darbas – blogas domas

apie karjerą programavime

Kokia geriausia programavimo karjera? Kaip daugiausiai uždirbt pinigų?

Klausdami žmonės ko gero nenori gero atsakymo, o iš tiesų nori lengviausio kelio. Pamėginsiu papasakot truputį apie tai, kokios problemos ir galimybės yra technologijų srityje, jeigu nori kažkiek įdėt pastangų.

Visada egzistuoja unikalūs pavyzdžiai, kaip kelių žmonių startupas parsiduoda už milijardą ar kelis, tačiau greta to yra visa didžiulė industrija, kurios kontekste toks sandoris galėjo įvykti.

Į R&D (tai yra, techninio personalo algas) keturi gigantai (Amazon, Alphabet, Intel, Microsoft) investavo daugiau nei $12B kiekvienas. Milijardais investuoja ir IBM, Oracle, Facebook, Cisco, etc. Vos kelios tokios kompanijos programuotojams išleidžia daugiau, nei uždirba įžymybių industrijos kaip Holivudas, visos sporto lygos kartu sudėjus ar dar kas. Žiūrint pagal rinkos kapitalizaciją, top10 kompanijų sąraše rasit Big5 – Apple, Alphabet, Microsoft, Amazon, Facebook – kurios visos mušas dėl talentų. Be šitų didžiųjų pelningų gigantų yra ir eilė kitų kompanijų – Uber, Airbnb, Dropbox, etc – kurios irgi dalyvauja/konkuruoja toj pačioj programuotojų paieškoj.

Kurį laiką atrodė, kad pelningiausia karjera yra hedge fondai Wall St., bet nors ir egzistuoja legendomis apipinti matematinių galvų medžiotojai kaip Jane Street ar Rennaisance Technologies, tai nėra organizacijos, kurios galėtų įtakot visą darbo rinką, o Ivy League studentai vis labiau kraunas daiktus ir važiuoja į Vakarų Krantą.

Kalifornija yra viena iš kelių pasaulio vietų, kur neleidžiami darbo keitimo apribojimai, ir leidžiamas at-will darbas (t.y. kompanija gali bet kada atleist, tu bet kada gali išeit pas konkurentą). Tai reiškia, kad aukštos kvalifikacijos specialistas su gera specializacija gali išnaudot savo žvaigždės statusą dideliems pinigams, prilygstantiems kitų sričių įžymybėms, tik tiek, kad nebus niekam įdomus už industrijos ribų (kiek žmonių žino, kas yra koks nors Jeff Dean?).

Šiose kompanijose technologinės žinios tampa vertingesnės už vadybos žinias, tad leidžiami paraleliniai karjerų keliai – nebūtina būt direktorium ar viceprezidentu, kad būt atitinkamoj kompanijos grandyje. Taip kuriami nauji lygiai, kai nebežtenka “distinguished engineer”, tampama “fellow”, kaip nebeužtenka “fellow”, tampama “senior fellow”. Kai kurios kompanijos, kaip Facebook, net neturi matomų inžinierių titulų – “software engineer” gali reikšti tik ką pradėjusį dirbti naujoką, bet gali būti ir industrijos lyderio titulas.

Techninėje karjeroje egzistuoja pakankamai aiškus laipteliai – pradedi nuo to, kad gali vykdyti tau duotas užduotis, tada tampi savarankiškesnis, pradedi individualiai vykdyt projektus, tada juos formuot ir padėt komandai, tada išplėti savo reiklą ir įtakoji kelių komandų, departamento ar organizacijos veiklą, padedi formuot strategines kompanijos iniciatyvas, ir kažkuriuo metu atsirandi savo industrijos priekyje.

Šiais laikais yra daug įdomių sričių – kol dauguma mažų kompanijų džiaugias debesimis, kažkas juos kuria – stato duomenų centrus, kuriuose svarbu ne tik, kad sistemos veiktų, bet kad būtų ekonomiškai optimalios (dabar į šią sritį įžengė ir Oracle). Besimokančios mašinos (dirbtinis intelektas) sulaukia labai daug dėmesio ir daug pinigų – ir save bevairuojančiuose automobiliuose, ir duomenų analizėje ar kovoje su spam’u, ir nuotraukų filtruose ar kalbos atpažinime jūsų telefonuose.

Didelėse organizacijose produktų kūrimas tapo įvairių sričių bendradarbiavimu (ir politika) – produktų vadovai, dizaineriai, UX tyrėjai, duomenų analitikai ir programuotojai kartu formuoja kitą mygtuką ir renka jo spalvą. Sudėtingose problemose – optimizavime, ML, realaus laiko analizėj etc – individualaus žmogaus galimybės tampa daug svarbesnės ir vieno žmogaus darbas ir įtaka gali būti egzabaitinių sistemų pagrindu.

Duomenų centrai pasaulyje jau valgo dešimtis gigavatų energijos – kokiam Amazonui reiktų keletos Ignalinos atominių reaktorių, kad pamaitint serverius, o problemos, kurias nori sprest tokios kompanijos, tik sudėtingėja. Taigi, pinigų industrijoj daug, problemų irgi daug, ir iš esmės visur trūksta tik žmonių.

Ką reikia mokėt? Jeigu neturit patirties panašiose industrijose, yra keli keliai. Vienas – švari, gerai veikianti galva, ir stiprūs gebėjimai spręst problemas kažkurioj srity. Algoritmai, paskirstytos sistemos, ML, pasaulio (vaizdų, balso, kalbos) atpažinimas, etc. – daug tokių sričių žinių įgyjama per akademinį gyvenimo etapą, jeigu laikas universitetuose praleidžiamas gilinantis į šias sritis.

Kompanijos labai daug dėmesio skiria tiems universitetams, kuriuose vidutinis paruošimas yra labai stiprus – tada ir atvažiuos daryt interviu vietoje, ir nuolat siūlys praktikas. Geriausia, jeigu universitetas turi kažkokias laboratorijas, kurios jau bendradarbiauja su industrija. Lietuvoje universitetai mato vietines kompanijas, ir tarptautinis rekrutingas beveik neegzistuoja. Galbūt daliai žmonių labai padės Uber’io skyriai Vilniuje, bet tai yra ganėtinai plona šlangelė į platųjį pasaulį.

Žinoma, jeigu to nėra, nieko nedarant geriau nebus – reikia mėgint parodyt, kad gali kažką pasiūlyt. TopCoder ir panašūs konkursai leidžia ir pasportuot pačiam, ir parodyt industrijai, kad kažką sugebi, ir beveik visi kompanijų dalyvavimai konferencijose, išoriniuose projektuose, žaidynėse yra realiai skirti pritraukt naujiems darbuotojams. Dalyvavimas konferencijose vertinamas labiau ne pagal tai, kas išmokta, o pagal tai, kiek naujų rekrutų pririnkta per dalinimąsi problemomis ir idėjomis.

Kažkiek reik bent kiek žinot technologijų madas – programavimo kalbos ir technologijos vystosi, nes egzistuoja poreikis greitai ir kokybiškai kurt sofistikuotus sprendimus. Pradėjus dirbt kiekviena kompanija per pirmas kelias savaites suruoš tokį bootcamp’ą, kad teks pamiršt daug, ka mokėjai iki tol – bet žinių turėjimas apie modernias praktikas tai labai palengvina, o geras metodikų jautimas leidžia greitai įtakot ir kolegų darbą – per peer review’us ar tiesiogiai juos mokant.

Taip pat galima įgyt praktiką kitose kompanijose – nėra blogas tonas kas keletą metų pakeist darbdavį, jeigu einama į geresnę poziciją ar kompaniją. Dažnai kompanijos nori turėt įvairesnių patirčių iš įvairių sričių, kad neužsibūt toj pačioj monokultūroj.

