apie darbą namie

Prieš porą savaičių kuriam laikui baigiau darbo iš namų epopėją, ir kolegų džiaugsmui kasdien pasirodau darbe. Tai ganėtinai nemažas pokytis – iš namų dirbau pastaruosius aštuonis metus, apie tai (netgi dvigubai) rašė CNN Money, apie tai kalbėjau su daug žmonių, kai kurie iš jų išvystė nemažas virtualias kompanijas.

Ką čia rašau tėra mano asmeniniai pastebėjimai, nors žinoma, susidarė jie ir iš pokalbių bei diskusijų įvairiose vietose, kur dirbau nuotoliniu būdu (kaipo veteranas turėjau prisidėti savo trigrašiais).

Išties, darbas iš namų yra įmanomas. Tereikia šiek tiek sąlygų ir aplinkybių. Žinoma, lengviausia, kai visas skyrius ar kompanija tai daro – tada visos tradicijos, kultūra, praktika, įrankiai, procedūros ir darbų srautai yra prie to priderinti. Neformalus bendravimas vis dar egzistuoja, bet jis yra daug demokratiškesnis ir pasiekiamas, nes vyksta kompanijai matomuose pokalbių kanaluose IRC ar Skype ar dar kur.

Kompanijose, kur dominuoja darbuotojai iš namų, ofiso darbuotojai iš tiesų kartais gali būti prispausti. Kartais karštos politinės/socialinės/… diskusijos tampa esminių dienos akcentų elektroninio pašto sraute, ir iš karto pasimato skirtingų kultūrų priešprieša:

Ofiso darbuotojas: Baikit čia rašinėti, mes į darbą ateinam, kad darbą dirbti, o ne jūsų nedarbino susirašinėjimo skaityti.
Nuotolinis darbuotojas: Jūs tokiom temom prie vandens vėsintuvo (čia toks apibendrintas išsireiškimas, gali apibūdinti ir kavos aparato apylinkes – aut. pas.) šnekat, mes tokios prabangos neturime.

Labai greitai viskas apsiverčia vykstant kokiam nors kompanijos suvažiavimui. Kažkada mus beveik visus suskraidino į Disneivorldą (ten daug pigių viešbučių), pasakė, kad mus parduoda dideliai kompanijai, ir mes žinoma įvairiom formom mėginome suvirškinti ant mūsų užkritusį pasikeitimą. Iš ties, buvo gėda prieš namie likusius kolegas, kurie turėjo mus pavaduoti, nes kai mes, nuotoliniai, susirinkome po vienu stogu, mums buvo visiškai nebeįdomu laikytis tradicijų, tad jie liko visiškoje nežinioje ir frustracijoje.

Taigi, pirma sąlyga yra puiki komunikacija elektroninėje erdvėje. Šiais laikais žinoma daug daugiau patogių įrankių, bet reikia ir žmonių nusiteikimo tai daryti.

Tai ypač svarbu, kai organizacija nėra ypatingai prisitaikiusi prie nuotolinių darbuotojų. Kai pradėjau dirbti dabartinėje darbovietėje, buvau vienas iš kelių inžinierių, dirbančių ne centrinėje būstinėje Palo Alto, ir vienintelis ne iš JAV (taip gavos laimingų aplinkybių dėka). Kolegos, su kuriais turėjau daug dirbt irgi dirbo iš namų, ir likę ofise turėjo susitaikyti, kad mes pasiekiami tik e-kanalais, ir “aš tuoj ateisiu prie tavo stalo“ kas kartą būdavo smagus pokštas (haha, žinoma, tuoj pat, aš Vilniuje!).

Viskas pradėjo keistis, kai mano grupės kolega įsikūrė ofise – visiems pasidarė daug patogiau ateit prie jo stalo, nei laukti, kol aš atsikelsiu (o jie tuo metu jau miegos) – tad iš karto atsirado daug didesnis atstumas tarp mano darbo vietos namie ir gyvenimo centrinėje būstinėje. Žinoma, tai man suteikė laisvės nebeatsakinėti ryte į paštą, nes Ramiosios Laiko Juostos klausimai būdavo atsakomi toje pačioje laiko juostoje.

