apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell”, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell” gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team”, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?”, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?” – “Taip noriu” – “Tai eik pasidaryk”, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai” rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

trofejinis www cempionato puodukas

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę” – buvo visiškas “tarp savų” reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix”  serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą”, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.

Advertisements

31 thoughts on “apie mūsų interneto aušrą”

    1. Sania – Alexander Hellbach. Sedi USA dabar kazkur Kalifornijoje… Gali sutikt G+ ir FB.
      Saunuolis Domai, dekui uz rasini! :D Ech, geri laikai buvo :)

  1. Aš pamenu, kad kažkada naudojau OSF paštą ir netgi CGI skriptus rašiau kažkaip ten. Ir didžiausią tuo metu skriaudą padarė Telekomas – apmokestino nemokamą internetą.

  2. Šiauliuose OSF buvo ŠU patalpose, irgi kažkada vaikis nuėjau kaulyt prisijungimo, teko net pildyt pora lapų kažkokios sutarties or smth. formos. Buvo pamenu per modemus prisijungimai netgi 6 IP adresai, visi vienodi tik galas buvo nuo 1 iki 6. Galėdavom jungtis kuriuo nori, bet kai išgirsdavai blogą signalą, toks nenusakomas jausmas apnikdavo – “va, Šiauliuose dar kažkas šiuo metu internetu naudojas per OSF!, ne aš vienas” :D
    Vėliau Telekomas apmokestino vietinius telefono pokalbius ir ne iškart supratau kodėl tėvai turi mokėt 200-300 Lt sąskaitas.

  3. Net smagu skaityt ir prisimint savus kelius, kaip n-iolikmetis žmogus iš provincijos miestelio Vilniuje ieškojau Šv.Jonų gatvės ir kaip reikėjo anketą pildyt, kur nieko nesupratau, ką turėjau įrašyt :) o 14 Kbps – tai čia tik buožės taip gyvendavo. pradėjau, berods su 7 ar 9+..

  4. puni.osf.lt tuo metu buvo kažkoks stebuklas, antžmogiškas resursas, kurį aš dar būdamas paauglys droždavau visokiems IRC botams (eggdrop) ir tramdydavau pyktį, kai kažkas paliktus foninius procesus išjungdavo (įskaitant ir tuos eggdropus). Realaus suvokimo apie tai, kas tas puni.osf.lt aišku neturėjau, pamanyk, serveris, su telnetu prisijungi ir vykdai kažkokias komandas, po to atsijungi – ir tiek. Bet tai sudėjo pamatus tam tikram žingeidumui, dėka kurio visai netrukus namuose atsirado slackware 3.2 cdiukas (gal 1997m.?), nedrąsiai realizuotas naminiam pentium 2 per UMSDOS FS (!) :-) ir ta puni patirtis taip eksponentiškai augo toliau.

    P.S. vieninteliai, kurie labai nepasikeitė per visus tuos laikus – Elneta, tuo metu tikrai jaučiau pagarbą kaip lanksčiam provaideriui, o dabar, deja, tai tik stagnuojantis kelių žmonių kolektyvas

    1. Tai pervadindavom eggdropą į ‘pico’, konfigūraciją į ‘index.html’ ir veikdavo tie botai ilgai ;-) O cron’as visgi buvo, kuris tuos botus pakeldavo.
      O šiaip jo, Slackware96 buvo lygis kažkada ;-) Gerai pasitreniravom mes ant puni, mano puslapyje net ‘junikso gidas’ kažkoks buvo, heh.

      O TDD dabar visgi tas pats Hostexas.

      1. ROTFL iš pico index.html :-)

        puni.osf.lt gulėjo mani pirmas websaitas… ALFo man parinktą nicką (mgedmin) iki šiol naudoju visur, kur reikia nicko. Mutt’u naudotis, atrodo, mane irgi puni išmokė, taip iki šiol ir naudoju.

  5. Domai, iš to vakarėlio ir daugiau foto esama mano archyvuose ;) o istorija super :)

  6. Domai,

    Šaunuolis.

    Lenkiu galvą už sudokumentavimą to, apie ką kalbame prie alaus ir ką prisimename tik siauruose ratuose ir dažniausiai – nerišliai. Pasistenk nepamesti šito straipsnio. Gal man ir kitiems X-team’o kolegoms bei “jūzeriams” (tą terminą irgi galėjai priminti) tai yra prisiminimų ir nostalgijos koncentratas, tačiau bet kokiu atveju tai yra nemaža Lietuvos interneto istorijos dalis.

    Persiųsiu nuorodą tavo minėtam Alexui Hellbach, kuris dabar praktiškai tavo kaimynas – apsistojo Sunnyvale, CA. Jis – pirmasis mano sutiktas Windows adminas (taip pat kaip Romas – pirmasis duombazistas, Valerijus – pirmasis unix’istas, o Olegas – pirmasis direktorius).