Kiek ir kaip uždirba programuotojai? Skirtingos kompanijos turi skirtingas filosofijas, vienose daug visokių priedų, akcijų ir dar ko, kitose (kaip Netflix) tiesiog mokamos didelės algos. Tokiose kompanijose kaip Google ar Facebook aukštesniuose lygiuose didžioji dalis pajamų gaunama akcijų pavidalu, tad sunku vertint, kokia iš tiesų yra alga – ar skaičiuot grant’o metu, ar kai išmokama.

Sunku rast gerus šaltinius apie didesnes algas – dažniausiai žmonės apie jas neberašo/nebekalba, bet pagal apklausas Glassdoor’e galima matyt didesnes nei $300k algas, o Blind’e žmonės dažnai kalba apie milijoninius algų paketus didžiosiose kompanijose – galima lygint su NBA žaidėjų algom, na, gal tik Valančiūnas jau atitrūkęs su savo kontraktu. Viešose žalių kortų aplikacijų duomenų bazėse galima matyt daug pozicijų, kur imigrantų bazinė alga be akcijų ir priedų viršyja $200k (tad dažnai tai reiškia bent dvigubai didesnius tikrus paketus).

Kai paskiriamos akcijos, jų vertė gali būti kelis kartus mažesnė, nei jas gavus (Amazon, Microsoft, Facebook, Google vertės “truputį” pakilo per pastaruosius kelis metus) – ir visada egzistuoja klausimas, ar gavęs tą vertę pinigais būtum pirkęs kompanijos akcijų. Tokia nežinomybė užkrauna kažkiek streso (ypač, kai krenta rinkos), bet kartu ir motyvuoja dirbti, nes nenori kitiems rodyt blogo pavyzdžio (ir pamatęs blogus pavyzdžius eini kovot).

Screenshot 2017-05-27 12.54.11

Žinoma, galima į visą tai žiūrėt ir kiek labiau atsipalaidavus – pilna darbo ir ne pačiuose sudėtingiausiuose projektuose, mygtukus suprogramuot irgi kažkam reikia, ir žmonės gali susikurt patogias karjeras nelipdami į aukščiausius kalnus – sėdint tokiose pozicijose algos vis tiek yra šimtais tūkstančių dolerių per metus. Kaip minėjau, industrija didelė, problemų daug, žmonių trūksta.

Jeigu rūpi finansinė karjeros dalis, didžiosios kompanijos yra aiškiausiai pasiekiamas tikslas. Galima rizikuot, kurt startupus, dar bet ką, bet tam reikės ne tik sukurti technologijas, bet ir tikėtis, kad jos bus vertingai pritaikytos. Kai aišku, kad kompanija kuria reikalingą produktą – ar tai būtų Uber, AirBnB, Microsoft, Google, ar dar kas, akivaizdu, kad bus daug lengviau suprast savo darbo vertę (o ją dar reikės pačiam aprašyt kas pusmetį vykstančiuose ‘performance summary cycle’).

Jeigu rūpi tik technologinė karjeros dalis, įdomiausios problemos egzistuoja tyrimų padaliniuose didžiosiose kompanijose ir finale vis tiek nepavyks pabėgt nuo jų traukos (ir algos).

Ko dar reikia? Pastangų ir daug laiko, kaip ir bet kurioj kitoj karjeroj. Aš savo srityje jau beveik dvidešimt metų \o/ Ai, ir dar reik išvažiuot iš savo kaimo :)

apie mano Ameriką

Bendraudamas Lietuvoje vis nukrypdavau į temas apie Ameriką – ir kuo mano dabartiniai namai skiriasi nuo tradicinio lietuvio stereotipų – beveik kiekviename pokalbyje pašnekovai kalbėdavo apie vis kažkokią kitą žemę. Neretai užkliūna ir dažnai viešoje erdvėje paskleidžiami šmaikštūs ar ne itin komentarai apie Jungtinių Valstijų “ypatumus” – jie trykšta paviršutiniškumu, ir retai kada stengiasi iš ties suprast, kuo skirias pasauliai skirtingose Atlanto vandenyno pusėse (labai puiku, kad mano artimi draugai buvo gyvenę JAV, ir tų klaidų per daug nedarė).

Aš tikrai negaliu ginti visko, kas įvyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet labai mėgstu išvengti “vienas apie ratus, kitas apie batus” ir labiau lyginti “apples to apples”. Žmonės, su kuriais tenka susidurti Lietuvoje dažnai yra upper-middle klasių atstovai, o jeigų susiję su informacinėmis technologijomis – neretai ir patenka į vieno procento turtingųjų ratą. Jų taikiklyje – JAV suburbijos ar kaimo gyventojas iš ne pačių progresyviausių ar turtingiausių valstijų, dažnai ir iš Bible Belt regiono, tik deja, to ironiško apibūdinimo jie nežino, ir priskiria jo savybes visam kontinentui. Iš Amerikos geografijos terminų Lietuvoje galima išgirsti apie Silikono Slėnį (silikonas – tampri medžiaga, naudojama krūtų implantams, silicis – mikroschemose naudojamas elementas), nes “Bay Area” taip lengvai į lietuvių kalbą nesiverčia.

Norėdami normaliai lyginti turėtume galvot apie tai, kuo Lietuvos elitas skirias nuo Amerikos elito, kuo Lietuvos darbininkija skiriasi nuo Amerikos, kuo Lietuvos kaimas skiriasi nuo Amerikos kaimo. Deja, aš dar per daug nežinau apie Amerikos kaimą, jo specialistas ir ambasadorius yra Andrius Užkalnis – jis puikiai apsimeta lietuviškuoju Rush Limbaugh ir skleidžia konservatyviąją ideologiją geriau už Fox News (kas, beje, tarp beveik visų mano pažįstamų yra didesnis pajuokos objektas už bet kurią Lietuvos medijos dalį).

Mano Amerika – kiek kitokia, ir labai sparčiai besikeičianti. Jeigu Amerika yra super-valstybė su savo niuansais, tai Kalifornija joje yra super-valstija. Keturi iš dešimties geriausių pasaulio universitetų yra Kalifornijoje, vieną jų matau pro savo langus – Stenfordas ir Berklis aplink San Franciską, CalTech ir UCLA – aplink Los Andželą. Žinoma, net ir Kalifornija pastaruoju metu yra norinčių padalint į kelias dalis, nes be kultūros, technologijų ir mokslo centrų čia yra ir milžiniškas žemdirbystės regionas, ir palei vandenyną išsidėstę Carmel ar Santa Barbara yra visiškai kitokie miesteliai nei Stoktonas su Fresno.

Tad ieškodami tos civilizacijos, kurią būtų galima lyginti su Lietuvos verslo ar kultūros atostovais, turėtume jos ieškot ne Luizianoje ar Tenesyje, o Manhetene ir San Franciske, Džordžtaune ir Palo Alto. Žinoma, aš tik ką nukėliau viską į ypatingus burbulus, bet mano pašnekovai, kalbantys apie Lietuvą, irgi nėra iš kokios nors Labūnavos ir ko gero mokėsi geriausiuose Lietuvos universitetuose ir gyvena truputuką pėsčiomis nuo Katedros.

Mano Amerikoje žmonės nėra kamuojami sveikatos problemų ar viršsvorio. Tiek San Franciskas, tiek San Jose, tiek visas Pusiasalis tarp jų (čia daug maž apibrėžinėju Silicio Slėnį) patenka į sveikiausius Amerikos miestų sąrašus, nes sveikas būdas čia yra natūralus gyvenimo būdas. Bemegindamas surast artimiausią McDonalds sugaišiu nemažai laiko, ir pakeliui praeisiu nemažai organiškos produkcijos turgelių, Whole Foods supermarketą, penkis parkus, keletą salotų barų ir galbūt kokią hipsterišką-gurmanišką burgerinę (apie man artimiausią rašė WIRED). Aš čia atvažiavęs numečiau keliasdešimt kilogramų pakeitęs dietą į sveikesnę, ir pritarimo iš kolegų, draugų ir šiaip aplinkos jaučiu daug daugiau, nei Lietuvoje.

