du metai motinystės atostogų, per kuriuos motinos tik nutolsta nuo darbo rinkos ir galimybių. Tuo tarpu pilno atlyginimo dydžio tėvystės atostogos neegzistuoja, o ir visuomenė nelabai tiki jų nauda ar reikalingumu. Išmokų lubos reiškia, kad daugiau uždirbantys vyrai nenori nusibausti, tad vėlgi, iš karjeros pasitraukia moterys. Verslininkams didėja rizika suteikti daugiau atsakomybės moterims, nes joms yra paskirta rolė likti namie.

Jeigu norime, kad mūsų dukroms būtų daug karjeros galimybių, kad mūsų žmonos nebūtų laikomos antrarūšėmis, turime suprasti, kad lygios galimybės reikalingos mums visiems. Tai nėra proporcijų vaikymasis (nors jų matymas ir suvokimas padeda), o diskriminacijos nebuvimas, vienodas iniciatyvos, nuomonės vertinimas.

Moterų galimybės yra ne tik jom pačiom, bet ir visai visuomenei – daugiau rankų, daugiau akių, daugiau skirtingų nuomonių, galinčių padėti judėt į priekį mums visiems. Aš galiu matyti daug daugiau pasaulio, kai klausau, ką apie jį sako mano mylima žmona, ar pasitaręs daryti geresnius sprendimus. Negalvoju, kad esu viršesnis ar kad mano balsas turėtų būti svarbesnis.

Dėl to labai lengva sakyti, kad aš esu feministas, ir feministai mano draugai, ir mano kolegos ir man artimi žmonės. Man niekada nebus gėda pasakyt, kad man rūpi moterų teisės, kaip ir nebus gėda pasakyt, kad rūpi žmogaus teisės. Rūpi pakankamai, kad gerbčiau tuos, kas apie jas viešai kalba, rūpi pačiam elgtis taip, kad jų netrypčiau.

apie kibernetinio saugumo teatrą

Seimas priėmė kibernetinio saugumo įstatymą – berods visų frakcijų pritarimu. Net “sveiko proto liberalai” galvoja, kad jis padės geriau “atremti atakas”. Pradinės redakcijos buvo iš viso tragiškos, netinkančios teisinei valstybei, bet kalbama, kad pavyko pataisyt kažkiek, ir tai tebus tik šiaip farsas.

Visų pirma, pritariu, kad apsaugoti kritinę infrastruktūrą yra svarbu. Kai buvau nepilnametis, “išsiaiškinau” apie įvairių valstybinių sistemų sistemų saugumą, ir tai didelio pasitikėjimo jas stačiusioms kompanijoms nesukėlė. Yra tikrai svarbu, kad nesutriktų elektros ar vandens tiekimas, nenutekėtų žmonių Sodros duomenys (oj, per vėlu), etc.

Nemažai įstatymo nurodytų metodų yra popieriniai – taryba šen, centras ten, įpareigojimai, kompetetingi skyriai ir asmenys paskirti įvairiose institucijose. Kai kurios deklaracijos yra įdomios – pavyzdžiui ką reiškia atsakomybė už saugumą (nebent tikrai užtenka tik vykdyti vyriausybės nurodymus, jeigu tai įmanoma). Kai kurie reikalavimai buvo kontroversiški JAV – pavyzdžiui informacijos apie incidentus centralizuotas rinkimas (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Cyber_Intelligence_Sharing_and_Protection_Act).

Įstatymo įdomiausia dalis yra apie vartotojų duomenų (ir tuo pačiu – srauto turinio) saugojimą tris mėnesius pas paslaugų teikėjus. Nupiešiu schemutę:
schemute

Čia reikia matyti, kad va vartotojas jungias prie paslaugų tiekėjo, o tas ten arba per kažkur aplink arba tiesiai keliauja pas kitą IPT, o ten jau visokios duomenų bazės. Taigi, jeigu mes žinome, kad kažkuris vartotojas jungsis prie Ypatingai Svarbios Infrastruktūros, mes galime jį sekti. Jeigu žinosime, kuris vartotojas. Ir jeigu jis jungsis tiesiai. Jeigu jis jungsis per aplinkui, mes jau žinosime daug mažiau. Jeigu vartotojas jungsis į tašką A internete, iš jo į tašką B, o iš jo į Ypatingai Svarbią Infrastruktūrą, jau reikės genijaus iš televizijos serialo, kad viską sukoreliuot. Tiesą pasakius, net nėra ką koreliuot – vartotojo prisijungimas nebūtinai bus tuo metu, jis net nebūtinai turi būti prisijungęs, kai įvyks veiksmas, etc.

