apie darbą kartu

Šis mano rant’as jau tapo daug maž standartinis visų bėdų paaiškinimui :-)

Taigi, dažnai užduodamas klausimas yra, “ko trūksta, kad Lietuvoje sėkmingi projektai dygtų kaip grybai po lietaus”, na ir šiaip, ko trūksta iki tuzinų sekmės istorijų kasdien. Jeigu tingit skaityt, tai iš karto pasakysiu – ogi bendro darbo kartu ir tarpusavio pasitikėjimo.

Pradžiai papasakosiu vieną įvykį, kuris kažkaip įstrigo. Kai 2006’ais buvau Bostono Vikimanijoj, apsistojau pas draugų draugus, ir kažkaip nutiko, kad tai buvo TEP’e – viename smagiausių MIT’o fraterničių (lietuviškai ko gero būtų ‘brolijų’). Tai toks bendrabutis ant steroidų – gyvena gal 20 žmonių, baliavoja daug, alia miega visi nulūžę su atverstom knygom ant galvų. Mane, svečią, jie priėmė puikiai – po “nelegalaus” pasivaikščiojimo MIT’o stogais (kiekvienas save gerbiantis studentas gali atidaryt visas duris visam komplekse :) ištrauktas viskio butelis, ilgos kalbos apie viską, nu, ir jau trečią nakties buvau pristatytas optimizuoti jų rašomo kodo apšvietimo spalvom reguliuoti – perdarinėjom iš absoliučių nustatymų į vektorius ar kažką tokio. Nukrypau.

Night at TEP
Taigi, man 25, aš leidžiu laiką su biškį jaunesniais 20-23 metų vaikėzais, ir kažkurį vakarą prie alaus bokalo jie užsiėminėja tradicinėm kalbom, o skamba maždaug taip (detalių neprisimenu):

– Ė, žiū, noriu pamėgint naują X ląstelių auginimo idėją, ten veikiant Y ir Z, manau sluoksniais gali gerai gautis, bet nerandu dar kas gali patart, nes niekas nėra daręs.
– Tai žinok yra profesorius CalTech’e, kuris panašia kryptimi dirba, ten su juom sukontaktuok, duosiu kontaktus.

Tuo metu mano žandikaulis daug maž trankės į stalą, bet ne tik dėl to, kiek gudrūs šitie bičai (nors vienas sakė sugalvojo, kad reik mokytis labiau ir stot į gerą universitetą kai buvo 16’os), bet ir kaip laisvai jie kalba apie savo idėjas, ir kaip jiems kolegų ankstyvose stadijose paieška yra nuolatinis gyvenimo judėsys. Vėliau dar buvo daug gero laiko su jais, kur jie kaip tikri studentai ramiu veidu nuėjo į konferencijos, kurioje nedalyvavo, pietus ir ramiai sau pavalgė :-)

Po to dar daug kartų teko susidurt su įvairiom situacijom ir istorijom, kuriose mačiau, kaip anksti susibūrusios komandos kalnus nuvertinėjo – ne tik todėl, kad keliese galima daugiau padaryt, bet ir dėl tarpusavio palaikymo ir tuo pačiu bendro smagumo.

Kai kurios komandos gimsta ganėtinai anksti – na, kai pavyzdžiui brolių interesai sutampa. Lietuvoje man ypatingai smagūs broliai Dailidės – nors ir smagu girdėt apie Pixelmator komercinę sėkmę, dar smagiau girdėt apie jų istoriją, kaip jie kūrė kažką, nes jiems smagu buvo kurti, “savo malonumui”. Socialūs pasiekimai yra vienas iš šių dienų narkotikų (daug kam “World of Warcraft” užima tą nišą) – o broliams Dailidėms tai leido mėnesiais praprogramuot po 16 valandų per parą, kol jie pristatė savo rezultatą. Žinoma, standartiškai visi aiškins, kad “va, reik daug darbo ir pastangų, norint pasiekt rezultatui” – bet visgi, “pastangos” yra netikęs žodis, kai egzistuoja sociali motyvacija ir pats procesas yra smagus, nors jame, aišku, suvartojamos kavos kiekiai – nerealūs. Bet visgi, pradžioje buvo susidirbusi dviejų žmonių komanda, kuri kūrė projektą po projekto ir ji buvo pagrindinis tolimesnės sekmės komponentas. (Jeigu man pavyktų, broliai galėtu mane pataisyt ir paaiškint kur aš neteisus, nesu su jais bendravęs ir įspūdį susidariau tik iš jų viešų pasisakymų :)

Žinoma, ne visiems pavyksta taip susidirbt su broliais, nors tokių duetų dar yra keletas, (ar seserims, ginkdie, neturiu jokio seksizmo technologijų srityje :) – nereik nusivilt, tą galima padaryt ir vėliau. Man ilgą laiką labai patiko pripažinimą pelniusį produktą gaminančių žmonių grupė Lietuvoje (jie yra didesnės tarptautinės komandos dalis), apie kurią vis išgirsdavom “Nesnausk!” vardu. Tai visiški technologijų monstrai, kurių šaknys yra KTU Gimnazijoje – vėlgi, nuo įvairių smagių projektų savo malonumui iki pasaulyje žinomo technologijų stūmimo jie sugebėjo keliaut kartu, ir man vis smagu išgirst apie juos iš kolegų Silicio slėnyje ar pašnekėsio su vienkartiniu draugu skrydyje Frankfurtas – San Franciskas (buvo ir taip).