Maisto tema yra neišsemiama ir verta atskiro straipsnio – kokioje nors “Portlandijoje” parodijuojamas vietinių hipsterių noras žinot, koks buvo viščiuko, kurį jie valgo, vardas, nera taip jau toli nuo noro valgyti sveiką, vietoje užaugintą, organišką maistą. Mėgstate lašišą? Galite rinktis tarp standartinės, užaugintos fermoje (Lietuvoje tai turbūt būtų “Norvegiška lašiša”) ar pagautos laukinės Aliaskoje ar Monterėjaus įlankoje. Norite jautienos? Valgiusios kukurūzų mišinius ar skabiusios žolyte, nes mėsos kokybė visgi skiriasi. Kiaušiniai jūsų dietoje gali būti iš narvelio ar iš pievoje lakščiusio paukštelio.

Norite pamatyti iš kur restoranas perka maistą? Galite ne tik aplankyt fermą, kuri viską tiekia, bet ir savaitgalį su vaikais pasimokyti apie žemdirbystę. Įdomu, kad netgi “sourcing” terminas nurodo, kad pasirenkama ne į kur vežti, bet iš kur. Nors Amerikoje didžioji agronomika yra nemalonus reikalas, bet kas norintis gali valgyt daug kokybiškesnį maistą, jeigu tik nori už tai mokėti.

Norite sveikai maitintis, sportuoti, nepersidirbti, nestresuoti – visi žmonės aplink pritars ir patars, ir galbūt prisijungs patys. Žalingų įpročių kultūra čia savotiška – barai užsidaro vėliausiai antrą nakties, tad žemės graibytojų beveik nėra, rūkyti galima tik paėjus dvidešimt metrų nuo artimiausių durų ar langų (tenka stovėt vidury gatvės), na, tik žolės kvapas karts nuo karto pajuntamas netikėčiausiose vietose.

Kažkiek įdomu, kad komandinis darbas visus primaitina žmogiškos socializacijos, tad visokie sportai ir laisvalaikio užsiėmimai būna daug individualesni – o gal tiesiog geras oras leidžia daug daugiau laiko leisti gamtoje ir bėgiot, laipiot po kalnus ar važinėt po kalvas dviračiais.

Žmonių gerovė yra nuolatinė visur skambanti tema. Įprasta Lietuvoje juoktis iš “how do you do”, bet čia išgirdus “hey, how are you” tu žinai, kad tai atveria visų geranoriškumą ir norą padėti, jeigu tik kas ne taip. Atvažiavus pirmus kartus man buvo keista, kad gatvėje ar parkuose sutikti žmonės pasisveikina, nusišypso, tačiau įpratus, nors tiksliau – supratus, labai lengva pradėt jausti tikrą komfortą. Visi tiesiog nori gerai jaustis ir dalintis tuo geru jausmu. Net ir kelių eismo taisyklės čia daugiau dėmesio skiria kaip būti maloniems kelyje ir nesinervuot, nei kažkokiom pirmumo nustatymo taisyklėm (iš esmės taisyklė yra “pirmas sustojęs turi teisę važiuoti”, bet akių kontaktas ir šypsena – patartini).

Tai ypač jaučias aptarnavimo sferoje – kokybiškas aptarnavimas neapsiriboja greitu maisto atnešimu ar prekių prie kasos suskaičiavimu, o žmogiško ryšio užmezgimu, kuris net ir introvertui priimtinas. Kur beeičiau, visada jausiu, kad žmonės nori duot daugiau, nei jiems privaloma. Parduotuvėje paklaus, ką noriu gaminti ir patars, restoranuose išklaus kas patiko ir parekomenduos konkurentus, parkuose papasakos apie gyvūnų populiacijas ir gražiausias vietas. Vėlgi visur jaučiamas noras rūpintis kitų gerove, ir beveik kiekvienai situacijai įmanoma atrasti paaiškinima, kuris yra pagrįstas sveiku protu ir visuomenės gerove. Žinoma, visur galima rasti anachronizmų ar naivumo, bet tai per daug netrukdo.

Kalifornijoje pati baisiausia vieta, į kurią gali tekt eit, yra DMV (department of motor vehicles). Yai daug maž vienintelė biurokratija, su kuria tenka susidurti eiliniam žmogui (čia išduodamos ID kortos, automobilių registracijos ir vairavimo teisės), ir galima ieškot įvairių veiksnių, dėl kurių ten ne taip malonu. Kai aš suplukęs po nemažo pavažiavimo dviračiu priėjau prie langelio, manęs paklausė ar man viskas gerai ir ar nenoriu stiklinės vandens. Kai pasakiau, kad pamiršau dviračio spyną, man pasiūlė įsivežt dviratį į patalpą priešais tą langelį pasaugojimui. Tai tiek to biurokratinio baisumo (nors aišku, kitiems žmonėms yra nutikę ir blogesnių istorijų).

Žinoma, aš atstovauju tam tikrą visuomenės dalį, kuriai čia lengviau gyvent – nesu beraštis nelegalus imigrantas, dirbu vienoje iš technologijų kompanijų, kurių dėka byra į regioną pinigai, bet didėjantis spaudimas iš technologijų sektoriaus sunkina gyvenimą kitiems, ypač DMV klerkams, bet tai jiems netrukdo būti maloniems ir žmogiškiems.

Buvimas maloniems ir žmogiškiems primažina ir puikybę – nėra nei ypatingai prabangių automobilių (Zukas važinėja su GTI golfeliu, mano vadovai su dulkių siurblį primenančiais elektriniais Nissan Leaf’ais, o tarp išlaidaujančių kolegų mėgstamiausia Tesla), nei ypatingai prabangių deimantais inkrustuotų aksesuarų (nes iPhone keist kas du metus reik, o daugiau nelabai kas prie šortų ir marškinėlių dera). Kai nėra prabangių automobilių, nereikia jų parkut prie pat įėjimo norint pasirodyt, nereikia sukti ratų po centrą norint “pasivaikščiot”.

Nori pasirodyti? Parodyk, kokiai visuomeninei veiklai ne tik skyrei pinigų, bet ir padėjai savo paties darbu, patarimu, kur atsivedei draugų.

Žinoma, patogus gyvenimas turi kainą – geras oras ir maloni aplinka rinkos dėka sukelia nekilnojamo turto kainas iki nerealių aukštumų (norite nusipirkt šimto kvadratinių metrų tvartuką Palo Alto? užteks vos poros milijonų doleriu!), ir nelaimėjus loterijos gali tekti pastovėti nemenkuose kamščiuose ir daugiau nei valandą per dieną praleisti automobilyje. Aišku, čia gyvenantys žmonės visiškai puikiai suvokia, kokiame burbule yra, ir ką ir už kiek perka – ir nemažai pokalbių apie “ajaj kaip čia brangu” turės “bet kitur geriau nėra” potekstę.

Iš ties, be visos saviraiškos ypatingame komforte egzistuoja ir stiprus kultūrinis gyvenimas – pasauliniai koncertiniai turai nepraleidžia (o dažnai ir apsistoja ilgėliau) vietinių auditorijų, Niujorko spektakliai atvažiuoja į San Franciską, menas gyvuoja ne tik muziejų salėse, bet ir daugybėje privačių galerijų. Kalifornijos muzikos ar meno festivaliai žinomi ir Lietuvoje, o be visos didžiosios kino industrijos egzistuoja ir daug nepriklausomų studijų. Nors ir egzistuoja didieji kino teatrų kompleksai su visa Holivudo produkcija, man yra arčiau bent keturi mažieji kinoteatrai, kuriuose rodomi kitų pasaulio šalių filmai, nepriklausomas ar senasis kinas. Beje, net ir Holivudo produkcijos žiūrėjimas skiriasi tarp įvairių regionų – skirtingos reakcijos į juokus, kitoks elgesys, kitoks išsilavinimas ir pasaulio supratimas.