Atsimenate, kaip Irane mistiškai pradėjo gesti urano sodrinimo centrifūgos? Tąkart pikti įsilaužėliai tiesiog primėtė USB raktų po teritoriją, nes negalėjo prieit per internetą. O kai DELFI neveikė dėl kažkokių apkrovų, atjungus srautą iš užsienio (kuriame negalioja Kibernetinio Saugumo Įstatymas), tai viskas pradėjo veikti. Jokie vietinių vartotojų atjungimai ar įrašinėjimai nebūtų per daug padėję…

Tarkime, kad komandos turinys turi būti itin svarbus, ir pagal jį galima nustatyti piktus kėslus, bėda tik ta, kad visi yra pasimokę ir naudoja kriptografiją. Štai, paduosiu komandą “isjungsiu ignalina” savo baisiai sistemai, bet jeigu bent kiek ją koduosiu, gausis U2FsdGVkX18kQ8t1GocY8zW6I76t0L9WO5y…, ir aš čia dar gražiai pateikiau. Be to, kas kartą tai atrodys kitaip, nes mano algoritmas pasistengs pridėt “druskos”. Taigi, nežinodami kas yra blogietis, nežinodami kaip jį atpažinti, nežinodami į kur ar iš kur jis jungsis mes mėginame sukurt Nacionalinio Saugumo kompetencijas ir įrašų metodikas.

Išlindus visiems sekimo skandalams beveik visos sistemos pradėjo užsiėminėti kriptografija, ir gana pikta kriptografija. Naudojami visokie trumpalaikiai raktai sugeneruoti eliptinės kriptografijos (sakoma, kad Bruce Schneier yra vienintelis, kuris gali dantimis tą elipsę ištiesint, žr http://www.schneierfacts.com/), tad nebeužtenka perimt kažkokį esminį raktą. Diffie-Hellman algoritmo variacijos naudoja skirtingus raktus kiekvienoje sesijoje (Diffie turi ne tik ilgą baltą barzdą, bet ir ilgą baltą kasą, sekmės lenktyniaujant :)

Taigi, kuo toliau, tuo daugiau duomenų bus neįskaitomi. Ką reiškia juos saugoti?

hdd

Štai čia yra kietas diskas. Tai yra daug maž pigiausia duomenų saugojimo technologija šiais laikais (kai kas eksperimentuoja su naujuoju Archive Disk formatu ar dar kuom, bet ten kainos nesikeičia, kad reiktų apie tai per daug kalbėt). Moderniausias diskas, įrašinėjantis čerpių principu (Shingled Magnetic Recording) gali sutalpinti 8TB informacijos. Jis įrašinėja maždaug tokiu greičiu, kokį turi 70Lt/mėn mokantis Teo šviesolaidinio interneto vartotojas. 500Mbps interneto planas tokį diską gali pripildyti per mažiau nei porą dienų. Taigi, reikia kokių 30 moderniausių diskų norint įrašyt viską, ką daro vartotojas.

Žinoma, ne visi vartotojai ruošias naudot tokius pralaidumus, ir vidutinius duomenų kiekius gali Teo atstovai nupapasakot, bet įrašinėti duomenis kainuoja daug pinigų. Norint juose daryti bent elementarią paiešką reikia tikrai galingų sistemų. Jeigu Lietuvoje yra daug specialistų, kurie moka dirbti su ypatingai dideliais duomenų kiekiais, yra didelė tikimybė, kad jiems galima būtų rasti daug įdomesnio darbo, nei saugoti ar analizuoti duomenis, kurių niekam niekada neprireiks…

Internete perduodami duomenys dažniausiai yra sugeneruoti kelių milisekundžių trukmei, ir tą patį megabaitą diske galima efektyviai panaudot tūkstančius ar milijonus kartų – kai jūs atsiverčiate DELFI ar Facebook ar Wikipedia puslapį, yra nemaža tikimybė, kad viskas buvo atiduota iš spartinimo sistemų ir jokio disko neprilietė. Peržiūrėsite penkiolikos minučių filmuką – apie jus bus įrašyta vos keli šimtai baitų duomenų.

Internetas veikia tik todėl, kad nereikia visko įrašinėti, ir daug dalykų paremta statistikomis ir spėjimais (dalis įdomios matematikos, leidžiančios suskaičiuot unikalius įvykius jų neišsaugojant – https://en.wikipedia.org/wiki/HyperLogLog). Praktikoje yra daug įvairių įdomių metodų dirbti su incidentais, bet praktikoje kas antras dirbantis su tokiomis problemomis turi matematikos ar statistikos mokslo daktaro laipsnį iš geriausių pasaulio universitetų (kita pusė yra praktikai su daug sistemų inžinerijos patirties).