Pasikeitus aplinkybėms žinoma teko kaupti dėmesį tokiose srityse, kurioms netekdavo dėmesio centrinėje būstinėje – taip išmokstama ieškoti darbo (alternatyva yra laukt, kol kas nors jo atras ir taip, bet tada jau reikia kitaip motyvuotis).

Dar labiau viskas pasudėtingėja, kai grupės centras persikelia iš elektroninių erdvių į ofisą – kai mano grupėje atsirado daugiau ofise esančių žmonių, jau nebe tik išoriniems ryšiams, bet ir vidiniam darbui mano indelio reikėjo daug mažiau – juk jie gali viską išspresti atsisukę vienas į kitą.

Kita būtina sąlyga yra tinkantis darbo pobūdis. Tai turi būti ganėtinai individualus darbas, su aiškiom ribom ką ir kada reikia padaryti. Tokiems kaip aš, kur “oooh shiny“ nukreips dėmesį pirmai progai pasitaikius, ypatingai padedavo interaktyvumas – kai žinai, kad turi dešimt ar ten dvidešimt minučių email’o atsakymui, ir deadline’ai yra ganėtinai stiprūs ir pikti.

I love deadlines. I like the whooshing sound they make as they fly by.
— Douglas Adams

Atidėliot darbus yra neišpasakytai smagu, nes namie yra pilna puikių kitų užsiėmimų. Neperskaitytas DELFI ar juo labiau klubas.lt tikrai neduos ramybės, ir čia jau prireiks neišpasakytų valios pastangų. Darbelis, kuriam užtenka penkių minučių, bus padarytas per penkias minutes, tačiau tas kuriam reik pusvalandžio bus pabaigtas rytoj.

Visiškai kitoje pusėje egzistuoja kita darbo forma, puikiai tinkanti namie, psichologų draugiškai vadinamų srautu. Srautas – kai susijungia gebėjimai ir iššūkiai, o asmenybė smalsi, atkakli ir mėgstanti sprest problemas vardan pačių sprendimų. Tada nebereikia kažkaip papildomai motyvuoti, klubas.lt lieka uždarytas, o darbas darosi nesveikai greitais tempais.

Kompiuteriniai žaidimai yra nebloga įžanga į srauto suvokimą – žaidėjas pajunta, kad jis tobulėja, o kartu su jo tobulėjimu didėja ir iššūkiai, ir kuo geriau subalansuoti įgūdžiai su iššūkiais, tuo labiau įtraukiantis užsiėmimas.

Žinoma, pritrūkus iššūkių ar įgūdžių pasiekiama būsena, kurią aš, nusižiūrėjęs nuo Ostapo Benderio, vadinu žanro krize (sunku atrast kitokį lietuvišką žodį, bet tai kažkoks keistas apatijos/frustracijos mišinys).

Taigi, abi šios ganėtinai ekstremalios pusės sprendžia tą pačią problemą – motyvaciją, kai aplink nėra kolegų ar pikto per petį žiūrinčio viršininko. Viskas, kas per vidurį – daug komplikuočiau, o kur dar tas nelabasis šaldytuvas.

Buitis yra neišvengiama darbo namie dalis – ir žinoma, norint būt produktyviam, reikia jos vengti. Net ir griežčiausiais ženklais apkabinėtos durys neapsaugos nuo vaikų konflikto namie, verkiantis kūdikis parinks tembrą, kuris praeis kiaurai bet kokias sienas, o palikta kriauklėje lekštė gali pasirodyti daug didesnio svarbumo nei bet koks deadline’as. Aš kažkaip sugebėjau susikurti darbinę aplinką, kurioje galėjau puikiai susikaupti ir didžiąją dalį laiko neegzistavo jokie trukdžiai. Deja, kai kuriems kolegoms tokios galimybės nebuvo, ir jie daug mieliau keliaudavo į ofisus.