Skiriasi ir požiūris į žiniasklaidą, kol CNN ieško nukritusio MH370 (kaip pastebėjo komikai – jų didžioji auditorijos dalis yra oro uostuose įstrigę keleiviai), Fox News bando sukurt naujausią samokslo teoriją ir šiaip visi užsiėmę ebolos gasdinimais, nuo kasdieninio naujienų pulso atitolę žmonės mieliau skaito smarkiai giliau išanalizuotas temas iš vis dar gyvuojančio žurnalizmo The Atlantic, Time, Newsweek ar The New Yorker pavidalu, tiek popieriniu, tiek elektroniniu.

Visas įdomesnis turinys yra pateikiamas ne didžiųjų transliuotojų, o kabelinės televizijos kanalų – nors kartais, kaip CNN atveju, tai būna kažkiek užgožta bendro 24/7 srauto. Tuo tarpu HBO imasi neregėto masto televizijos projektų (“Band of Brothers”, “The Pacific”), Netflix kuria “House of Cards” netgi be televizijų tinklų pagalbos, o didieji kanalai kartais pataiko sukurt “House” ar “Lost”. Iš esmės norint pažiūrėt keletą epizodų per savaitę pasirinkimas yra neblogas, tad socialiniuose ratuose kartais kalbėt apie “koks yra geras TV show” nėra per daug blogo tono ženklas, kaip ir aptarinėt paskutinius Comedy Central “Daily Show” epizodus (kuriuose galima sužinot apie nemažai aktualijų, ypač jeigu nėra laiko klausyti visuomeninių transliuotojų kaip NPR).

Kažkada per Padėkos dieną patekau į vietinių profesionalų susiėjimą, kur buvo keptas kalakutas ir žiurimas amerikietiškas futbolas. Google programuotoju dirbantis amerikietis, sužinojęs kad aš iš Lietuvos, galėjo diskutuoti apie Žalgirio mūšio niuansus, kurių mes mokyklos istorijos vadovėliuose net neradom. “Grateful Dead” Barselonos olimpinių žaidynių krepšinio marškinėlių istoriją prisimena ne vienas sutiktas žmogus (nors aš visai neseniai sužinojau, kad tai – iš Palo Alto kilusi grupė).

Tokia mano Amerika – išsilavinusi, miela, intelektuali, kukli, patogi, sveika, atvira. Labai lengva susidaryti stereotipus iš toli, ir čia esantis kultūrų katilas kažkiek tai pristabdo – įvairovė yra vienas kertinių veiksnių, ir jos dėka nepuolama susidarinėt generalizacijų apie kažką toli. Yra labai daug temų apie supančius dalykus, tiek burbulo viduje, tiek už jo ribų – ir kol suprantama, kodėl ir kas yra lyginama, pokalbis gali būti iš ties įdomus.

apie darbą namie

Prieš porą savaičių kuriam laikui baigiau darbo iš namų epopėją, ir kolegų džiaugsmui kasdien pasirodau darbe. Tai ganėtinai nemažas pokytis – iš namų dirbau pastaruosius aštuonis metus, apie tai (netgi dvigubai) rašė CNN Money, apie tai kalbėjau su daug žmonių, kai kurie iš jų išvystė nemažas virtualias kompanijas.

Ką čia rašau tėra mano asmeniniai pastebėjimai, nors žinoma, susidarė jie ir iš pokalbių bei diskusijų įvairiose vietose, kur dirbau nuotoliniu būdu (kaipo veteranas turėjau prisidėti savo trigrašiais).

Išties, darbas iš namų yra įmanomas. Tereikia šiek tiek sąlygų ir aplinkybių. Žinoma, lengviausia, kai visas skyrius ar kompanija tai daro – tada visos tradicijos, kultūra, praktika, įrankiai, procedūros ir darbų srautai yra prie to priderinti. Neformalus bendravimas vis dar egzistuoja, bet jis yra daug demokratiškesnis ir pasiekiamas, nes vyksta kompanijai matomuose pokalbių kanaluose IRC ar Skype ar dar kur.

Kompanijose, kur dominuoja darbuotojai iš namų, ofiso darbuotojai iš tiesų kartais gali būti prispausti. Kartais karštos politinės/socialinės/… diskusijos tampa esminių dienos akcentų elektroninio pašto sraute, ir iš karto pasimato skirtingų kultūrų priešprieša:

Ofiso darbuotojas: Baikit čia rašinėti, mes į darbą ateinam, kad darbą dirbti, o ne jūsų nedarbino susirašinėjimo skaityti.
Nuotolinis darbuotojas: Jūs tokiom temom prie vandens vėsintuvo (čia toks apibendrintas išsireiškimas, gali apibūdinti ir kavos aparato apylinkes – aut. pas.) šnekat, mes tokios prabangos neturime.

Labai greitai viskas apsiverčia vykstant kokiam nors kompanijos suvažiavimui. Kažkada mus beveik visus suskraidino į Disneivorldą (ten daug pigių viešbučių), pasakė, kad mus parduoda dideliai kompanijai, ir mes žinoma įvairiom formom mėginome suvirškinti ant mūsų užkritusį pasikeitimą. Iš ties, buvo gėda prieš namie likusius kolegas, kurie turėjo mus pavaduoti, nes kai mes, nuotoliniai, susirinkome po vienu stogu, mums buvo visiškai nebeįdomu laikytis tradicijų, tad jie liko visiškoje nežinioje ir frustracijoje.

Taigi, pirma sąlyga yra puiki komunikacija elektroninėje erdvėje. Šiais laikais žinoma daug daugiau patogių įrankių, bet reikia ir žmonių nusiteikimo tai daryti.

Tai ypač svarbu, kai organizacija nėra ypatingai prisitaikiusi prie nuotolinių darbuotojų. Kai pradėjau dirbti dabartinėje darbovietėje, buvau vienas iš kelių inžinierių, dirbančių ne centrinėje būstinėje Palo Alto, ir vienintelis ne iš JAV (taip gavos laimingų aplinkybių dėka). Kolegos, su kuriais turėjau daug dirbt irgi dirbo iš namų, ir likę ofise turėjo susitaikyti, kad mes pasiekiami tik e-kanalais, ir “aš tuoj ateisiu prie tavo stalo“ kas kartą būdavo smagus pokštas (haha, žinoma, tuoj pat, aš Vilniuje!).

Viskas pradėjo keistis, kai mano grupės kolega įsikūrė ofise – visiems pasidarė daug patogiau ateit prie jo stalo, nei laukti, kol aš atsikelsiu (o jie tuo metu jau miegos) – tad iš karto atsirado daug didesnis atstumas tarp mano darbo vietos namie ir gyvenimo centrinėje būstinėje. Žinoma, tai man suteikė laisvės nebeatsakinėti ryte į paštą, nes Ramiosios Laiko Juostos klausimai būdavo atsakomi toje pačioje laiko juostoje.

Pasikeitus aplinkybėms žinoma teko kaupti dėmesį tokiose srityse, kurioms netekdavo dėmesio centrinėje būstinėje – taip išmokstama ieškoti darbo (alternatyva yra laukt, kol kas nors jo atras ir taip, bet tada jau reikia kitaip motyvuotis).

Dar labiau viskas pasudėtingėja, kai grupės centras persikelia iš elektroninių erdvių į ofisą – kai mano grupėje atsirado daugiau ofise esančių žmonių, jau nebe tik išoriniems ryšiams, bet ir vidiniam darbui mano indelio reikėjo daug mažiau – juk jie gali viską išspresti atsisukę vienas į kitą.

