apie mokslą

Su rugsėjo pirmąja!

Šiemet jau visiškai nebejaučiu šventinės šios dienos dvasios, o ir ruduo nelabai jaučias – mokslo senokai nebeskirstau į semestrus ir trimestrus. Rašau būdamas ganėtinai unikalioje pozicijoje – paskutiniai metai gimnazijoje buvo įveikti pusiau eksternu, universitetinį mokslą mečiau beveik nepradėjęs, o šiom dienom, praėjus keliolikai metų, tenka nuolat bendrauti su akademine bendruomene – tiek mokslo konferencijose, tiek nuolatiniuose susitikimuose ar keičiantis tyrimų rezultatais. Štai tokių aplinkybių (ir daugybės pokalbių su interesantais ar pašaliečiais) ir suformuotas mano saldžiarūgštis požiūris į lietuvišką mokslą ir ką su juo daryti.

Švietimas Lietuvoje yra viena didžiausių išlaidų visame biudžeto pyrage, tad kažkiek skaičiuosiu ir svetimus pinigus.

Mes (t.y. mūsų valstybė) dažnai didžiuojames, kad štai turime daugiausiai diplomuotų specialistų. Iš ties, diplomo turėjimas tampa būtinu dalyku ten kur jo reikia, bet kas daug liūdniau, nieko nereiškiančiu ten, kur mokslo gali ir prireikt. Žinoma, kriterijų universitetams yra visokių, bet diplomų kiekio kriterijus yra teisingas tik pelno siekiantiems, kurie paims pinigų už kiekvieną popierių (štai University of Phoenix prieš keletą metų studijavo 600000 studentų…).

Lietuvoje vienu metu universitetuose mokosi virš 110000 studentų, apie 55% jų – Vilniuje (visai nemažas nuokrypis nuo populiacijos pasiskirstymo per regionus). Taigi, jeigu primityviai žiūrėsim į problemą, kad per daug yra blogai (nes kainuoja), tai Vilnius yra daugiau nei pusė blogio. Tačiau primityviai mes žiūrėt nenorim, viskas yra daug sudėtingiau.

Iš ties, studijuot Vilniuje yra faina. Nes visgi, tai yra pagrindinis šalies miestas, ir būti jame visada yra smagu. Aš pats jame trisdešimt metų pragyvenau, jeigu nereik kamščiuose sėdėt ir per žiemą langai iš vidaus neledėja, tai visai gerai.

Problema yra dvilypė – iš vienos pusės, studentavimas prabangiausiame šalies mieste kainuoja tiek valstybei, tiek tėvams, iš kitos pusės, patys mokslai tampa antraeiliu dalyku, kuris leidžia paatostogaut keturis metus (ar daugiau, visada yra magistrų programos) nuo gyvenimo ir diplomo gavimas tampa maksimumu, kurio siekiama idant pateisinti savo laimingą būtį tuo metu.

Valstybės finansavimas aukštajam mokslui yra investicija, ir reikia žiūrėt, ką padaryt, kad ta investicija būtų efektyvi ir turėtų šiokią tokią grąžą. Dabartinis finansavimo modelis leidžia studentams rinktis ką finansuot, tad investicija keliauja nebūtinai ten, kur bus rimčiausiai žiūrima į mokslą, o greičiau – priešingai.

Galbūt toks modelis ir būtų kažką geriau reiškęs anksčiau, bet dabar yra daug lengviau išvažiuot į gerus universitetus užsienyje ir tie, kas nori gauti aukščiausios kokybės išsilavinimą, nebūtinai pasilieka Vilniuje (nes čia universitetuose bendraminčių, norinčių tuos kelis metus padirbėt ir įgyt stiprų pagrindą tolimesniam gyvenimui nelabai daug ir tėra).

Iš kitos pusės, visas tas sugužėjimas į Vilnių nelabai dera prie rankų mojavimo apie regionų plėtros politikas. Kaip jau minėjau, 55% studentų, kai gyventojų tik 20%, iškreipia kitų miestų ir regionų vystymąsi.

Koncentruojant įvairias studijas skirtinguose miestuose, galimai kitaip išsidėstytų ir verslai – sostinės prabangos priedus moka ne tik studentai, bet ir visa aplink juos esanti ekosistema.

Be to, tarp geriausių pasaulio technologijų universitetų nėra jau tiek daug įsikūrusių sostinėse – dažniausiai tai atskiri universitetų miesteliai ir toli už jų ribų nevykstama (Stenfordo studentai net į gretą esantį Palo Alto centriuką retokai teužsuka, ką kalbėt apie valandinį važiavimą iki San Francisko).

Pagrindinis ir sunkiai išmatuojamas kriterijus studijų finansavimui yra studento motyvacija ir galimybės kažką pasiekt. Egzaminai vargu ar tai parodo, užklasinės veiklos pas mus dažniausiai nėra, motyvacinio laiško irgi rašyt nereikia. Bent jau pasiryžimas mokytis kažkur kitur, o ne “prestižiniame” Vilniuje galėtų būti toks rodiklis.

Nežinau ar įmanoma minkštomis (pavyzdžiui finansavimo) priemonėmis perdėliot dabartines aukštasias mokyklas, bet aš įsitikinęs, kad tą biudžeto milijardą galima išleisti ir geriau, o ir diplomas tada gal būtų vertas daug daugiau.