Į ofisą iš tiesų keliaut smagu – ne tik dėl nemokamo maitinimo ar kokių nors pramogų, bet ir todėl, kad visai smagu pabendrauti su gyvais kolegomis, tiek darbiniais tiek nedarbiniais reikalais. Žmogus yra socialus padaras, ir jeigu jis yra kažkur tame tarpe tarp priverstinio darbų staccato, išmatuojamo atliktų darbų skaičiumi per valandą, ir srauto, kolegų nuomonė ir įvertinimas tampa ganėtinai svarbiu faktoriumi.

Prieš persikeldamas stengdavaus nuvykt kelių savaičių pabuvimams į centrinę būstinę bent kas du mėnesius – iš esmės tam, kad primint ten esantiems, kad egzistuoju, bet tuo pačiu ir primint sau, ką ir kodėl darau. Mano produktyviausios savaitės su Vikipedija būdavo tik ką grįžus po metinės konferencijos. Produktyviausios savaitės darbe, nepaisant jetlag’o būdavo nulėkus į ofisą bei tik ką grįžus iš jo. Kartais, palyginus, atrodydavo, kad namie nieko neveikiau – kontrastas buvo stiprokas.

Žinoma, galima sau užsibrėžti visiškai kitokį planą, kuris puikiai veikia – daryti tik tiek darbo, kiek reikia, kad neužsidirbtum neigiamo įvertinimo, ir džiaugtis gyvenimu. Lietuvoje (ar Europoje) tai skamba daug patraukliau – nes stengtis mes neįpratę, o patogiai gyventi visai norisi.

Darbas namie gali suteikti tikrai daug patogumo, o ypač – socialinės prabangos. Gyvenant greta šeimos, draugų, giminių lengva užsimiršti, kiek daug žmonių Vakarų Pasaulyje to atsisako dėl profesinių priežasčių ir keliauja ten, kur gali geriausiai realizuot savo įgūdžius. Nors namie bendravimo su kolegomis daug mažiau, ganėtinai laisvas grafikas leidžia nepamiršt draugų bet kuriuo paros metu.

Kai nereikia anksti keltis, o pusryčių metu jau apgalvojami tolimesni darbo žingsniai (email’as būna perskaitytas pakeliui į virtuvę), darbai prasideda vėliau, o baigiasi anksčiau – iš ties, gyvenimo kokybė ir ypač mistiškieji ‘work/life balance’ gali pasiekt tikrai neblogas aukštumas, bet lygiai taip pat gali išsivystyti ir tingumas. Visgi namie paėdus galima pamiegoti, o pamiegojus galima paėsti, kol iš anksto neatsibodo (skaitančiai jaunajai kartai – čia iš “Coliukės“ :).

Taigi, sąlygų, kada galima dirbt iš namų yra įvairių, tačiau kartais grupinio darbo vienoje patalpoje privalumai nugali, ypač jeigu norima išnaudot visą potencialą – jis labai lengvai nusižudo dėl laiku neatsakyto laiško ar nepastebėtos žinutės.

Mūsų ofise sienas išpaišė specialiais dažais, tad dabar galima rašinėt su markeriais, ir nusivalo taip pat lengvai kaip tradicinis whiteboard’as – aplinka, kurioje idėjos gali laisvai atsidurti ant sienų iš visų pusių, skatina kūrybiškumą labiau nei tyla namie, o kai niekas nesako “einam parūkyt“ darbingumo lygis gali būti visai neblogas…

Nežinau kada vėl dirbsiu iš namų (kartą per savaitę nesiskaito), nes iš tiesų norint tobulėt reikia arba būti nuolatiniam idėjų ir problemų šurmuly (buzz’e), arba paskęsti sraute su kokiu nors smagiu individualiu projektu.

O kol kas pavaikščiosiu į ofisą.

P.S. Praeitą savaitę daug kas buvom apsirengę pižamom. Nes tiesiog taip smagu.