Kita būtina sąlyga yra tinkantis darbo pobūdis. Tai turi būti ganėtinai individualus darbas, su aiškiom ribom ką ir kada reikia padaryti. Tokiems kaip aš, kur “oooh shiny“ nukreips dėmesį pirmai progai pasitaikius, ypatingai padedavo interaktyvumas – kai žinai, kad turi dešimt ar ten dvidešimt minučių email’o atsakymui, ir deadline’ai yra ganėtinai stiprūs ir pikti.

I love deadlines. I like the whooshing sound they make as they fly by.
— Douglas Adams

Atidėliot darbus yra neišpasakytai smagu, nes namie yra pilna puikių kitų užsiėmimų. Neperskaitytas DELFI ar juo labiau klubas.lt tikrai neduos ramybės, ir čia jau prireiks neišpasakytų valios pastangų. Darbelis, kuriam užtenka penkių minučių, bus padarytas per penkias minutes, tačiau tas kuriam reik pusvalandžio bus pabaigtas rytoj.

Visiškai kitoje pusėje egzistuoja kita darbo forma, puikiai tinkanti namie, psichologų draugiškai vadinamų srautu. Srautas – kai susijungia gebėjimai ir iššūkiai, o asmenybė smalsi, atkakli ir mėgstanti sprest problemas vardan pačių sprendimų. Tada nebereikia kažkaip papildomai motyvuoti, klubas.lt lieka uždarytas, o darbas darosi nesveikai greitais tempais.

Kompiuteriniai žaidimai yra nebloga įžanga į srauto suvokimą – žaidėjas pajunta, kad jis tobulėja, o kartu su jo tobulėjimu didėja ir iššūkiai, ir kuo geriau subalansuoti įgūdžiai su iššūkiais, tuo labiau įtraukiantis užsiėmimas.

Žinoma, pritrūkus iššūkių ar įgūdžių pasiekiama būsena, kurią aš, nusižiūrėjęs nuo Ostapo Benderio, vadinu žanro krize (sunku atrast kitokį lietuvišką žodį, bet tai kažkoks keistas apatijos/frustracijos mišinys).

Taigi, abi šios ganėtinai ekstremalios pusės sprendžia tą pačią problemą – motyvaciją, kai aplink nėra kolegų ar pikto per petį žiūrinčio viršininko. Viskas, kas per vidurį – daug komplikuočiau, o kur dar tas nelabasis šaldytuvas.

Buitis yra neišvengiama darbo namie dalis – ir žinoma, norint būt produktyviam, reikia jos vengti. Net ir griežčiausiais ženklais apkabinėtos durys neapsaugos nuo vaikų konflikto namie, verkiantis kūdikis parinks tembrą, kuris praeis kiaurai bet kokias sienas, o palikta kriauklėje lekštė gali pasirodyti daug didesnio svarbumo nei bet koks deadline’as. Aš kažkaip sugebėjau susikurti darbinę aplinką, kurioje galėjau puikiai susikaupti ir didžiąją dalį laiko neegzistavo jokie trukdžiai. Deja, kai kuriems kolegoms tokios galimybės nebuvo, ir jie daug mieliau keliaudavo į ofisus.

Į ofisą iš tiesų keliaut smagu – ne tik dėl nemokamo maitinimo ar kokių nors pramogų, bet ir todėl, kad visai smagu pabendrauti su gyvais kolegomis, tiek darbiniais tiek nedarbiniais reikalais. Žmogus yra socialus padaras, ir jeigu jis yra kažkur tame tarpe tarp priverstinio darbų staccato, išmatuojamo atliktų darbų skaičiumi per valandą, ir srauto, kolegų nuomonė ir įvertinimas tampa ganėtinai svarbiu faktoriumi.

Prieš persikeldamas stengdavaus nuvykt kelių savaičių pabuvimams į centrinę būstinę bent kas du mėnesius – iš esmės tam, kad primint ten esantiems, kad egzistuoju, bet tuo pačiu ir primint sau, ką ir kodėl darau. Mano produktyviausios savaitės su Vikipedija būdavo tik ką grįžus po metinės konferencijos. Produktyviausios savaitės darbe, nepaisant jetlag’o būdavo nulėkus į ofisą bei tik ką grįžus iš jo. Kartais, palyginus, atrodydavo, kad namie nieko neveikiau – kontrastas buvo stiprokas.

Žinoma, galima sau užsibrėžti visiškai kitokį planą, kuris puikiai veikia – daryti tik tiek darbo, kiek reikia, kad neužsidirbtum neigiamo įvertinimo, ir džiaugtis gyvenimu. Lietuvoje (ar Europoje) tai skamba daug patraukliau – nes stengtis mes neįpratę, o patogiai gyventi visai norisi.

Darbas namie gali suteikti tikrai daug patogumo, o ypač – socialinės prabangos. Gyvenant greta šeimos, draugų, giminių lengva užsimiršti, kiek daug žmonių Vakarų Pasaulyje to atsisako dėl profesinių priežasčių ir keliauja ten, kur gali geriausiai realizuot savo įgūdžius. Nors namie bendravimo su kolegomis daug mažiau, ganėtinai laisvas grafikas leidžia nepamiršt draugų bet kuriuo paros metu.

Kai nereikia anksti keltis, o pusryčių metu jau apgalvojami tolimesni darbo žingsniai (email’as būna perskaitytas pakeliui į virtuvę), darbai prasideda vėliau, o baigiasi anksčiau – iš ties, gyvenimo kokybė ir ypač mistiškieji ‘work/life balance’ gali pasiekt tikrai neblogas aukštumas, bet lygiai taip pat gali išsivystyti ir tingumas. Visgi namie paėdus galima pamiegoti, o pamiegojus galima paėsti, kol iš anksto neatsibodo (skaitančiai jaunajai kartai – čia iš “Coliukės“ :).

Taigi, sąlygų, kada galima dirbt iš namų yra įvairių, tačiau kartais grupinio darbo vienoje patalpoje privalumai nugali, ypač jeigu norima išnaudot visą potencialą – jis labai lengvai nusižudo dėl laiku neatsakyto laiško ar nepastebėtos žinutės.

Mūsų ofise sienas išpaišė specialiais dažais, tad dabar galima rašinėt su markeriais, ir nusivalo taip pat lengvai kaip tradicinis whiteboard’as – aplinka, kurioje idėjos gali laisvai atsidurti ant sienų iš visų pusių, skatina kūrybiškumą labiau nei tyla namie, o kai niekas nesako “einam parūkyt“ darbingumo lygis gali būti visai neblogas…

Nežinau kada vėl dirbsiu iš namų (kartą per savaitę nesiskaito), nes iš tiesų norint tobulėt reikia arba būti nuolatiniam idėjų ir problemų šurmuly (buzz’e), arba paskęsti sraute su kokiu nors smagiu individualiu projektu.

O kol kas pavaikščiosiu į ofisą.

P.S. Praeitą savaitę daug kas buvom apsirengę pižamom. Nes tiesiog taip smagu.

apie darbą kartu

Šis mano rant’as jau tapo daug maž standartinis visų bėdų paaiškinimui :-)

Taigi, dažnai užduodamas klausimas yra, “ko trūksta, kad Lietuvoje sėkmingi projektai dygtų kaip grybai po lietaus“, na ir šiaip, ko trūksta iki tuzinų sekmės istorijų kasdien. Jeigu tingit skaityt, tai iš karto pasakysiu – ogi bendro darbo kartu ir tarpusavio pasitikėjimo.