Iš kitos pusės, net ir nesaugant turinio, o tik techninius sesijų duomenis (kada-iškur-įkur), duomenų kiekis pakankamai nemenkas, nes kiekvieno interneto puslapio atvertime gali dalyvauti dešimtys įvairių servisų, o peer-to-peer sistemos gali užmezginėt tūkstančius ar dešimtis tūkstančių sesijų. Tokio tipo duomenų surinkimas dažniausiai niekur nevykdomas – įrašoma nebent 0.01% duomenų bendrai statistinei analizei, bet individualaus incidento jau spręsti nebeišeis.

Distributed Denial of Service (DDoS) atakų atveju tie duomenys gali būti visiškas triukšmas, nes siuntėjo adresą galima pakeist, ir dažnai kuo daugiau sesijų, tuo sekmingesnė ataka.

Kita bėda yra ta, kad tinklo įranga moka tik vieną dalyką daryt gerai – perduoti atėjusius duomenis į vienos skylės į kitą. Nemoka saugoti, filtruoti, analizuoti, nes tai yra brangu ir to niekam nereikia.

asic

Būna mažiukas procesoriukas, kuris duoda komandas specializuotai įrangai (adresas “Gedimino 11” yra ant skylės nr. 3), ta specializuota įranga sutikus bet kokią nežinomą situaciją turi kreiptis į procesoriuką, kuris dažnai yra silpnesnis nei jūsų išmaniojo tapšnuko. Tuo tarpu, kai nežinomų situacijų per daug nėra, specializuota įranga gali viską labai labai greitai atlikti. Visas tas “nuo šiol man reikės atlikinėt filtravimus, analizes ir įrašymus” reikalauja įrangos perdarymo arba siuntimo specializuotai įrangai. Specializuota įranga, žinoma, egzistuoja, bet ją stato greta Ypatingai Svarbios Infrastruktūros, o ne ant kiekvieno praėjimo.

Jeigu mano paketus pradės kas nors siųsti specializuotai įrangai, yra tikimybė, kad aš pastebėsiu. Beje, iš to pastebėjimo nulis naudos, nes aš ir taip darau viską, kad perėmus visą mano srautą niekas nenutiktų, nes nuolat naudojuos visokiais nesaugiais bevieliais tinklais. Būtų gal kiek juokinga, bet nelabai, nes už tai kažkas turi sumokėt (ko gero aš).

Taigi, sparčiausio interneto žemėje gali tekt įrašinėti vartotojų srauto duomenis su to nesugebančia įranga, kad ją po to saugoti duomenų saugyklose, kuriose nėra nei greitaveikos, nei vietos, kad po to valdiškos įmonės specialistai su valdiškom algom ir vietine kompetencija mėgintų atrast šifruotuose asimetriniuose duomenyse kibernetinį incidentą, kaip Holivude! Kaip ten per kokį “Numb3ers” sakė “we will use data mining, thats what CIA uses to find terrorists”.

Iš tiesų, kompetencijos didinimas, gerų procedūrų ir metodikų turėjimas yra svarbu, bet pradžioje svarbu tai mėgint įgyvendint valstybės institucijose, nes komercinės institucijos ir taip dažnai geriau žino, ką daro (nes turi ką prarasti). Iš kitos pusės, įsilaužėliams užtenka vienkartinės sekmės, o saugant sistemas jos reikia visą laiką. Kartais tereikia nusiraminti ir blaiviai įvertinti rizikas. Šiuo atveju buvo tiek skubėta, kad dar visai neseniai įstatymo redakcijos neturėjo jokių saugiklių.

Ar žinote, ką aš visus kartus dariau, kai mačiau DDoS ataką, dėl kurios kažkada vartotojams neveikė mano prižiūrimos sistemos? Užsikaičiau arbatos, pasidariau sumuštinį ir perskaičiau kitas dienos naujienas. Kitus kartus sugalvojau kaip apeit. Priklauso nuo atakos, turimų resursų, etc.

Kažkada atakuotojai “puolė” Mastercard ar Visa puslapius, ir taip, galbūt puslapiai neveikė, bet nei vienas mokėjimas dėl to nebuvo sutrikęs. Jeigu kritinės sistemos neveikia dėl to, kad jos prijungtos prie Interneto, galbūt nereikia jų jungti prie Interneto. DELFI kurį laiką buvo nepasiekiamas iš užsienio, bet tai buvo pasiekiami CNN, Facebook, Google, Wikipedia, …

Žinoma, viskas čia dėl naujo žodžio – “kibernetinis”, nes kai niekas nesupranta, kalbėt galima ką tik nori. Mūsų kibernetinio saugumo dramaturgai mums sukūrė teatrą, nepamirškit susimokėt už bilietus. Nors galbūt būtų geriau mokėt už psichologinę pagalbą savižudžiams, mediciną, švietimą, saugumą keliuose ar dar ką.