Skype’o istorija irgi ganėtinai įdomi – tai nebuvo pirmas projektas dabar jau įžymiems keturiems estams iš Tartu, ir jų, bei dano/švedo verslininkų keliai susidūrė daug anksčiau. Prieš tai jie kūrė Kazaa (čia laikotarpis tarp Napster’io ir BitTorrento) tiems patiems skandinavams, o dar prieš tai programavo Everyday.com – tai buvo Tele2 portalas (Zenstromas/Friis tuo metu dirbo Tele2), kurį reikėjo sukurt per kelias savaites – vėlgi, kokakolos/picų režimas, per kurį susidirbta iki pasaulinio lygio komandos.

Geitsas su Alenu susipažino mokykloje, vėliau įkūrė Microsoft. Džobsas su Wozniaku susipažino mokyklos laikais, vėliau įkurė Apple. Google’as gimė universitete.

Zukerbergas su D’Angelo dar prieš Facebook’ą, mokyklos laikais buvo sukūrę produktą, kurį iš jų už milijonus dolerių norėjo pirkt Microsoft’as, o FB visgi kūrė pradžioj ne vienas, o su bendramoksliais.

Iš ties, kai kurios komandos susidaro ir daug vėliau – PayPal “mafija” tapo ganėtinai plačiai žinomu fenomenu, kur bendrai kultūriškai sutapusių žmonių grupės iš kompanijų atsiskiria ir kuria kažką naujo, pavyzdžiui YouTube (mano keletas dabartinių kolegų jau pabuvę ir PayPal, ir YouTube).

Youtube, Facebook, Wikipedia, Fotolog, Flickr, Sun, MySQL

Nebūtinai reikia dirbti vienoje kompanijoje – kartais užtenka dirbti toj pačioj srity – mano bendradarbiavimas ir problemų aptarimas su žmonėmis iš gigantų užmezgė pažintis, kurių deka ne tik po to pavyko rast darbą, bet ir tame darbe turėti bendraminčių, su kuriais lengva įveikt visas kliūtis.

Visgi, yra kaip yra, net patarlę turime, “vienas lauke – ne karys” – klausimas tik, ar yra kažkas, ką būtų galima pakeisti.

Kiek pamenu iš mokyklos laikų, vienintelis bendras dalykas, kurį darydavom, tai buvo “patikrink kaimyno klaidas”, kuris dažniausiai buvo draudžiamas (vadindavo “nusirašinėjimu”, nors iš ties tai buvo atvirkščias veiksmas), ir mes tai darydavom savo iniciatyva. Taip ir išsivystėme individualybės, priversti pasitikėt tik savimi (man dar pavyko – su suolioku ir padebatavom kartu, ir šiaip susidirbdavom, tik kad aš per mažai laiko mokykloj buvau, kai jis profesiją rinkosi… :)

Universitete pajust, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų eit į vieną pusę ir daryt daug kažko, irgi per daug nepasijuto, o ir rezultatų vėlgi buvo norima individualių, o ne grupinių. Štai pažįstamas prancūzas papasakojo apie tai, kaip jis profteche medicininės įrangos vizualizacijas kursiniui darė, su keleta kitų, ir galėjo papasakot ne tik apie techninius niuansus, bet ir apie silpnas ar stiprias grandis kūrybiniame procese. Jo grupinis kursinio projektas buvo daug stipresnis už bet kurį individualų bakalaurą.

Baigiamieji bakalauro ar magistro darbai pasirodo irgi gali būti grupiniai – jie ne tik įdomūs, bet dar ir naudingi. Ir šiaip – studentai geruose universitetuose stengias sužinot, kokios yra įdomios problemos, kurias būtų galima spresti – nuolatinis noras išlįsti už dėžutės ribų galų gale duoda rezultatus.

Net ir truputuką pažengę, jau įleidę kojas į darbus mes Lietuvoje nesam įpratę plėst to savo pasaulėlio. Aš jau kelintame darbe susiduriu su ypatingai atvira politika idėjų požiūriu – važinėjame po konferencijas, darome prezentacijas, open house’us, bloginam, etc. Daug problemų, su kuriomis susiduriam, iškeliame įvairiuose viešuose profesiniuose – socialiniuose ratuose – visgi, gal kas kitas išspręs. Vis prisimenu, kaip Lietuvoje du metus iš eilės vyko EuroPython konferencija, kurioje Google’o rekruterių buvo ko gero daugiau nei lietuvių lankytojų.

