apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“  serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.