apie mano Ameriką

Bendraudamas Lietuvoje vis nukrypdavau į temas apie Ameriką – ir kuo mano dabartiniai namai skiriasi nuo tradicinio lietuvio stereotipų – beveik kiekviename pokalbyje pašnekovai kalbėdavo apie vis kažkokią kitą žemę. Neretai užkliūna ir dažnai viešoje erdvėje paskleidžiami šmaikštūs ar ne itin komentarai apie Jungtinių Valstijų “ypatumus” – jie trykšta paviršutiniškumu, ir retai kada stengiasi iš ties suprast, kuo skirias pasauliai skirtingose Atlanto vandenyno pusėse (labai puiku, kad mano artimi draugai buvo gyvenę JAV, ir tų klaidų per daug nedarė).

Aš tikrai negaliu ginti visko, kas įvyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet labai mėgstu išvengti “vienas apie ratus, kitas apie batus” ir labiau lyginti “apples to apples”. Žmonės, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje dažnai yra upper-middle klasių atstovai, o jeigų susiję su informacinėmis technologijomis – neretai ir patenka į vieno procento turtingųjų ratą. Jų taikiklyje – JAV suburbijos ar kaimo gyventojas iš ne pačių progresyviausių ar turtingiausių valstijų, dažnai ir iš Bible Belt regiono, tik deja, to ironiško apibūdinimo jie nežino, ir priskiria jo savybes visam kontinentui. Iš Amerikos geografijos terminų Lietuvoje galima išgirsti apie Silikono Slėnį (silikonas – tampri medžiaga, naudojama krūtų implantams, silicis – mikroschemose naudojamas elementas), nes “Bay Area” taip lengvai į lietuvių kalbą nesiverčia.

Norėdami normaliai lyginti turėtume galvot apie tai, kuo Lietuvos elitas skirias nuo Amerikos elito, kuo Lietuvos darbininkija skiriasi nuo Amerikos, kuo Lietuvos kaimas skiriasi nuo Amerikos kaimo. Deja, aš dar per daug nežinau apie Amerikos kaimą, jo specialistas ir ambasadorius yra Andrius Užkalnis – jis puikiai apsimeta lietuviškuoju Rush Limbaugh ir skleidžia konservatyviąją ideologiją geriau už Fox News (kas, beje, tarp beveik visų mano pažįstamų yra didesnis pajuokos objektas už bet kurią Lietuvos medijos dalį).

Mano Amerika – kiek kitokia, ir labai sparčiai besikeičianti. Jeigu Amerika yra super-valstybė su savo niuansais, tai Kalifornija joje yra super-valstija. Keturi iš dešimties geriausių pasaulio universitetų yra Kalifornijoje, vieną jų matau pro savo langus – Stenfordas ir Berklis aplink San Franciską, CalTech ir UCLA – aplink Los Andželą. Žinoma, net ir Kalifornija pastaruoju metu yra norinčių padalint į kelias dalis, nes be kultūros, technologijų ir mokslo centrų čia yra ir milžiniškas žemdirbystės regionas, ir palei vandenyną išsidėstę Carmel ar Santa Barbara yra visiškai kitokie miesteliai nei Stoktonas su Fresno.

Tad ieškodami tos civilizacijos, kurią būtų galima lyginti su Lietuvos verslo ar kultūros atostovais, turėtume jos ieškot ne Luizianoje ar Tenesyje, o Manhetene ir San Franciske, Džordžtaune ir Palo Alto. Žinoma, aš tik ką nukėliau viską į ypatingus burbulus, bet mano pašnekovai, kalbantys apie Lietuvą, irgi nėra iš kokios nors Labūnavos ir ko gero mokėsi geriausiuose Lietuvos universitetuose ir gyvena truputuką pėsčiomis nuo Katedros.

Mano Amerikoje žmonės nėra kamuojami sveikatos problemų ar viršsvorio. Tiek San Franciskas, tiek San Jose, tiek visas Pusiasalis tarp jų (čia daug maž apibrėžinėju Silicio Slėnį) patenka į sveikiausius Amerikos miestų sąrašus, nes sveikas būdas čia yra natūralus gyvenimo būdas. Bemegindamas surast artimiausią McDonalds sugaišiu nemažai laiko, ir pakeliui praeisiu nemažai organiškos produkcijos turgelių, Whole Foods supermarketą, penkis parkus, keletą salotų barų ir galbūt kokią hipsterišką-gurmanišką burgerinę (apie man artimiausią rašė WIRED). Aš čia atvažiavęs numečiau keliasdešimt kilogramų pakeitęs dietą į sveikesnę, ir pritarimo iš kolegų, draugų ir šiaip aplinkos jaučiu daug daugiau, nei Lietuvoje.

Maisto tema yra neišsemiama ir verta atskiro straipsnio – kokioje nors “Portlandijoje” parodijuojamas vietinių hipsterių noras žinot, koks buvo viščiuko, kurį jie valgo, vardas, nera taip jau toli nuo noro valgyti sveiką, vietoje užaugintą, organišką maistą. Mėgstate lašišą? Galite rinktis tarp standartinės, užaugintos fermoje (Lietuvoje tai turbūt būtų “Norvegiška lašiša”) ar pagautos laukinės Aliaskoje ar Monterėjaus įlankoje. Norite jautienos? Valgiusios kukurūzų mišinius ar skabiusios žolyte, nes mėsos kokybė visgi skiriasi. Kiaušiniai jūsų dietoje gali būti iš narvelio ar iš pievoje lakščiusio paukštelio.

Norite pamatyti iš kur restoranas perka maistą? Galite ne tik aplankyt fermą, kuri viską tiekia, bet ir savaitgalį su vaikais pasimokyti apie žemdirbystę. Įdomu, kad netgi “sourcing” terminas nurodo, kad pasirenkama ne į kur vežti, bet iš kur. Nors Amerikoje didžioji agronomika yra nemalonus reikalas, bet kas norintis gali valgyt daug kokybiškesnį maistą, jeigu tik nori už tai mokėti.

Norite sveikai maitintis, sportuoti, nepersidirbti, nestresuoti – visi žmonės aplink pritars ir patars, ir galbūt prisijungs patys. Žalingų įpročių kultūra čia savotiška – barai užsidaro vėliausiai antrą nakties, tad žemės graibytojų beveik nėra, rūkyti galima tik paėjus dvidešimt metrų nuo artimiausių durų ar langų (tenka stovėt vidury gatvės), na, tik žolės kvapas karts nuo karto pajuntamas netikėčiausiose vietose.

Kažkiek įdomu, kad komandinis darbas visus primaitina žmogiškos socializacijos, tad visokie sportai ir laisvalaikio užsiėmimai būna daug individualesni – o gal tiesiog geras oras leidžia daug daugiau laiko leisti gamtoje ir bėgiot, laipiot po kalnus ar važinėt po kalvas dviračiais.

Žmonių gerovė yra nuolatinė visur skambanti tema. Įprasta Lietuvoje juoktis iš “how do you do”, bet čia išgirdus “hey, how are you” tu žinai, kad tai atveria visų geranoriškumą ir norą padėti, jeigu tik kas ne taip. Atvažiavus pirmus kartus man buvo keista, kad gatvėje ar parkuose sutikti žmonės pasisveikina, nusišypso, tačiau įpratus, nors tiksliau – supratus, labai lengva pradėt jausti tikrą komfortą. Visi tiesiog nori gerai jaustis ir dalintis tuo geru jausmu. Net ir kelių eismo taisyklės čia daugiau dėmesio skiria kaip būti maloniems kelyje ir nesinervuot, nei kažkokiom pirmumo nustatymo taisyklėm (iš esmės taisyklė yra “pirmas sustojęs turi teisę važiuoti”, bet akių kontaktas ir šypsena – patartini).

Tai ypač jaučias aptarnavimo sferoje – kokybiškas aptarnavimas neapsiriboja greitu maisto atnešimu ar prekių prie kasos suskaičiavimu, o žmogiško ryšio užmezgimu, kuris net ir introvertui priimtinas. Kur beeičiau, visada jausiu, kad žmonės nori duot daugiau, nei jiems privaloma. Parduotuvėje paklaus, ką noriu gaminti ir patars, restoranuose išklaus kas patiko ir parekomenduos konkurentus, parkuose papasakos apie gyvūnų populiacijas ir gražiausias vietas. Vėlgi visur jaučiamas noras rūpintis kitų gerove, ir beveik kiekvienai situacijai įmanoma atrasti paaiškinima, kuris yra pagrįstas sveiku protu ir visuomenės gerove. Žinoma, visur galima rasti anachronizmų ar naivumo, bet tai per daug netrukdo.

Kalifornijoje pati baisiausia vieta, į kurią gali tekt eit, yra DMV (department of motor vehicles). Yai daug maž vienintelė biurokratija, su kuria tenka susidurti eiliniam žmogui (čia išduodamos ID kortos, automobilių registracijos ir vairavimo teisės), ir galima ieškot įvairių veiksnių, dėl kurių ten ne taip malonu. Kai aš suplukęs po nemažo pavažiavimo dviračiu priėjau prie langelio, manęs paklausė ar man viskas gerai ir ar nenoriu stiklinės vandens. Kai pasakiau, kad pamiršau dviračio spyną, man pasiūlė įsivežt dviratį į patalpą priešais tą langelį pasaugojimui. Tai tiek to biurokratinio baisumo (nors aišku, kitiems žmonėms yra nutikę ir blogesnių istorijų).

Žinoma, aš atstovauju tam tikrą visuomenės dalį, kuriai čia lengviau gyvent – nesu beraštis nelegalus imigrantas, dirbu vienoje iš technologijų kompanijų, kurių dėka byra į regioną pinigai, bet didėjantis spaudimas iš technologijų sektoriaus sunkina gyvenimą kitiems, ypač DMV klerkams, bet tai jiems netrukdo būti maloniems ir žmogiškiems.

Buvimas maloniems ir žmogiškiems primažina ir puikybę – nėra nei ypatingai prabangių automobilių (Zukas važinėja su GTI golfeliu, mano vadovai su dulkių siurblį primenančiais elektriniais Nissan Leaf’ais, o tarp išlaidaujančių kolegų mėgstamiausia Tesla), nei ypatingai prabangių deimantais inkrustuotų aksesuarų (nes iPhone keist kas du metus reik, o daugiau nelabai kas prie šortų ir marškinėlių dera). Kai nėra prabangių automobilių, nereikia jų parkut prie pat įėjimo norint pasirodyt, nereikia sukti ratų po centrą norint “pasivaikščiot”.

Nori pasirodyti? Parodyk, kokiai visuomeninei veiklai ne tik skyrei pinigų, bet ir padėjai savo paties darbu, patarimu, kur atsivedei draugų.

Žinoma, patogus gyvenimas turi kainą – geras oras ir maloni aplinka rinkos dėka sukelia nekilnojamo turto kainas iki nerealių aukštumų (norite nusipirkt šimto kvadratinių metrų tvartuką Palo Alto? užteks vos poros milijonų doleriu!), ir nelaimėjus loterijos gali tekti pastovėti nemenkuose kamščiuose ir daugiau nei valandą per dieną praleisti automobilyje. Aišku, čia gyvenantys žmonės visiškai puikiai suvokia, kokiame burbule yra, ir ką ir už kiek perka – ir nemažai pokalbių apie “ajaj kaip čia brangu” turės “bet kitur geriau nėra” potekstę.

Iš ties, be visos saviraiškos ypatingame komforte egzistuoja ir stiprus kultūrinis gyvenimas – pasauliniai koncertiniai turai nepraleidžia (o dažnai ir apsistoja ilgėliau) vietinių auditorijų, Niujorko spektakliai atvažiuoja į San Franciską, menas gyvuoja ne tik muziejų salėse, bet ir daugybėje privačių galerijų. Kalifornijos muzikos ar meno festivaliai žinomi ir Lietuvoje, o be visos didžiosios kino industrijos egzistuoja ir daug nepriklausomų studijų. Nors ir egzistuoja didieji kino teatrų kompleksai su visa Holivudo produkcija, man yra arčiau bent keturi mažieji kinoteatrai, kuriuose rodomi kitų pasaulio šalių filmai, nepriklausomas ar senasis kinas. Beje, net ir Holivudo produkcijos žiūrėjimas skiriasi tarp įvairių regionų – skirtingos reakcijos į juokus, kitoks elgesys, kitoks išsilavinimas ir pasaulio supratimas.

Skiriasi ir požiūris į žiniasklaidą, kol CNN ieško nukritusio MH370 (kaip pastebėjo komikai – jų didžioji auditorijos dalis yra oro uostuose įstrigę keleiviai), Fox News bando sukurt naujausią samokslo teoriją ir šiaip visi užsiėmę ebolos gasdinimais, nuo kasdieninio naujienų pulso atitolę žmonės mieliau skaito smarkiai giliau išanalizuotas temas iš vis dar gyvuojančio žurnalizmo The Atlantic, Time, Newsweek ar The New Yorker pavidalu, tiek popieriniu, tiek elektroniniu.

Visas įdomesnis turinys yra pateikiamas ne didžiųjų transliuotojų, o kabelinės televizijos kanalų – nors kartais, kaip CNN atveju, tai būna kažkiek užgožta bendro 24/7 srauto. Tuo tarpu HBO imasi neregėto masto televizijos projektų (“Band of Brothers”, “The Pacific”), Netflix kuria “House of Cards” netgi be televizijų tinklų pagalbos, o didieji kanalai kartais pataiko sukurt “House” ar “Lost”. Iš esmės norint pažiūrėt keletą epizodų per savaitę pasirinkimas yra neblogas, tad socialiniuose ratuose kartais kalbėt apie “koks yra geras TV show” nėra per daug blogo tono ženklas, kaip ir aptarinėt paskutinius Comedy Central “Daily Show” epizodus (kuriuose galima sužinot apie nemažai aktualijų, ypač jeigu nėra laiko klausyti visuomeninių transliuotojų kaip NPR).

Kažkada per Padėkos dieną patekau į vietinių profesionalų susiėjimą, kur buvo keptas kalakutas ir žiurimas amerikietiškas futbolas. Google programuotoju dirbantis amerikietis, sužinojęs kad aš iš Lietuvos, galėjo diskutuoti apie Žalgirio mūšio niuansus, kurių mes mokyklos istorijos vadovėliuose net neradom. “Grateful Dead” Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio marškinėlių istoriją prisimena ne vienas sutiktas žmogus (nors aš visai neseniai sužinojau, kad tai – iš Palo Alto kilusi grupė).

Tokia mano Amerika – išsilavinusi, miela, intelektuali, kukli, patogi, sveika, atvira. Labai lengva susidaryti stereotipus iš toli, ir čia esantis kultūrų katilas kažkiek tai pristabdo – įvairovė yra vienas kertinių veiksnių, ir jos dėka nepuolama susidarinėt generalizacijų apie kažką toli. Yra labai daug temų apie supančius dalykus, tiek burbulo viduje, tiek už jo ribų – ir kol suprantama, kodėl ir kas yra lyginama, pokalbis gali būti iš ties įdomus.

apie mokslą

Su rugsėjo pirmąja!

Šiemet jau visiškai nebejaučiu šventinės šios dienos dvasios, o ir ruduo nelabai jaučias – mokslo senokai nebeskirstau į semestrus ir trimestrus. Rašau būdamas ganėtinai unikalioje pozicijoje – paskutiniai metai gimnazijoje buvo įveikti pusiau eksternu, universitetinį mokslą mečiau beveik nepradėjęs, o šiom dienom, praėjus keliolikai metų, tenka nuolat bendrauti su akademine bendruomene – tiek mokslo konferencijose, tiek nuolatiniuose susitikimuose ar keičiantis tyrimų rezultatais. Štai tokių aplinkybių (ir daugybės pokalbių su interesantais ar pašaliečiais) ir suformuotas mano saldžiarūgštis požiūris į lietuvišką mokslą ir ką su juo daryti.

Švietimas Lietuvoje yra viena didžiausių išlaidų visame biudžeto pyrage, tad kažkiek skaičiuosiu ir svetimus pinigus.

Mes (t.y. mūsų valstybė) dažnai didžiuojames, kad štai turime daugiausiai diplomuotų specialistų. Iš ties, diplomo turėjimas tampa būtinu dalyku ten kur jo reikia, bet kas daug liūdniau, nieko nereiškiančiu ten, kur mokslo gali ir prireikt. Žinoma, kriterijų universitetams yra visokių, bet diplomų kiekio kriterijus yra teisingas tik pelno siekiantiems, kurie paims pinigų už kiekvieną popierių (štai University of Phoenix prieš keletą metų studijavo 600000 studentų…).

Lietuvoje vienu metu universitetuose mokosi virš 110000 studentų, apie 55% jų – Vilniuje (visai nemažas nuokrypis nuo populiacijos pasiskirstymo per regionus). Taigi, jeigu primityviai žiūrėsim į problemą, kad per daug yra blogai (nes kainuoja), tai Vilnius yra daugiau nei pusė blogio. Tačiau primityviai mes žiūrėt nenorim, viskas yra daug sudėtingiau.

Iš ties, studijuot Vilniuje yra faina. Nes visgi, tai yra pagrindinis šalies miestas, ir būti jame visada yra smagu. Aš pats jame trisdešimt metų pragyvenau, jeigu nereik kamščiuose sėdėt ir per žiemą langai iš vidaus neledėja, tai visai gerai.

Problema yra dvilypė – iš vienos pusės, studentavimas prabangiausiame šalies mieste kainuoja tiek valstybei, tiek tėvams, iš kitos pusės, patys mokslai tampa antraeiliu dalyku, kuris leidžia paatostogaut keturis metus (ar daugiau, visada yra magistrų programos) nuo gyvenimo ir diplomo gavimas tampa maksimumu, kurio siekiama idant pateisinti savo laimingą būtį tuo metu.

Valstybės finansavimas aukštajam mokslui yra investicija, ir reikia žiūrėt, ką padaryt, kad ta investicija būtų efektyvi ir turėtų šiokią tokią grąžą. Dabartinis finansavimo modelis leidžia studentams rinktis ką finansuot, tad investicija keliauja nebūtinai ten, kur bus rimčiausiai žiūrima į mokslą, o greičiau – priešingai.

Galbūt toks modelis ir būtų kažką geriau reiškęs anksčiau, bet dabar yra daug lengviau išvažiuot į gerus universitetus užsienyje ir tie, kas nori gauti aukščiausios kokybės išsilavinimą, nebūtinai pasilieka Vilniuje (nes čia universitetuose bendraminčių, norinčių tuos kelis metus padirbėt ir įgyt stiprų pagrindą tolimesniam gyvenimui nelabai daug ir tėra).

Iš kitos pusės, visas tas sugužėjimas į Vilnių nelabai dera prie rankų mojavimo apie regionų plėtros politikas. Kaip jau minėjau, 55% studentų, kai gyventojų tik 20%, iškreipia kitų miestų ir regionų vystymąsi.

Koncentruojant įvairias studijas skirtinguose miestuose, galimai kitaip išsidėstytų ir verslai – sostinės prabangos priedus moka ne tik studentai, bet ir visa aplink juos esanti ekosistema.

Be to, tarp geriausių pasaulio technologijų universitetų nėra jau tiek daug įsikūrusių sostinėse – dažniausiai tai atskiri universitetų miesteliai ir toli už jų ribų nevykstama (Stenfordo studentai net į gretą esantį Palo Alto centriuką retokai teužsuka, ką kalbėt apie valandinį važiavimą iki San Francisko).

Pagrindinis ir sunkiai išmatuojamas kriterijus studijų finansavimui yra studento motyvacija ir galimybės kažką pasiekt. Egzaminai vargu ar tai parodo, užklasinės veiklos pas mus dažniausiai nėra, motyvacinio laiško irgi rašyt nereikia. Bent jau pasiryžimas mokytis kažkur kitur, o ne “prestižiniame” Vilniuje galėtų būti toks rodiklis.

Nežinau ar įmanoma minkštomis (pavyzdžiui finansavimo) priemonėmis perdėliot dabartines aukštasias mokyklas, bet aš įsitikinęs, kad tą biudžeto milijardą galima išleisti ir geriau, o ir diplomas tada gal būtų vertas daug daugiau.

apie piratų religiją

Netyčia šįryt socialiniame tinkle Facebook parašiau komentarą autorinių teisių tema, bet idėja fix neišeina iš galvos. Kažkaip anksčiau niekada per daug nevertinau religijų, netgi turėjau ganėtinai negatyvų požiūrį į jas. Esu daug kartų išvytas iš tikybos pamokų, netgi norėjo tikybos mokytoja mest mane iš mokyklos (nors keista, ten biblijų skaitęs buvau daugiau nei kiti, nors ir sutrumpintų ir su paveiksliukais). Į etiką irgi neėjau, nes ten reikėjo apie Sai Babą klausytis (taigi, mokykloje turėjom pasirinkimą tarp religijų ir sektų).

O bet tai tačiau, žvelgdamas moderniu rakursu įžvelgiu, kad Lietuvoje egzistuoja viena dominuojanti religija – piratavimo. Kitose valstybėse piratai buriasi į partijas, ten Švedijoj ar Vokietijoj net į parlamentus patenka, teko matyti Rick Falkvinge ne vieną kartą, aiškinanti pasaulinį politinį piratų dominavimo planą (dalis jo įdomi, dalis visgi troliška).

Lietuvoje partijų nėra, bet įsitikinimai senokai peržengę politinio įsitikinimo ribą, ir masiškumas šiais laikais yra religinis. Tereik pažiūrėt į Interneto kurmių-skaičiuotojų puslapį alexa.com, kur Linkomanija, esminis piratų puslapis, karts nuo karto patenka į lankomiausių puslapių dešimtuką, aplenkęs Supermamą ar Verslo Žinias.
Nežinau ar kas nors gali teikti, kad supermamos nėra religinės, tad piratų skvarba akivaizdu daug didesnė.
Kurgi aš lenkiu? Ogi noriu įteigti, kad formalizavus šitą santykį, piratai įgautų legalų pagrindą normaliai pirataut, tereikia jiems deklaruot savo oficialią religiją. Lietuvos autorinių teisių įstatymas teigia:

26 straipsnis. Kūrinio panaudojimas religinių apeigų metu

Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį religinių apeigų metu.

Taigi, kiekvienas religinis susibūrimas gali turėti savo apeigas, kaipo CAMRIP žiūrėjimas (nes tik religingi žmonės gali prisiverst save žiūrėt tokios šlykščios kokybės vaizdą – ir pateisint tuom, kad jie didina žiūrimumą ir komercinę sėkmę), ir visa tai bus pilnai leidžiama Lietuvoje. Pasirodo mes visą laiką žiūrėjome į neteisingą pusę, mums nereikia autorinių teisių žinovų, mums reikia tiesiog įteisinti tai, kas seniausiai Lietuvoje yra tiesa – mes racionalaus suvokimo apie autorines teises neturime nei individualių piliečių galvose, nei valdžioje, nei autorinių kūrinių asociacijose – nes pagal vienus kriterijus Lietuva yra praeitam dešimtmetyje, pagal kitus – viduriniuose amžiuose.