Uždaresnėse aplinkose irgi kalbames su įvairiais startupais apie jų produktus, kalbam apie tai, kokios galėtų būti prioritetinės kryptys, etc – visgi, kuo toliau žengia industrija, tuo lengviau kurti produktus ant viso to pagrindo. Vienkartiniai susitikimai pavirsta po to dažnesniais papietavimais, tada pavirsta įvairaus plauko partnerystėmis, o tada jau trykšta nauda į visas puses.

Ir iš ties – kas gali įvykt, jeigu pasidalinsi idėja, kuriai tuo metu neturi jėgų/noro/laiko įgyvendint? Mano artimas kolega, kai per daug kalbu, vis primena, kad “už gerą idėją ir keturis dolerius gali Starbuckse nusipirkt puodelį kavos” – visgi reikia dar ir įgyvendint. Žinoma, nekalbu apie “reiktų nukopijuoti X verslą, paleist analogišką Lietuvoje” – ten inovacijų visgi nedaug – tačiau keliose galvose ta idėja gali bręsti, ir visgi, įvykus kažkokiam etapui žmogus, su kuriuo kalbėjai, norės pasidalint idėjomis su tavimi.

Aš kažkada aptariau įdomią didelių duomenų valdymo problemą iš savo srities su draugu, po kelių mėnesių jis dirbo su panašiu projektu, ir jo patirtis po to leido mums vėl aptart įvairius niuansus.  Nebūčiau apie tai kalbėjęs, nežinočiau apie jo patirtį. Jeigu jis norėtų tai įgyvendint, žinoma, kad jis pradžioje kalbintų ir mane – nes visgi, aš irgi galiu būti suinteresuotas galutiniu rezultatu. Gal dar kada grįšime prie to :)

Įdomu, kad darbo komandoje ir pasitikėjimo žmonėmis išmokstama ir kariuomenėje – tai ypač jaučiama Izraelio bendrovėse, kur be “kur tarnavai” nelabai įmanomas darbinis pokalbis. Net ir JAV, pažįstamas pabuvo armijos pėstininku, nors su savo matematine galva galėjo sėdėt būstinėj ir užsiėminėt komunikacijom, bet užtat pamatė iš arti, kaip žmonės turi dirbti kartu, norėdami pasiekt rezultatą, ir ką daryt su stipriąja ar silpnąja grandimis.

Nežinau, ar dabar jau darbas grupėmis mokyklose ar universitetuose tampa populiaresnis, tačiau ganėtinai įdomu šiais laikais startupų akseleratoriuose kaipo StartupHighway – kur ne tik komandos mėgina dirbti kartu, bet ir gauna patarimų iš savo patirtimi besidalinančių mentorių. Žinoma, tai per daug asimetriška, ir nėra skirta suburinėt naujom komandom, bet visgi, išryškinama atvirumo nauda, ir galbūt kada nors tai išaugs į normalią profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Kol kas didžiausias šansas Lietuvoje yra ko gero mėgint patekt į Vilniaus Licėjų ar KTU Gimnaziją – dar kol neužpuolę studentiški malonumai ieškot panašiai nusiteikusių draugų – o ten ko gero didžiausia koncentracija norinčių kažką daryt geriau. O šiaip, reikia tikėtis, kad komandinių rezultatų siekimas kada nors transformuos ir universitetus.

Žinoma, vienam irgi įmanoma daug ką padaryt – bet visgi, tada reikia jau mokėt ir daug labiau stengtis ir save motyvuot – ir pripažinimo teks ieškoti labiau. Neįkainojama patirtis tokiais atvejais yra visokie internship’ai/praktikos didžiosiose kompanijose – štai Facebook’e vasarą buvo 300 studentų iš įvairių valstybių, nemažos programos yra ir Google bei kitur. Tokiose programose visgi rezultatas ir pasiekimai yra ganėtinai svarbūs – nes yra galimybė būt pakviestam arba dar vienai praktikai, ar normaliam darbui, ar galų gale susipažinti su tiek savo karta, tiek su technologijomis.

Aišku, gal ne vasara prie ežero, bet vis šis tas.

Advertisements

4 thoughts on “apie darbą kartu”

  1. Labai teisingas pastebėjimas apie komandinio darbo trūkumą. Tiek pamokos, tiek visokios olimpiados (išskyrus ACM ICPC studijų laikais) būna dažniausiai solo.

    Pasinaudodamas proga pasireklamuosiu (tikiuos Domas nesupyks!) ta pačia komandų tematika: ieškau protingų ir darbščių žmonių dirbti early stage top European VC / angels backed startup komandoj Londone. Dirbam prie mobile commerce entertainment srity, turim daug įdomių problemų ir mokam tikrai gerą atlyginimą. Visus klausimus ir visą dėmesį siųsti į viktoras at gmail.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s