    Dar prisiminčiau Šv. Jono g. rūsyje buvusios kavinukės barmeną Gintarą Mataitį, ten sutikusį tuometinį LRT direktorių Laimoną Tapiną, kurį įtikino išbandyti jį kaip sporto žurnalistą. Dabar Gintaras skaito LNK sporto naujienas. :)

    O Raimio gaila. Ypač įsiminė apsilankymas pas jį namie (kartu buvo ir Edgaras Leichteris bei dar kažkas, nebepamenu) per paskutinę pagerėjimo bangą kai jis pasakojo kiek sužinojo apie savo ligą ir kaip gydytojų konsiliumuose dalyvaudavo siūlydamas internete rastus gydymo būdus. Deja, jam nepavyko pergudrauti gamtos. Jis visomis išgalėmis bandė perduoti savo darbus mums. Tikrai labai gaila kad jis nemato kurlink viskas juda.

    Nukrypau.

    Ačiū darsyk.

    Darius
    (mad, Dr.Mad, e00082, mad@pub.osf.lt)

  7. Apie KTU SC; VMus; santaka.ktu.lt su 64MB RAM; pasiaiskinimus Daivos ir Dainoros kabinete, pasibaigiančius “tik neatimkit logino”; skambučius į Litneto modemus naudojant “aštuonetukų pyktį”; ir daugeli kitu smagiu dalyku butu galima pasakot ir pasakot :)))

    O del Raimio, tai vienas is silciausiu ir nuosirdziausiu sutiktu zmoniu (ir ji tikrai atsimena visi, kas nors karta su juo bendravo), respektinis RIPas jam ir nuosirdziausios viltys, kad jis Danguj toliau stumia visokius internetinius projektus :)

    1. Pranai, jūsų istorija reikalauja atskiro lapo :) Aš BBS’ų/Fido specialiai neminėjau, teko susidurt, bet visgi nemanau, kad jie turėjo didelę įtaką tolimesnei raidai. Aišku tamstų paaiškinimai, ir TDD istorija daug kam turėtų būt įdomi ;-)

  8. Super!

    O kaip BBS’ai? Ar tokie buvo tik tiems neturtingiesiems (kaip aš), kurie neturėjo galimybės gauti tikrą internetą? :)

    ir aš turėjau ALF meilą… :) dulia@pub.osf.lt

    1. Tai ALF’as gi ir dalino tą tikrą internetą, BBS’ai riboti buvo ganėtinai, smagu aišku, ypač kokioj nors Lietuva2000, kur buvo dvi telefono linijos ir buvo galima chat’int. Hahahaha.

  9. oj prisiminiau ir aš tas konferencijas.. :) pamenu kai pirmą kartą turbūt kokiais 1996-1997m informatikos mokytojas užrodė tai prisijungiau prie kokių 10 ir paskui gaudavau šimtus laiškų. o mailo programa būdavo tik prie vieno kompo klasėje su kažkokia dosine programa. ir mokytojas prie interneto prisijungdavo tik ryte, kad parsiųst laiškus ir vakare, kad išsiųst :) o mailas buvo soros.lt galūne

    1. @soros.lt beje buvo kita ALF programa, ‘Naujųjų Technologijų’, aš per ją gavau savo pirmąjį darbą :) Ten anekdotinė situacija buvo irgi. Gal net reiktų atskiro teksto apie darbų paieškas :-)

  10. Įdomu sužinoti, kaip tais laikais virė interneto tiekėjų gyvenimas. Ačiū už istoriją. O puslapis priminė daugybę kitų tais laikais matytų. Net keista, kaip greitai vyksta interneto evoliucija ir tai, kas gyvavo vos prieš daugiau kaip dešimt metų, dabar atrodo visiška antika. :)
    Aš iš tų laikų atsimenu, kaip reikėdavo taupyti internetą ir jo per daug nenaudoti, nes brangiai kainuodavo (praleisti 2 val. online buvo jau prabanga) ir dar atsimenu prisijungimą prie interneto per fiksuoto ryšio telefoną bei tą cypiantį jungimosi signalą. :)

  11. Puikus straipsnis, tokie sentimentai sukilo… :) Ypač prisiminus Kirvaičio Silicon Lights tinklapį :) Tiesa, FIDONET gal nereikėtų taip nuvertinti. Man atrodo jis buvo pašto konferencijų pamatas.

  12. in memoriam Raimis Žemaitis šviesios atminties žmogus. Puikiai surašyta. Gera istorija. Pažadinai sentimentus. Beje, Vytautas Vyšniauskas po tdd patrauke į JAV, ten įsikūrė, jei neklystu, Kalifornijoj su visa šeima.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s