Pradžiai papasakosiu vieną įvykį, kuris kažkaip įstrigo. Kai 2006’ais buvau Bostono Vikimanijoj, apsistojau pas draugų draugus, ir kažkaip nutiko, kad tai buvo TEP’e – viename smagiausių MIT’o fraterničių (lietuviškai ko gero būtų ‘brolijų’). Tai toks bendrabutis ant steroidų – gyvena gal 20 žmonių, baliavoja daug, alia miega visi nulūžę su atverstom knygom ant galvų. Mane, svečią, jie priėmė puikiai – po “nelegalaus“ pasivaikščiojimo MIT’o stogais (kiekvienas save gerbiantis studentas gali atidaryt visas duris visam komplekse :) ištrauktas viskio butelis, ilgos kalbos apie viską, nu, ir jau trečią nakties buvau pristatytas optimizuoti jų rašomo kodo apšvietimo spalvom reguliuoti – perdarinėjom iš absoliučių nustatymų į vektorius ar kažką tokio. Nukrypau.

Taigi, man 25, aš leidžiu laiką su biškį jaunesniais 20-23 metų vaikėzais, ir kažkurį vakarą prie alaus bokalo jie užsiėminėja tradicinėm kalbom, o skamba maždaug taip (detalių neprisimenu):

– Ė, žiū, noriu pamėgint naują X ląstelių auginimo idėją, ten veikiant Y ir Z, manau sluoksniais gali gerai gautis, bet nerandu dar kas gali patart, nes niekas nėra daręs.
– Tai žinok yra profesorius CalTech’e, kuris panašia kryptimi dirba, ten su juom sukontaktuok, duosiu kontaktus.

Tuo metu mano žandikaulis daug maž trankės į stalą, bet ne tik dėl to, kiek gudrūs šitie bičai (nors vienas sakė sugalvojo, kad reik mokytis labiau ir stot į gerą universitetą kai buvo 16’os), bet ir kaip laisvai jie kalba apie savo idėjas, ir kaip jiems kolegų ankstyvose stadijose paieška yra nuolatinis gyvenimo judėsys. Vėliau dar buvo daug gero laiko su jais, kur jie kaip tikri studentai ramiu veidu nuėjo į konferencijos, kurioje nedalyvavo, pietus ir ramiai sau pavalgė :-)

Po to dar daug kartų teko susidurt su įvairiom situacijom ir istorijom, kuriose mačiau, kaip anksti susibūrusios komandos kalnus nuvertinėjo – ne tik todėl, kad keliese galima daugiau padaryt, bet ir dėl tarpusavio palaikymo ir tuo pačiu bendro smagumo.

Kai kurios komandos gimsta ganėtinai anksti – na, kai pavyzdžiui brolių interesai sutampa. Lietuvoje man ypatingai smagūs broliai Dailidės – nors ir smagu girdėt apie Pixelmator komercinę sėkmę, dar smagiau girdėt apie jų istoriją, kaip jie kūrė kažką, nes jiems smagu buvo kurti, “savo malonumui“. Socialūs pasiekimai yra vienas iš šių dienų narkotikų (daug kam “World of Warcraft“ užima tą nišą) – o broliams Dailidėms tai leido mėnesiais praprogramuot po 16 valandų per parą, kol jie pristatė savo rezultatą. Žinoma, standartiškai visi aiškins, kad “va, reik daug darbo ir pastangų, norint pasiekt rezultatui“ – bet visgi, “pastangos“ yra netikęs žodis, kai egzistuoja sociali motyvacija ir pats procesas yra smagus, nors jame, aišku, suvartojamos kavos kiekiai – nerealūs. Bet visgi, pradžioje buvo susidirbusi dviejų žmonių komanda, kuri kūrė projektą po projekto ir ji buvo pagrindinis tolimesnės sekmės komponentas. (Jeigu man pavyktų, broliai galėtu mane pataisyt ir paaiškint kur aš neteisus, nesu su jais bendravęs ir įspūdį susidariau tik iš jų viešų pasisakymų :)

Žinoma, ne visiems pavyksta taip susidirbt su broliais, nors tokių duetų dar yra keletas, (ar seserims, ginkdie, neturiu jokio seksizmo technologijų srityje :) – nereik nusivilt, tą galima padaryt ir vėliau. Man ilgą laiką labai patiko pripažinimą pelniusį produktą gaminančių žmonių grupė Lietuvoje (jie yra didesnės tarptautinės komandos dalis), apie kurią vis išgirsdavom “Nesnausk!“ vardu. Tai visiški technologijų monstrai, kurių šaknys yra KTU Gimnazijoje – vėlgi, nuo įvairių smagių projektų savo malonumui iki pasaulyje žinomo technologijų stūmimo jie sugebėjo keliaut kartu, ir man vis smagu išgirst apie juos iš kolegų Silicio slėnyje ar pašnekėsio su vienkartiniu draugu skrydyje Frankfurtas – San Franciskas (buvo ir taip).

Skype’o istorija irgi ganėtinai įdomi – tai nebuvo pirmas projektas dabar jau įžymiems keturiems estams iš Tartu, ir jų, bei dano/švedo verslininkų keliai susidūrė daug anksčiau. Prieš tai jie kūrė Kazaa (čia laikotarpis tarp Napster’io ir BitTorrento) tiems patiems skandinavams, o dar prieš tai programavo Everyday.com – tai buvo Tele2 portalas (Zenstromas/Friis tuo metu dirbo Tele2), kurį reikėjo sukurt per kelias savaites – vėlgi, kokakolos/picų režimas, per kurį susidirbta iki pasaulinio lygio komandos.

Geitsas su Alenu susipažino mokykloje, vėliau įkūrė Microsoft. Džobsas su Wozniaku susipažino mokyklos laikais, vėliau įkurė Apple. Google’as gimė universitete.

Zukerbergas su D’Angelo dar prieš Facebook’ą, mokyklos laikais buvo sukūrę produktą, kurį iš jų už milijonus dolerių norėjo pirkt Microsoft’as, o FB visgi kūrė pradžioj ne vienas, o su bendramoksliais.

Iš ties, kai kurios komandos susidaro ir daug vėliau – PayPal “mafija“ tapo ganėtinai plačiai žinomu fenomenu, kur bendrai kultūriškai sutapusių žmonių grupės iš kompanijų atsiskiria ir kuria kažką naujo, pavyzdžiui YouTube (mano keletas dabartinių kolegų jau pabuvę ir PayPal, ir YouTube).

Scaling MySQL Keynote — Youtube, Facebook, Wikipedia, Fotolog, Flickr, Sun, MySQL

Nebūtinai reikia dirbti vienoje kompanijoje – kartais užtenka dirbti toj pačioj srity – mano bendradarbiavimas ir problemų aptarimas su žmonėmis iš gigantų užmezgė pažintis, kurių deka ne tik po to pavyko rast darbą, bet ir tame darbe turėti bendraminčių, su kuriais lengva įveikt visas kliūtis.

Visgi, yra kaip yra, net patarlę turime, “vienas lauke – ne karys“ – klausimas tik, ar yra kažkas, ką būtų galima pakeisti.

Kiek pamenu iš mokyklos laikų, vienintelis bendras dalykas, kurį darydavom, tai buvo “patikrink kaimyno klaidas“, kuris dažniausiai buvo draudžiamas (vadindavo “nusirašinėjimu“, nors iš ties tai buvo atvirkščias veiksmas), ir mes tai darydavom savo iniciatyva. Taip ir išsivystėme individualybės, priversti pasitikėt tik savimi (man dar pavyko – su suolioku ir padebatavom kartu, ir šiaip susidirbdavom, tik kad aš per mažai laiko mokykloj buvau, kai jis profesiją rinkosi… :)

Universitete pajust, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų eit į vieną pusę ir daryt daug kažko, irgi per daug nepasijuto, o ir rezultatų vėlgi buvo norima individualių, o ne grupinių. Štai pažįstamas prancūzas papasakojo apie tai, kaip jis profteche medicininės įrangos vizualizacijas kursiniui darė, su keleta kitų, ir galėjo papasakot ne tik apie techninius niuansus, bet ir apie silpnas ar stiprias grandis kūrybiniame procese. Jo grupinis kursinio projektas buvo daug stipresnis už bet kurį individualų bakalaurą.

Baigiamieji bakalauro ar magistro darbai pasirodo irgi gali būti grupiniai – jie ne tik įdomūs, bet dar ir naudingi. Ir šiaip – studentai geruose universitetuose stengias sužinot, kokios yra įdomios problemos, kurias būtų galima spresti – nuolatinis noras išlįsti už dėžutės ribų galų gale duoda rezultatus.

Net ir truputuką pažengę, jau įleidę kojas į darbus mes Lietuvoje nesam įpratę plėst to savo pasaulėlio. Aš jau kelintame darbe susiduriu su ypatingai atvira politika idėjų požiūriu – važinėjame po konferencijas, darome prezentacijas, open house’us, bloginam, etc. Daug problemų, su kuriomis susiduriam, iškeliame įvairiuose viešuose profesiniuose – socialiniuose ratuose – visgi, gal kas kitas išspręs. Vis prisimenu, kaip Lietuvoje du metus iš eilės vyko EuroPython konferencija, kurioje Google’o rekruterių buvo ko gero daugiau nei lietuvių lankytojų.

Uždaresnėse aplinkose irgi kalbames su įvairiais startupais apie jų produktus, kalbam apie tai, kokios galėtų būti prioritetinės kryptys, etc – visgi, kuo toliau žengia industrija, tuo lengviau kurti produktus ant viso to pagrindo. Vienkartiniai susitikimai pavirsta po to dažnesniais papietavimais, tada pavirsta įvairaus plauko partnerystėmis, o tada jau trykšta nauda į visas puses.

Ir iš ties – kas gali įvykt, jeigu pasidalinsi idėja, kuriai tuo metu neturi jėgų/noro/laiko įgyvendint? Mano artimas kolega, kai per daug kalbu, vis primena, kad “už gerą idėją ir keturis dolerius gali Starbuckse nusipirkt puodelį kavos“ – visgi reikia dar ir įgyvendint. Žinoma, nekalbu apie “reiktų nukopijuoti X verslą, paleist analogišką Lietuvoje“ – ten inovacijų visgi nedaug – tačiau keliose galvose ta idėja gali bręsti, ir visgi, įvykus kažkokiam etapui žmogus, su kuriuo kalbėjai, norės pasidalint idėjomis su tavimi.

Aš kažkada aptariau įdomią didelių duomenų valdymo problemą iš savo srities su draugu, po kelių mėnesių jis dirbo su panašiu projektu, ir jo patirtis po to leido mums vėl aptart įvairius niuansus. Nebūčiau apie tai kalbėjęs, nežinočiau apie jo patirtį. Jeigu jis norėtų tai įgyvendint, žinoma, kad jis pradžioje kalbintų ir mane – nes visgi, aš irgi galiu būti suinteresuotas galutiniu rezultatu. Gal dar kada grįšime prie to :)

Įdomu, kad darbo komandoje ir pasitikėjimo žmonėmis išmokstama ir kariuomenėje – tai ypač jaučiama Izraelio bendrovėse, kur be “kur tarnavai“ nelabai įmanomas darbinis pokalbis. Net ir JAV, pažįstamas pabuvo armijos pėstininku, nors su savo matematine galva galėjo sėdėt būstinėj ir užsiėminėt komunikacijom, bet užtat pamatė iš arti, kaip žmonės turi dirbti kartu, norėdami pasiekt rezultatą, ir ką daryt su stipriąja ar silpnąja grandimis.

Nežinau, ar dabar jau darbas grupėmis mokyklose ar universitetuose tampa populiaresnis, tačiau ganėtinai įdomu šiais laikais startupų akseleratoriuose kaipo StartupHighway – kur ne tik komandos mėgina dirbti kartu, bet ir gauna patarimų iš savo patirtimi besidalinančių mentorių. Žinoma, tai per daug asimetriška, ir nėra skirta suburinėt naujom komandom, bet visgi, išryškinama atvirumo nauda, ir galbūt kada nors tai išaugs į normalią profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Kol kas didžiausias šansas Lietuvoje yra ko gero mėgint patekt į Vilniaus Licėjų ar KTU Gimnaziją – dar kol neužpuolę studentiški malonumai ieškot panašiai nusiteikusių draugų – o ten ko gero didžiausia koncentracija norinčių kažką daryt geriau. O šiaip, reikia tikėtis, kad komandinių rezultatų siekimas kada nors transformuos ir universitetus.

Žinoma, vienam irgi įmanoma daug ką padaryt – bet visgi, tada reikia jau mokėt ir daug labiau stengtis ir save motyvuot – ir pripažinimo teks ieškoti labiau. Neįkainojama patirtis tokiais atvejais yra visokie internship’ai/praktikos didžiosiose kompanijose – štai Facebook’e vasarą buvo 300 studentų iš įvairių valstybių, nemažos programos yra ir Google bei kitur. Tokiose programose visgi rezultatas ir pasiekimai yra ganėtinai svarbūs – nes yra galimybė būt pakviestam arba dar vienai praktikai, ar normaliam darbui, ar galų gale susipažinti su tiek savo karta, tiek su technologijomis.

Aišku, gal ne vasara prie ežero, bet vis šis tas.

apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“ serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.

apie silicio slėnį

“Silicio slėnis yra vienintelė vieta Žemėje, kuri nesistengia suprast kaip tapti Silicio slėniu“ – Robert Metcalfe, 3Com įkūrėjas

Pribrendo reikalas truputėlį aprašyti įspūdžius beigi apmąstymus apie Silicio slėnį. Nesu ypatingas veteranas, pirmą kartą apsilankiau tik 2006’aisiais (vienoje konferencijoje nuo tada sudalyvauju kasmet), nuo 2009 praleidžiu apie ketvirtadalį savo laiko (nuo to laiko, kai pasibeldžiau į šias duris):

Facebook HQ, California 1601, Palo Alto, California — Facebook HQ, 2009-2011

Maždaug taip atrodo Silicio slėnis :-)

Žinoma, jame yra miestelių su savo centrinėmis gatvėmis, prištabeliuotomis jogurtais, cupcake’ais bei įvairiausiais etnografiniais maistais už senovinius dolerius ar įvairias naujas virtualias valiutas besidalijančiom parduotuvėm, kavinukėm ar restoranais, primenančiais, kad esi burbule, kurio neveikia išorinės bėdos.

Sunku įsivaizduot demokratiškesnę aplinką – neatskirsi, kur paprastas inžinierius, o kur koks [vice]prezidentas ar kapitalistas su dvidešimties kompanijų portfeliu – visi atrodo taip pat, važinėja tokiais pat automobiliais, gyvena panašiuose namuose, išeina pasivaikščiot į tą patį parką, valgo tam pačiam restorane. Vietinėje valgykloje (alia čiliake) gali įvykti rekordinis kompanijos pardavimo sandoris, o niekas aplinkui net per daug nepastebės (pvz Google tokioje aplinkoje sukirto rankom ir nusipirko Youtube’ą).

Čia – pirmo pasaulio bėdos: restorane pensininkas visą gyvenimą praleidęs Palo Alto bumbės apie tai, kaip imigrantai iš Rytų Europos tarpusavyje nešneka angliškai, o savo prabangias mašinas stato kaip papuola, po jo langais. Tai jis darys nemokamai ragaudamas desertinius vynelius restorane, kuriame visi kiti lankytojai – aukštųjų technologijų atstovai.

Vietinė Apple parduotuvėlė įžymi tuom, kad joje produktų pristatymo dieną būdavo galima sutikt Steve’ą, nors iš ties, jo apsilankymais galėjo pasigirt ne viena iš vietinių viešojo maitinimo įstaigų (kai apie tai parašo nacionalinė spauda, jos pradeda visiems bandantiems rezervuotis sakyt, kad ‘užimta’).

Pažiūrėjus į dangų aišku, kad čia ganėtinai intensyvi vieta – trys pagrindiniai vietiniai oro uostai (SF/Oakland/San Jose) per metus suskaičiuoja beveik 60 milijonų keleivių (daugiau nei koks Frankfurtas) – aišku San Francisco apylinkėje gyvena virš 7 milijonų gyventojų – ir tikrai nemažai jų atvykę iš įvairių Amerikos ar pasaulio kampų.

Žmonės į šią pusę važiavo jau gana seniai, ar tai buvo aukso karštligė devynioliktame amžiuje, ar liberali atmosfera septyniasdešimtaisiais, ar aukštųjų technologijų židinys.

Čia nėra sunku išlaisvint smegenis – greta vandenynas, skalaujantis uolėtus krantus, lydimas ypatingo grožio kalvų grandinių.

Kultūrinis gyvenimas irgi verda – teatrų, koncertų, muziejų čia tikrai nemažai.

Jeigu ne miškų gaisrai, nuošliaužos kalvose ar vienas kitas gresiantis žemės drebėjimas, tai apylinkių gamtos grožis ar įvairovė beigi nuolatinis puikus oras (žiemą suima +15C šaltukas, vasarą užpuola baisūs +25C karščiai) sukuria bene tobulą aplinką gyvenimui.

Žinoma, už šią prabangą reikia susimokėti – į brangiausių gyventi JAV vietovių dešimtukus vis patenka San Francisko apylinkės, ‘namas už milijoną dolerių’ yra piguva net ir įvertinant 1% nekilnojamo turto mokestį. Už pusvalandžio kelio viskas gali pigti trigubai ar keturgubai (išskyrus namus kalvose, jie bet kokiu atstumu paklausūs – neseniai vieną vilą rusų verslininkas nusipirko už šimtą milijonų dolerių :).

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. Patinka dirbti prie tos galutinės detalės tobulybės – eik į Apple. Nori į viską žiūrėt akademiškiau, spręst didžiules problemas savo (ar kitų kolegų) moksliškomis galvomis – marš į Google. Mėgsti greitai kurti ir realizuot idėjas, sukurti kažką, ką rytoj naudos šimtai milijonų žmonių – tavo vieta Facebook’e. Kiekviena kompanija gali turėti savo kultūrą, idėjas, pagal tai formuot personalą, projektus, etc.

Žinoma, yra visokių darboviečių, ir visur istorijos gali skirtis, tačiau visgi, visos turi konkuruot dėl žmonių ne tik apylinkėse, bet ir iš viso pasaulio.

Iš toli kažkiek iškreiptas mums tas vaizdas – paskutiniu metu labai garsiai girdime apie ‘startupus’ ir jų įkūrėjus (kad ir lietuviškąjį Ilją Laursą), ir baisiai jau norisi visiems skatinti smulkųjį verslą, bet visgi, girdime ne tas istorijas. Įkūrėjų istorijos gal yra įdomesnės, apie juos žymūs režisieriai stato filmus, kurie visgi neperteikia tikrosios aplinkos, kuri ten yra (ar bent kuri yra matoma ne dramatizuotuose portretuose, o technologijų užkulisiuose).

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras :-)

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Panašiai, kaip iš Lietuvos provincijos žmonės važiuoja ieškot įdomesnio gyvenimo į Vilnių, ir savo darbštumu gali susikurt sau gerą gyvenimą čia, taip žmonės norintys dirbti technologijų sektoriuje iš visos Amerikos (ar pasaulio) nori susirast darbą ir važiuoti į San Franciską ar jo apylinkes.

Visada galima pasilikti greta šeimos, socialiai patogesniame gyvenime, bet galima ir viską mest ir važiuot dirbt ten, kur geriausiai gali išnaudoti savo galimybes.

Tas papildomas noras ir motyvacija yra dalis to, ką ieško darbdaviai. Stropiai dirbti gali žmonės daug kur – juk ir Lietuvoje gamyklas stato nebūtinai prie Vilniaus, užtat koks Barklajus neatidarinėjo savo paslaugų centro Panevėžyje ar Marijampolėje – norėjo surinkt Lietuvos lygio žmones, kurie susirinkę (ir konkuruoja) centre.

Tačiau Barklajaus (ar kitų Lietuvos IT didesniųjų kompanijų) poreikiai nėra surinkti visus geriausius žmones, ten reikia tam tikro lygio specialistų už tam tikrą kainą – tad nenorintys palikti Lietuvos, stabilaus patikimo darbo ieškantys žmonės yra pats tas.

Yra tokių kompanijų ir kitur – gigantai visur elgiasi kaip gigantai, su savo enterpraisinėmis taisyklėmis ir tradicijomis (nors šlipsų ir kostiumų mažiau nei Lietuvoje) – bet visgi, jos dalyvauja visai kitokio tipo terpėje, ir su tuom susidurt taip dažnai netenka.

Žinoma, yra ir išimčių, bet visgi, darbingumo lygis technologijų kompanijose JAV yra aukštas – žmonės nesibodi ilgesnių valandų, “kavos pertraukėlės“ egzistuoja tada, kai reikia aptart projektą, o papildomai suteiktos kompanijos akcijos verčia visus jaustis bendrasavininkiais, ir atsakingai žiūrėt į savo elgesį bei rezultatus – tai ypatingai svarbi jaunų kompanijų dalis.

Tokia aplinka – tikras meritokratiškas darboholikų rojus – tačiau demografija gerokai pakrypusi. Šeimos nėra didelės, žemas vidutinis amžius, kai kuriuose miesteliuose vyrų/moterų santykis gerokai viršija normas – žinia iš MIT, kad jau net 20% pabaigusių inžinerijas studentų – moterys, sutinkama su didžiuliu džiaugsmu ir entuziazmu.

Visa tai formuoja iškreiptos realybės burbulą – nėra kada okupuot Volstryto, geriau pasivaikščiot ar pasivažinėt po kalvas, paplaukiot mariose ar vandenyne jachta, važiuot greta į kalnus slidinėt ar kultūrintis miestuose, o darbo bus visada, jeigu tik norėsi dirbti.

Nors nemaža dalis uždarbio iškeliauja būstui, nemažai ir lieka įvairiems malonumams, jeigu tik jiems yra atrandama laiko, nors pasiūla tikrai nemaža. Visgi, šimtai tūkstančių aukštųjų technologijų darbo vietų turi įtakos viskam, kas aplink – nemaža dalis pasaulio technologijų industrijos sukuriamos pridėtinės vertės nusėda būtent ten.

Skrisdamas ten ar atgal vis sutinku įdomių pašnekovų, nebūtinai iš technologijų industrijos, tai gali būti ir beprotnamio prižiūrėtojas (ramesnio žmogaus matyt neteko :), ar virėjas ar dar kas – ir jų požiūriai dažnai skiriasi. Iš ties, vietoje apelsinų ar abrikosų giraičių dabar ten dotkomų parkingai, žmonių gyvenime darbas daug svarbesnėje vietoje, ir jiems atrodo, kad tai išstumia senesnę Pietų Europai būdingą atsipalaidavimo dvasią (gi visas Europos civilizacijos importas prasidėjo nuo ispanų katalikų misijų).

Man, rytų europiečiui, tai ką aš matau – sugebėjimas daug dirbt bet nepersidirbt, kurti ir sukurti, atsipalaiduot ir realizuot save – ganėtinai unikalus, ir aš per daug nepykstu, kad visa tai įsikūrė tokiam gražiam pasaulio kampe.