apie darbą kartu

Šis mano rant’as jau tapo daug maž standartinis visų bėdų paaiškinimui :-)

Taigi, dažnai užduodamas klausimas yra, “ko trūksta, kad Lietuvoje sėkmingi projektai dygtų kaip grybai po lietaus“, na ir šiaip, ko trūksta iki tuzinų sekmės istorijų kasdien. Jeigu tingit skaityt, tai iš karto pasakysiu – ogi bendro darbo kartu ir tarpusavio pasitikėjimo.

Pradžiai papasakosiu vieną įvykį, kuris kažkaip įstrigo. Kai 2006’ais buvau Bostono Vikimanijoj, apsistojau pas draugų draugus, ir kažkaip nutiko, kad tai buvo TEP’e – viename smagiausių MIT’o fraterničių (lietuviškai ko gero būtų ‘brolijų’). Tai toks bendrabutis ant steroidų – gyvena gal 20 žmonių, baliavoja daug, alia miega visi nulūžę su atverstom knygom ant galvų. Mane, svečią, jie priėmė puikiai – po “nelegalaus“ pasivaikščiojimo MIT’o stogais (kiekvienas save gerbiantis studentas gali atidaryt visas duris visam komplekse :) ištrauktas viskio butelis, ilgos kalbos apie viską, nu, ir jau trečią nakties buvau pristatytas optimizuoti jų rašomo kodo apšvietimo spalvom reguliuoti – perdarinėjom iš absoliučių nustatymų į vektorius ar kažką tokio. Nukrypau.

Night at TEP
Taigi, man 25, aš leidžiu laiką su biškį jaunesniais 20-23 metų vaikėzais, ir kažkurį vakarą prie alaus bokalo jie užsiėminėja tradicinėm kalbom, o skamba maždaug taip (detalių neprisimenu):

– Ė, žiū, noriu pamėgint naują X ląstelių auginimo idėją, ten veikiant Y ir Z, manau sluoksniais gali gerai gautis, bet nerandu dar kas gali patart, nes niekas nėra daręs.
– Tai žinok yra profesorius CalTech’e, kuris panašia kryptimi dirba, ten su juom sukontaktuok, duosiu kontaktus.

Tuo metu mano žandikaulis daug maž trankės į stalą, bet ne tik dėl to, kiek gudrūs šitie bičai (nors vienas sakė sugalvojo, kad reik mokytis labiau ir stot į gerą universitetą kai buvo 16’os), bet ir kaip laisvai jie kalba apie savo idėjas, ir kaip jiems kolegų ankstyvose stadijose paieška yra nuolatinis gyvenimo judėsys. Vėliau dar buvo daug gero laiko su jais, kur jie kaip tikri studentai ramiu veidu nuėjo į konferencijos, kurioje nedalyvavo, pietus ir ramiai sau pavalgė :-)

Po to dar daug kartų teko susidurt su įvairiom situacijom ir istorijom, kuriose mačiau, kaip anksti susibūrusios komandos kalnus nuvertinėjo – ne tik todėl, kad keliese galima daugiau padaryt, bet ir dėl tarpusavio palaikymo ir tuo pačiu bendro smagumo.

Kai kurios komandos gimsta ganėtinai anksti – na, kai pavyzdžiui brolių interesai sutampa. Lietuvoje man ypatingai smagūs broliai Dailidės – nors ir smagu girdėt apie Pixelmator komercinę sėkmę, dar smagiau girdėt apie jų istoriją, kaip jie kūrė kažką, nes jiems smagu buvo kurti, “savo malonumui“. Socialūs pasiekimai yra vienas iš šių dienų narkotikų (daug kam “World of Warcraft“ užima tą nišą) – o broliams Dailidėms tai leido mėnesiais praprogramuot po 16 valandų per parą, kol jie pristatė savo rezultatą. Žinoma, standartiškai visi aiškins, kad “va, reik daug darbo ir pastangų, norint pasiekt rezultatui“ – bet visgi, “pastangos“ yra netikęs žodis, kai egzistuoja sociali motyvacija ir pats procesas yra smagus, nors jame, aišku, suvartojamos kavos kiekiai – nerealūs. Bet visgi, pradžioje buvo susidirbusi dviejų žmonių komanda, kuri kūrė projektą po projekto ir ji buvo pagrindinis tolimesnės sekmės komponentas. (Jeigu man pavyktų, broliai galėtu mane pataisyt ir paaiškint kur aš neteisus, nesu su jais bendravęs ir įspūdį susidariau tik iš jų viešų pasisakymų :)

Žinoma, ne visiems pavyksta taip susidirbt su broliais, nors tokių duetų dar yra keletas, (ar seserims, ginkdie, neturiu jokio seksizmo technologijų srityje :) – nereik nusivilt, tą galima padaryt ir vėliau. Man ilgą laiką labai patiko pripažinimą pelniusį produktą gaminančių žmonių grupė Lietuvoje (jie yra didesnės tarptautinės komandos dalis), apie kurią vis išgirsdavom “Nesnausk!“ vardu. Tai visiški technologijų monstrai, kurių šaknys yra KTU Gimnazijoje – vėlgi, nuo įvairių smagių projektų savo malonumui iki pasaulyje žinomo technologijų stūmimo jie sugebėjo keliaut kartu, ir man vis smagu išgirst apie juos iš kolegų Silicio slėnyje ar pašnekėsio su vienkartiniu draugu skrydyje Frankfurtas – San Franciskas (buvo ir taip).

Skype’o istorija irgi ganėtinai įdomi – tai nebuvo pirmas projektas dabar jau įžymiems keturiems estams iš Tartu, ir jų, bei dano/švedo verslininkų keliai susidūrė daug anksčiau. Prieš tai jie kūrė Kazaa (čia laikotarpis tarp Napster’io ir BitTorrento) tiems patiems skandinavams, o dar prieš tai programavo Everyday.com – tai buvo Tele2 portalas (Zenstromas/Friis tuo metu dirbo Tele2), kurį reikėjo sukurt per kelias savaites – vėlgi, kokakolos/picų režimas, per kurį susidirbta iki pasaulinio lygio komandos.

Geitsas su Alenu susipažino mokykloje, vėliau įkūrė Microsoft. Džobsas su Wozniaku susipažino mokyklos laikais, vėliau įkurė Apple. Google’as gimė universitete.

Zukerbergas su D’Angelo dar prieš Facebook’ą, mokyklos laikais buvo sukūrę produktą, kurį iš jų už milijonus dolerių norėjo pirkt Microsoft’as, o FB visgi kūrė pradžioj ne vienas, o su bendramoksliais.

Iš ties, kai kurios komandos susidaro ir daug vėliau – PayPal “mafija“ tapo ganėtinai plačiai žinomu fenomenu, kur bendrai kultūriškai sutapusių žmonių grupės iš kompanijų atsiskiria ir kuria kažką naujo, pavyzdžiui YouTube (mano keletas dabartinių kolegų jau pabuvę ir PayPal, ir YouTube).

Youtube, Facebook, Wikipedia, Fotolog, Flickr, Sun, MySQL

Nebūtinai reikia dirbti vienoje kompanijoje – kartais užtenka dirbti toj pačioj srity – mano bendradarbiavimas ir problemų aptarimas su žmonėmis iš gigantų užmezgė pažintis, kurių deka ne tik po to pavyko rast darbą, bet ir tame darbe turėti bendraminčių, su kuriais lengva įveikt visas kliūtis.

Visgi, yra kaip yra, net patarlę turime, “vienas lauke – ne karys“ – klausimas tik, ar yra kažkas, ką būtų galima pakeisti.

Kiek pamenu iš mokyklos laikų, vienintelis bendras dalykas, kurį darydavom, tai buvo “patikrink kaimyno klaidas“, kuris dažniausiai buvo draudžiamas (vadindavo “nusirašinėjimu“, nors iš ties tai buvo atvirkščias veiksmas), ir mes tai darydavom savo iniciatyva. Taip ir išsivystėme individualybės, priversti pasitikėt tik savimi (man dar pavyko – su suolioku ir padebatavom kartu, ir šiaip susidirbdavom, tik kad aš per mažai laiko mokykloj buvau, kai jis profesiją rinkosi… :)

Universitete pajust, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų eit į vieną pusę ir daryt daug kažko, irgi per daug nepasijuto, o ir rezultatų vėlgi buvo norima individualių, o ne grupinių. Štai pažįstamas prancūzas papasakojo apie tai, kaip jis profteche medicininės įrangos vizualizacijas kursiniui darė, su keleta kitų, ir galėjo papasakot ne tik apie techninius niuansus, bet ir apie silpnas ar stiprias grandis kūrybiniame procese. Jo grupinis kursinio projektas buvo daug stipresnis už bet kurį individualų bakalaurą.

Baigiamieji bakalauro ar magistro darbai pasirodo irgi gali būti grupiniai – jie ne tik įdomūs, bet dar ir naudingi. Ir šiaip – studentai geruose universitetuose stengias sužinot, kokios yra įdomios problemos, kurias būtų galima spresti – nuolatinis noras išlįsti už dėžutės ribų galų gale duoda rezultatus.

Net ir truputuką pažengę, jau įleidę kojas į darbus mes Lietuvoje nesam įpratę plėst to savo pasaulėlio. Aš jau kelintame darbe susiduriu su ypatingai atvira politika idėjų požiūriu – važinėjame po konferencijas, darome prezentacijas, open house’us, bloginam, etc. Daug problemų, su kuriomis susiduriam, iškeliame įvairiuose viešuose profesiniuose – socialiniuose ratuose – visgi, gal kas kitas išspręs. Vis prisimenu, kaip Lietuvoje du metus iš eilės vyko EuroPython konferencija, kurioje Google’o rekruterių buvo ko gero daugiau nei lietuvių lankytojų.

Uždaresnėse aplinkose irgi kalbames su įvairiais startupais apie jų produktus, kalbam apie tai, kokios galėtų būti prioritetinės kryptys, etc – visgi, kuo toliau žengia industrija, tuo lengviau kurti produktus ant viso to pagrindo. Vienkartiniai susitikimai pavirsta po to dažnesniais papietavimais, tada pavirsta įvairaus plauko partnerystėmis, o tada jau trykšta nauda į visas puses.

Ir iš ties – kas gali įvykt, jeigu pasidalinsi idėja, kuriai tuo metu neturi jėgų/noro/laiko įgyvendint? Mano artimas kolega, kai per daug kalbu, vis primena, kad “už gerą idėją ir keturis dolerius gali Starbuckse nusipirkt puodelį kavos“ – visgi reikia dar ir įgyvendint. Žinoma, nekalbu apie “reiktų nukopijuoti X verslą, paleist analogišką Lietuvoje“ – ten inovacijų visgi nedaug – tačiau keliose galvose ta idėja gali bręsti, ir visgi, įvykus kažkokiam etapui žmogus, su kuriuo kalbėjai, norės pasidalint idėjomis su tavimi.

Aš kažkada aptariau įdomią didelių duomenų valdymo problemą iš savo srities su draugu, po kelių mėnesių jis dirbo su panašiu projektu, ir jo patirtis po to leido mums vėl aptart įvairius niuansus.  Nebūčiau apie tai kalbėjęs, nežinočiau apie jo patirtį. Jeigu jis norėtų tai įgyvendint, žinoma, kad jis pradžioje kalbintų ir mane – nes visgi, aš irgi galiu būti suinteresuotas galutiniu rezultatu. Gal dar kada grįšime prie to :)

Įdomu, kad darbo komandoje ir pasitikėjimo žmonėmis išmokstama ir kariuomenėje – tai ypač jaučiama Izraelio bendrovėse, kur be “kur tarnavai“ nelabai įmanomas darbinis pokalbis. Net ir JAV, pažįstamas pabuvo armijos pėstininku, nors su savo matematine galva galėjo sėdėt būstinėj ir užsiėminėt komunikacijom, bet užtat pamatė iš arti, kaip žmonės turi dirbti kartu, norėdami pasiekt rezultatą, ir ką daryt su stipriąja ar silpnąja grandimis.

Nežinau, ar dabar jau darbas grupėmis mokyklose ar universitetuose tampa populiaresnis, tačiau ganėtinai įdomu šiais laikais startupų akseleratoriuose kaipo StartupHighway – kur ne tik komandos mėgina dirbti kartu, bet ir gauna patarimų iš savo patirtimi besidalinančių mentorių. Žinoma, tai per daug asimetriška, ir nėra skirta suburinėt naujom komandom, bet visgi, išryškinama atvirumo nauda, ir galbūt kada nors tai išaugs į normalią profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Kol kas didžiausias šansas Lietuvoje yra ko gero mėgint patekt į Vilniaus Licėjų ar KTU Gimnaziją – dar kol neužpuolę studentiški malonumai ieškot panašiai nusiteikusių draugų – o ten ko gero didžiausia koncentracija norinčių kažką daryt geriau. O šiaip, reikia tikėtis, kad komandinių rezultatų siekimas kada nors transformuos ir universitetus.

Žinoma, vienam irgi įmanoma daug ką padaryt – bet visgi, tada reikia jau mokėt ir daug labiau stengtis ir save motyvuot – ir pripažinimo teks ieškoti labiau. Neįkainojama patirtis tokiais atvejais yra visokie internship’ai/praktikos didžiosiose kompanijose – štai Facebook’e vasarą buvo 300 studentų iš įvairių valstybių, nemažos programos yra ir Google bei kitur. Tokiose programose visgi rezultatas ir pasiekimai yra ganėtinai svarbūs – nes yra galimybė būt pakviestam arba dar vienai praktikai, ar normaliam darbui, ar galų gale susipažinti su tiek savo karta, tiek su technologijomis.

Aišku, gal ne vasara prie ežero, bet vis šis tas.

apie komentarus delfyje

Aš DELFI jaučiu nemažai nostalgiško prieraišumo – visgi, ankstyvom dienom teko dirbti prie infrastruktūros, nemokamo pašto paslaugos, ir su dideliu džiaugsmu sekdavau tuos komentarus kurie tais laikais būdavo.

Čia dar tais laikais, kai ne visi turėjo ar norėjo turėt priėjimą prie Interneto (apie tai rašiau kažkada jau ;-), ir DELFI buvo naujas naujas dalykas, kuriame vyko tikrai nemažai įdomių diskusijų, po to viskas aišku pasikeitė.

Labai apsidžiaugiau, kai DELFI leido žmonėm rašyt komentarus savo tikrais vardais beigi pavardėm, dėka integracijų visokių FB konektų ir kitokių servisų. Iš ties, tai įpareigoja elgtis ganėtinai atsakingai, be to, kažkiek glumina beigi šokiruoja anonimus, kurie nesupranta, kaip kažkas gali savo noru su savo vardu lįsti į pamazgų duobes, kurios kadaise buvo jų rietenos.

Deja, su šiom naujovėm buvo atiduota ir cenzūros teisė plačiajai visuomenei, ir ta aplinka tapo elementaria ochlokratija. Kitaip negaliu paaiškint, kaip šitas vieno straipsnio komentaras tapo ištrintas po to, kai susilaukė virš 90 teigiamų atsiliepimų (ir kokių 50 neigiamų, atvaizdas iš ankstyvojo periodo, radau netyčia kažkuriame tab’e):

Čia pateikiu ne turinio/idėjos teismui, o klausimui, ar toks komentaras turėtų būti pašalintas (va net ir knopkę siūlo).

Jeigu anksčiau į DELFI komentatorius daug kas galėjo žiūrėti iš aukšto, nes aceit ten tik bedarbiai, kaimiečiai, vaikai ir pensininkai, tai dabar man bent jau aišku, kodėl ten nėra nieko geriau – nesugebantys rašyti patys sugebėjo ištrinti normalius komentarus, gal kad taip blogai nesijaustų.

Pirmasis Jimmy Wales vizitas Vilniuje… 2005’ais

Štai “Login“ pradėjo skambinti visais varpais apie Jimmy Wales atvykimą, tad aš prisiminiau smagų epizodą, kai niūroką 2005 rudenį Džimis buvo Vilniuje.

Tais laikais “Wikimedia Foundation“ turėjo berods tik vieną apmokamą darbuotoją, ir Džimis buvo įžymybė nebent Vokietijoje (sakydavo, kad jis kaip Davidas Haselhofas :). Jau buvom apturėję pirmąją Wikimania konferenciją, buvau sutikęs jį prieš tai Berlyne 2004’aisiais (tą kartą nemažai mūsų, technikų, sutiko jį pirmą kartą), tad buvau kaipo ir vietinis kontaktas, turėsiantis pasirūpinti svečio gerove.

Žinoma, negalėjau nepasitelkti įtakingų bičiulių (commonsensietis Mindaugas Voldemaras talkino tada su visu lietuvišku Vikipedijos PR), ir pradėjom regzti planą. Reikėjo susitikimo su kokiu nors vietiniu valdžios vadu – buvo išsiųsti užklausimai į Prezidentūrą, bei dar kažkur, pradėjau organizuoti susitikimą su vietine Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Pati vakarinė vakarinė dalis jau buvo pas jį suplanuota.

Deja j.e. Prezidentas Valdas Adamkus buvo išvykęs iš Lietuvos tom dienom (berods savo tradicinių atostogų į Meksiką, negali žmogaus iš atostogų gi atšaukinėt), teko ieškot kažko kitko, bet visgi, planas B gavosi penkiagubai įdomesnis už planą A. Visgi, Džimis galės susitikinėt dar su prezidentais įvairiose vietose, ir prezidentai norės susitikinėt su juom, o vat mūsų alternatyva buvo epinė.

Pirmoji dalis: Susitikimas Seime su Česlovu Juršėnu. Įėjęs į jo kabinetą Seime supranti, kad svečiuojies pas intelektualą – lentynos prikrautos knygų, enciklopedijų. Buvęs Seimo pirmininkas tuo metu buvo vicepirmininkas, bet visgi, jis buvo vienas ilgiausiai išbuvusių deputatų (buvo berods ketvirtą kadenciją). Įdomioji dalis yra ta, kad Česlovas Juršėnas yra svarbus Lietuvos enciklopedistas, Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos mokslinės tarybos narys, ir šiaip, vienas įdomiausiu intelektualių personažų Seime.

Taigi, ateiname mes į susitikimą, o jis mūsų geranoriškai laukia. Atsispausdinęs Vikipedijos straipsnių apie tuos pačius dalykus gal dešimčia kalbų, ant popieriaus primargaliota pastabų ir klausimų. Taigi, enciklopedistai susitinka su enciklopedistais.

Džimis Veilsas visgi nešneka lietuviškai, o Česlovas Juršėnas nelabai šneka angliškai, kaip suprantu tokiose vietose reik ateit su vertėju, tad aš magiškai pavirtau vertėju. Pirmą kartą gyvenime, bet nebuvo itin blogai. Gal tik kiek mano vertimai vis tapdavo ilgesni už Džimio atsakymais, nes dar pridurdavau nuo savęs. Vertėjas buvau geras, tik nelabai profesionalus.

Česlovas uždavinėjo tuos pačius klausimus, kuriuos pirmom dienom užduodavo visi – kaip galima tikėtis kokybės, etc – bet visgi, užduodavo juos mandagiai ir įžvalgiai. Mes stengėmės atsakyti kuo geriau, visgi tais laikais pamaloninti valdžią buvo naujiena.

Nuo pasakojimų apie Vikipediją buvo pereita prie kelių pasakojimų apie naująją Lietuvos istoriją, parodytos kulkų skylės languose, parodyta nuotraukų, asmeninių Česlovo Juršėno indėlių į enciklopedizmą, mes pakvietėme jį redaguoti Vikipediją. Gavosi daug įdomiau nei planuota. Gal tik kiek neišnaudojome viso to potencialo, mums išeinant valdžios žmogus siūlė valdžios pagalbos vietinėm bendruomenėm, jeigu tik žinosim, ko norim, taip niekada tuom nepasinaudojom. Gal ir be reikalo, na bet tiek to, einame prie antros dalies.

Tada dar susitikom su Melissa Hagemann iš Open Society Institute, pasivaikščiojom po Vilnių – buvo žemiau nulio, pūtė žvarbokas vėjas, svečiai nebuvo itin apsirėdę, bet buvo smagu. Melisa sakė, kad Soroso fonde tarptautiniuose ratuose Vilnius yra visų mylimas miestas, jie vadina Vilnių “mūsų mažąja paslaptimi“.

Mūsų laukė antroji dalis – susitikimas su Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Tam reikalui užrezervavau privačią salę “Žemaičiuose“ – kad ir svečiai cepelinų gautų, ir prigužėt jaunimo galėtų, mėginau pranešt šen bei ten. Taigi, mūsų susirinko didžiulė minia:

  • Aš, giliai įklimpęs į visą tą reikalą
  • Mindaugas, Vikipedijos PR Lietuvoje (dėkui jam už itin daug ką)
  • Mantas Dirgėla, Vikipedijos vartotojas nr.2 (pagal duomenų bazę)
  • Justinas M. – besidomintis apie Vikipediją ir internetus ir šiaip viską, tad nepraleido progos.
  • Jimmy Wales – pats svečias
  • Melissa Hagemann – viešnia iš OSI

Taigi, be manęs buvo dar vienas vikipedietis, mano kolega, mano pažįstamas, ir du svečiai iš užsienio. Štai taip Lietuva parodė susidomėjimą dideliu svečiu iš užsienių.

Iš ties, tada Vikipedija tik augo, bet Jimmy Wales rolė visame tame buvo gigantiška, nors jis ir sakydavo, kad jis “kaip Anglijos Karalienė“, iš tiesų itin aktyviai dalyvavo nuolatinėje veikloje, tiek organizacijos, tiek projektų, tiek bendruomenių.

Praėjus penkiems metams jį kviečia visur, su juom susitinka įvairių administracijų vadovai, verslininkai, jį pagrindiniu kalbėtoju kviečia daug konferencijų.

Man ironiška, nes būtent tada, kai man jis buvo pats įdomiausias ir aktyviausias, tada, kai jis buvo tas žmogus, už ką mes jį šiandien vertinam, tai buvo tokia vat anekdotinė istorija.

P.S. Po to jis nuėjo į vakarinę konferencijos dalį Neringos viešbučio restorane, kuriame buvo Vegas-style varietė, sakė buvo labai smagu. Ir šiaip, jo kelionę į Vilnių, susitikimą su Česlovų ir dar daug įvairių dalykų iš jos vis karts nuo karto prisimenam.

apie kainas (ryšių)

Neišeis čia per daug pazyst apie šilumos kainas, šildaus dujom, kurios pabrango daugiau nei dvigubai per kelis metus, pasaulinės naftos/dujų kainos visgi yra susijusios, ir čia nelabai ką padarysi.

Iš tiesų yra kita kainų tema, kuri daug labiau užknisa. Periodiškai sulaukiu skambučių iš mobiliojo ar stacionaraus telefoninio ryšio tiekėjų, siūlančių naujus planus, nes jie gi pagalvoja, ko man reikia. Būna paskambina dėl trijų litų per mėnesį abonentinio mokesčio skirtumo, būna dėl centu pigesnės minutės. Nesvarbu, kad abonentinis ir taip niekinis, minučių kainos ne tokios jau ir baisios (nors itin retai pavyksta perlipti plano suteikiamų minučių kiekį).

Va komonsensai rašė apie operatoris bei jų ypatingus ilgius, iš kurių aišku, kad ryšių kokybės pas mus lyg ir neblogos. Lyg ir nebūtų kuom skųstis…

Didžioji bėda yra, kad operatoriai iš tiesų piktnaudžiauja tarptautinių tarifų beigi roaming’o sąskaita – patiriamos sąnaudos yra itin menka dalis kainos, kurią reikia mokėti.

Kadaise dirbau Interneto paslaugų kompanijoje, mes tais laikais (gūdūs dutūkstantieji) mokėjom tūkstančius dolerių už megabitą. Šiais laikais megabitas dolerio nekainuoja (nu ok, ten prabangesni megabitai su daugiau patikimumo gali ir du dolerius kainuot).

Čia iš karto paaiškinsiu terminologiją, ‘megabitas’ tai yra iš tiesu “megabitas per sekundę“, bet visi mėgsta trumpint, ir tai yra informacijos perdavimo greitis. Megabaitas yra dažniausiai informacijos kiekis. Kai kurie žmonės sako “megabaitai per sekundę“, bet jie dažniausiai yra ne ryšių specialistai, ir matuoja kaip greitai siunčias filmai beigi serialai iš torentų.

Dabar truputį paprastos matematikos – megabitas įgalina perduot megabaitą per aštuonias sekundes, arba dešimt tūkstančių megabaitų per dieną. Per mėnesį tai jau būtų trys šimtai tūkstančių megabaitų. Tai yra jau toks didelis skaičius, kad patogumo dėlei tai vadintų “trys šimtai gigabaitų“ arba “trečdalis terabaito“.

Grįžkime prie operatorių. Lietuvoje parsiųstas megabaitas kainuoja nuo vieno iki dešimt centų (ten priklauso nuo plano/kiekio). Kokioje nors Amerikoje parsiųstas megabaitas kainuoja irgi kelis centus. To megabaito persiuntimo kaina tarp Lietuvos ir Amerikos yra nykstamai maža, ir skaičiuojant nulius iki kablelio galima ir skaičių pamest (gerai, gal kiek perdedu, bet vis tiek gaunas 0.01ct ar kažkas panašaus).

Šiuo metu galiojantys duomenų roaming’o tarifai po JAV keliaujančiam lietuviui:

  • Omnitel – 35Lt/MB
  • Bitė – 21Lt/MB
  • Tele2 – 40Lt/MB

Logika čia paprasta ir toli jos ieškot nereikia, šių paslaugų vartotojai yra patogumo vergai – nori naudotis savo numeriu/korta/telefonu užsienyje – permokėk kokį šimtą kartų.

Aš, žinoma, ne kvailys, pirmą dieną nuvykęs į svečią šalį puolu ieškoti kur čia įgyt kokią vietinę SIM kortą, su kuria galėčiau toliau tikrinti paštą, žemėlapius, naujienas ir dar belenką, gal dar netgi paskambint kam nors. Tokių išlaidų patiriu daug maž tūkstančiui litų per metus, ir tai yra maždaug tai, ko negauna mano lietuviškasis ryšio tiekėjas. Aišku jis atsiima per tą vieną žemėlapio patikrinimą savaitgalinėje išvykoje, žudydamas bet kokį mano lojalumą.

Interneto kainos per pastaruosius kelioliką metų atpigo šimtus ar tūkstančius kartų, o mobilaus tarptautinio ryšio tarifai kaip nesikeitė taip nesikeitė.

Tarptautiniai pokalbių tarifai irgi yra viena iš tų paslaugų, kur akivaizdžiai niekas nenorėjo mažint tarifų – vis tiek reikia mokėt litus už minutę. Vakar prakalbėjau su užsieniu maždaug tris valandas – naudojaus SkypeOut’u beigi Facebook Videocalling’u – nežinau, kokia buvo sąskaita Skype’ui, bet niekada per daug ir nerūpėjo, nes visgi tai centai, o ne litai, už minutę. Ar galėtų tie pinigai keliaut operatoriams? Galbūt, man patinka kalbėt ir vaikščiot, dar geriau – po parką ar palei Nerį/Vilnelę.

Atrodytų, kad EU dėka kada nors mažės tarifai (USA gi irgi gyvena šimtai milijonų žmonių, bet jiems paskambint galima iš visokių nemokamų minučių) – roaming’ą lyg ir apmažino, dabar vos litas su trupučiu už minutę.

Įdomybė, kad EU bandė sutvarkyt ir duomenų roaming’ą, bet darė tai ne galutiniam vartotojui o didmeninių susitarimų lygyje. