apie debesis ir hostex

Dabartinis vienas didžiausių hostingo paslaugų tiekėjų Lietuvoje, “Hostex”, buvo ta vieta, kur aš auginau savo technologinį raumenį. Tiesa, kai pradėjau dirbti, tai buvo “Delfi”, tada mus pervadino į “Delfi Internet”, o portalą atskyrė į atskirą bendrovę, tada vyko tolimesnis estinimas ir patapome “MicroLink Data”, po kurio laiko sujungė įvairius padalinius ir pavadino “MicroLink Lietuva”, išėjau daug maž tuo metu, kai mus pirko Telekomas, po to ta pati komanda vėl buvo nupirkta atgal estų, performuota, atskirta kaip “Hostex”, kurią po kurio laiko vėl nupirko Telekomas, bet aš ne apie tai.

Iš ties, vardan nostalginių sumetimų ir puikių santykių su kai kuriais senaisiais darbuotojais, naudojaus jų paslaugomis, nors ir labai menkai – visokiems mažiems žaislams, mano puslapiai guli visokiuose tarptautiniuose debesyse.

Realiai vienintelis projektas, kurį kažkas naudoja dar ir be manęs Hostex’e yra http://p.defau.lt/ – internetinė vieta pakopipejstint ką nors, ir tai naudojama bent keliose bendruomenėse – Vikipedijos ar MySQL’o bendruomenės karts nuo karto įdeda kokį nors nedidelį tekstinio formato duomenuką, ir tuom dalinasi.

Kaip minėjau, auginau technologinį raumenį, ir man “kaip sutilpt į mažiausią įmanomą serverį” yra smagi užduotis. Žinoma, ji būtų daug smagesnė, jeigu tai reiktų daryt milijardą kartų didesnei paslaugai, bet kartais galima problemas spręst vien dėl sprendimo, nes gi smagu. Tačiau mano paslaugų tiekėjui tai ne motais, kai vietoje milisekundės kažkas užtrunka šešis tūkstančius milisekundžių, tenka skųstis, o atgal gaunu tokį atsakymą:

matome, kad vakar vakare buvo padidėjęs apkrovimas fizinio serverio, kuriame yra jūsų VDS serveris. Kadangi VDS paslaugai fiziniai resursai nėra dedikuoti, negalime garantuoti, kad jūsų VDS serveris juos bet kuriuo momentu gali gauti, taigi kartais jis gali veikti lėčiau.

Taigi, paslaugos tiekėjas man pasako, kad “Virtualus Dedikuotas Serveris” neturi nieko jame dedikuoto, ir aš apsigavau jų paslaugoje. Aš nustembu, ir puolu žiūrėt, kas pasikeitė jų informacijoje apie paslaugą:

Virtualūs dedikuoti serveriai skirti stambesnių web ar IT projektų bei el. pašto dėžučių talpinimui. Jums suteiksime saugų, patikimą ir galingą serverį…

Taigi, patikimas ir galingas skamba išdidžiai, dar aš puolu užsiėminėt matematika. Kompiuteriai turi savybę elgtis deterministiškai – jokių ten per daug magijų nėra – yra procesorius, atmintis, diskai, ir jie visi turi savo ganėtinai fiksuotus greičius. Pavyzdžiui didelės talpos diskas sukasi kažkur 120 kartų per sekundę, ir tai įneša ganėtinai stiprią ribą, išmokyta dar mokyklos mechanikos (net ne kvantinės) pamokų laikais, kiek operacijų jis gali padaryt per sekundę.

Laikinoji atmintis (?, RAM) yra dar piktesnė su savo apribojimais, čia jau net kvantinės mechanikos yra – bet ten jeigu pasakė, kad telpa bitas, tai telpa bitas, daugiau neįgrūsi.

Komplikuočiausia (besisukančio disko mechaniką atmetus) kompiuterio dalis šiais laikais yra procesorius (aš čia grafinius procesorius į bendrą katilą įmesiu) – šiuolaikinės procesorių architektūros net nereikia mėgint suvokt, užtruks per ilgai, ir vis tiek viskas greit pasikeis, bet esmė yra ganėtinai paprasta – procesorius turi ‘branduolius’, ir kiekvienas branduolys gali vykdyti vienu metu tik vieną darbą (vėlgi, egzistuoja thread’ai – gijos, kuriuose ten dar įmanoma kažkiek paspartint veiksmą, nes mažiau laiko branduolys praleidžia laukdamas duomenų iš atminties).

Panašiai yra ir su bet kuriuo kompiuteriu ar telefonu – vos kelios programos gali iš tiesų kažką daryti vienu metu, bet visa tai išsprendžiama labai paprastu būdu – jos paveikia po milisekundę ar kelias, ir užleidžia vietą prie lovio kitoms programoms. Žmogaus smegeninė veikia truputį lėčiau, ir mums nelabai svarbu, kad ten kažkas dešimčia milisekundžių vėliau įvyko (na, išskyrus geimeriams, bet jie efektyvumu niekada nepasižymėjo).

Grįžkime prie debesų ir hostekso. Visos tos nebrangios paslaugos yra paremtos principu, kad vartotojai nenaudoja visų jiems skirtų resursų. Iš ties, pagal paslaugos aprašymą, gaunu visą branduolį (taigi, ant ypatingai modernaus standartinio serverio būtų galima padėt 32 tokius klientus kaip aš), bet žinoma, aš jo viso neišnaudoju, tad ant to paties branduolio pakabinama dar kažkiek klientų. Aš netgi galiu pamėgint paskaičiuot, kiek mano puslapiai naudoja resursų – daugiau nei tūkstantį kartų mažiau, nei man yra suteikta. Pasitelkus matematiką, į standartinį serverį galima būtų susodint kokius 32000 klientų (ką beje, visokios hostingo kompanijos dažnai ir daro, tik to nevadina “galingu ir patikimu” produktu).

Aišku aš čia jau posmarkiai hiperbolizuoju, nes kaip minėjau, dar egzistuoja atmintis ir diskai (ir galų gale, interneto pralaidumas).

Atminties mano servisai naudoja maždaug šimtą kartų mažiau, nei man skirta. Jeigu visi naudotų atmintį taip kaip mano servisai, į standartinę galingą dėžę (aš čia primetu kokio storio atminties kaulus procesoriai šiais laikais moka naudot) būtų galima sudėt 10000 klientų – vėlgi nėra blogai, 10000*35lt/mėn nupirktų visai daug serverių, su tokiu biudžetu daug vikipedijų būtų galima pristatyt.

Tiesa, su atmintim galima apgaudinėt, sakyt kad duodi atminties kaulo dalį, bet iš tiesų viską kišt į diską (nors tai dažniausiai nėra itin protinga, nes diskai sukas 120 kartų per sekundę, o atminties operacijų galima milijonus atlikt).

Žinoma, prihiperbolizavau čia kaip koks Apolonijus, bet visgi, nubraukus nulį, skaičiai taptų daug realesni, bet vis tiek ganėtinai įspūdingi.

Ką man Hostex atstovas pasakė reiškia paprastą dalyką – “galingą ir patikimą” jie parduos šimtą kartų, kol tai nebebus nei galinga, nei patikima, bet pinigus paims tuos pačius. Ir toliau tikėsis, kad visi, kam nepatinka tai, mėgins mokėt daugiau pinigų, nes atseit už daugiau pinigų jų marketinginiai teiginiai gali tapti teisingesniais.

Aš suprantu, kad esu pačią pigiausią paslaugą paėmęs klientas, tačiau pigi paslauga yra ir pavažiavimas viešu transportu, tačiau niekas nesako, kad vietoje valandos metus trukusi kelionė yra normalų ir ‘to bus ir ateityje’. Viena yra daryti klaidas, kita – jų nepripažinti.

</rant> Einu dirbt toliau.

apie darbą namie

Prieš porą savaičių kuriam laikui baigiau darbo iš namų epopėją, ir kolegų džiaugsmui kasdien pasirodau darbe. Tai ganėtinai nemažas pokytis – iš namų dirbau pastaruosius aštuonis metus, apie tai (netgi dvigubai) rašė CNN Money, apie tai kalbėjau su daug žmonių, kai kurie iš jų išvystė nemažas virtualias kompanijas.

Ką čia rašau tėra mano asmeniniai pastebėjimai, nors žinoma, susidarė jie ir iš pokalbių bei diskusijų įvairiose vietose, kur dirbau nuotoliniu būdu (kaipo veteranas turėjau prisidėti savo trigrašiais).

Išties, darbas iš namų yra įmanomas. Tereikia šiek tiek sąlygų ir aplinkybių. Žinoma, lengviausia, kai visas skyrius ar kompanija tai daro – tada visos tradicijos, kultūra, praktika, įrankiai, procedūros ir darbų srautai yra prie to priderinti. Neformalus bendravimas vis dar egzistuoja, bet jis yra daug demokratiškesnis ir pasiekiamas, nes vyksta kompanijai matomuose pokalbių kanaluose IRC ar Skype ar dar kur.

Kompanijose, kur dominuoja darbuotojai iš namų, ofiso darbuotojai iš tiesų kartais gali būti prispausti. Kartais karštos politinės/socialinės/… diskusijos tampa esminių dienos akcentų elektroninio pašto sraute, ir iš karto pasimato skirtingų kultūrų priešprieša:

Ofiso darbuotojas: Baikit čia rašinėti, mes į darbą ateinam, kad darbą dirbti, o ne jūsų nedarbino susirašinėjimo skaityti.
Nuotolinis darbuotojas: Jūs tokiom temom prie vandens vėsintuvo (čia toks apibendrintas išsireiškimas, gali apibūdinti ir kavos aparato apylinkes – aut. pas.) šnekat, mes tokios prabangos neturime.

Labai greitai viskas apsiverčia vykstant kokiam nors kompanijos suvažiavimui. Kažkada mus beveik visus suskraidino į Disneivorldą (ten daug pigių viešbučių), pasakė, kad mus parduoda dideliai kompanijai, ir mes žinoma įvairiom formom mėginome suvirškinti ant mūsų užkritusį pasikeitimą. Iš ties, buvo gėda prieš namie likusius kolegas, kurie turėjo mus pavaduoti, nes kai mes, nuotoliniai, susirinkome po vienu stogu, mums buvo visiškai nebeįdomu laikytis tradicijų, tad jie liko visiškoje nežinioje ir frustracijoje.

Taigi, pirma sąlyga yra puiki komunikacija elektroninėje erdvėje. Šiais laikais žinoma daug daugiau patogių įrankių, bet reikia ir žmonių nusiteikimo tai daryti.

Tai ypač svarbu, kai organizacija nėra ypatingai prisitaikiusi prie nuotolinių darbuotojų. Kai pradėjau dirbti dabartinėje darbovietėje, buvau vienas iš kelių inžinierių, dirbančių ne centrinėje būstinėje Palo Alto, ir vienintelis ne iš JAV (taip gavos laimingų aplinkybių dėka). Kolegos, su kuriais turėjau daug dirbt irgi dirbo iš namų, ir likę ofise turėjo susitaikyti, kad mes pasiekiami tik e-kanalais, ir “aš tuoj ateisiu prie tavo stalo” kas kartą būdavo smagus pokštas (haha, žinoma, tuoj pat, aš Vilniuje!).

Viskas pradėjo keistis, kai mano grupės kolega įsikūrė ofise – visiems pasidarė daug patogiau ateit prie jo stalo, nei laukti, kol aš atsikelsiu (o jie tuo metu jau miegos) – tad iš karto atsirado daug didesnis atstumas tarp mano darbo vietos namie ir gyvenimo centrinėje būstinėje. Žinoma, tai man suteikė laisvės nebeatsakinėti ryte į paštą, nes Ramiosios Laiko Juostos klausimai būdavo atsakomi toje pačioje laiko juostoje.

Pasikeitus aplinkybėms žinoma teko kaupti dėmesį tokiose srityse, kurioms netekdavo dėmesio centrinėje būstinėje – taip išmokstama ieškoti darbo (alternatyva yra laukt, kol kas nors jo atras ir taip, bet tada jau reikia kitaip motyvuotis).

Dar labiau viskas pasudėtingėja, kai grupės centras persikelia iš elektroninių erdvių į ofisą – kai mano grupėje atsirado daugiau ofise esančių žmonių, jau nebe tik išoriniems ryšiams, bet ir vidiniam darbui mano indelio reikėjo daug mažiau – juk jie gali viską išspresti atsisukę vienas į kitą.

Kita būtina sąlyga yra tinkantis darbo pobūdis. Tai turi būti ganėtinai individualus darbas, su aiškiom ribom ką ir kada reikia padaryti. Tokiems kaip aš, kur “oooh shiny” nukreips dėmesį pirmai progai pasitaikius, ypatingai padedavo interaktyvumas – kai žinai, kad turi dešimt ar ten dvidešimt minučių email’o atsakymui, ir deadline’ai yra ganėtinai stiprūs ir pikti.

I love deadlines. I like the whooshing sound they make as they fly by.
— Douglas Adams

Atidėliot darbus yra neišpasakytai smagu, nes namie yra pilna puikių kitų užsiėmimų. Neperskaitytas DELFI ar juo labiau klubas.lt tikrai neduos ramybės, ir čia jau prireiks neišpasakytų valios pastangų. Darbelis, kuriam užtenka penkių minučių, bus padarytas per penkias minutes, tačiau tas kuriam reik pusvalandžio bus pabaigtas rytoj.

Visiškai kitoje pusėje egzistuoja kita darbo forma, puikiai tinkanti namie, psichologų draugiškai vadinamų srautu. Srautas – kai susijungia gebėjimai ir iššūkiai, o asmenybė smalsi, atkakli ir mėgstanti sprest problemas vardan pačių sprendimų. Tada nebereikia kažkaip papildomai motyvuoti, klubas.lt lieka uždarytas, o darbas darosi nesveikai greitais tempais.

Kompiuteriniai žaidimai yra nebloga įžanga į srauto suvokimą – žaidėjas pajunta, kad jis tobulėja, o kartu su jo tobulėjimu didėja ir iššūkiai, ir kuo geriau subalansuoti įgūdžiai su iššūkiais, tuo labiau įtraukiantis užsiėmimas.

Žinoma, pritrūkus iššūkių ar įgūdžių pasiekiama būsena, kurią aš, nusižiūrėjęs nuo Ostapo Benderio, vadinu žanro krize (sunku atrast kitokį lietuvišką žodį, bet tai kažkoks keistas apatijos/frustracijos mišinys).

Taigi, abi šios ganėtinai ekstremalios pusės sprendžia tą pačią problemą – motyvaciją, kai aplink nėra kolegų ar pikto per petį žiūrinčio viršininko. Viskas, kas per vidurį – daug komplikuočiau, o kur dar tas nelabasis šaldytuvas.

Buitis yra neišvengiama darbo namie dalis – ir žinoma, norint būt produktyviam, reikia jos vengti. Net ir griežčiausiais ženklais apkabinėtos durys neapsaugos nuo vaikų konflikto namie, verkiantis kūdikis parinks tembrą, kuris praeis kiaurai bet kokias sienas, o palikta kriauklėje lekštė gali pasirodyti daug didesnio svarbumo nei bet koks deadline’as. Aš kažkaip sugebėjau susikurti darbinę aplinką, kurioje galėjau puikiai susikaupti ir didžiąją dalį laiko neegzistavo jokie trukdžiai. Deja, kai kuriems kolegoms tokios galimybės nebuvo, ir jie daug mieliau keliaudavo į ofisus.

Į ofisą iš tiesų keliaut smagu – ne tik dėl nemokamo maitinimo ar kokių nors pramogų, bet ir todėl, kad visai smagu pabendrauti su gyvais kolegomis, tiek darbiniais tiek nedarbiniais reikalais. Žmogus yra socialus padaras, ir jeigu jis yra kažkur tame tarpe tarp priverstinio darbų staccato, išmatuojamo atliktų darbų skaičiumi per valandą, ir srauto, kolegų nuomonė ir įvertinimas tampa ganėtinai svarbiu faktoriumi.

Prieš persikeldamas stengdavaus nuvykt kelių savaičių pabuvimams į centrinę būstinę bent kas du mėnesius – iš esmės tam, kad primint ten esantiems, kad egzistuoju, bet tuo pačiu ir primint sau, ką ir kodėl darau. Mano produktyviausios savaitės su Vikipedija būdavo tik ką grįžus po metinės konferencijos. Produktyviausios savaitės darbe, nepaisant jetlag’o būdavo nulėkus į ofisą bei tik ką grįžus iš jo. Kartais, palyginus, atrodydavo, kad namie nieko neveikiau – kontrastas buvo stiprokas.

Žinoma, galima sau užsibrėžti visiškai kitokį planą, kuris puikiai veikia – daryti tik tiek darbo, kiek reikia, kad neužsidirbtum neigiamo įvertinimo, ir džiaugtis gyvenimu. Lietuvoje (ar Europoje) tai skamba daug patraukliau – nes stengtis mes neįpratę, o patogiai gyventi visai norisi.

Darbas namie gali suteikti tikrai daug patogumo, o ypač – socialinės prabangos. Gyvenant greta šeimos, draugų, giminių lengva užsimiršti, kiek daug žmonių Vakarų Pasaulyje to atsisako dėl profesinių priežasčių ir keliauja ten, kur gali geriausiai realizuot savo įgūdžius. Nors namie bendravimo su kolegomis daug mažiau, ganėtinai laisvas grafikas leidžia nepamiršt draugų bet kuriuo paros metu.

Kai nereikia anksti keltis, o pusryčių metu jau apgalvojami tolimesni darbo žingsniai (email’as būna perskaitytas pakeliui į virtuvę), darbai prasideda vėliau, o baigiasi anksčiau – iš ties, gyvenimo kokybė ir ypač mistiškieji ‘work/life balance’ gali pasiekt tikrai neblogas aukštumas, bet lygiai taip pat gali išsivystyti ir tingumas. Visgi namie paėdus galima pamiegoti, o pamiegojus galima paėsti, kol iš anksto neatsibodo (skaitančiai jaunajai kartai – čia iš “Coliukės” :).

Taigi, sąlygų, kada galima dirbt iš namų yra įvairių, tačiau kartais grupinio darbo vienoje patalpoje privalumai nugali, ypač jeigu norima išnaudot visą potencialą – jis labai lengvai nusižudo dėl laiku neatsakyto laiško ar nepastebėtos žinutės.

Mūsų ofise sienas išpaišė specialiais dažais, tad dabar galima rašinėt su markeriais, ir nusivalo taip pat lengvai kaip tradicinis whiteboard’as – aplinka, kurioje idėjos gali laisvai atsidurti ant sienų iš visų pusių, skatina kūrybiškumą labiau nei tyla namie, o kai niekas nesako “einam parūkyt” darbingumo lygis gali būti visai neblogas…

Nežinau kada vėl dirbsiu iš namų (kartą per savaitę nesiskaito), nes iš tiesų norint tobulėt reikia arba būti nuolatiniam idėjų ir problemų šurmuly (buzz’e), arba paskęsti sraute su kokiu nors smagiu individualiu projektu.

O kol kas pavaikščiosiu į ofisą.

P.S. Praeitą savaitę daug kas buvom apsirengę pižamom. Nes tiesiog taip smagu.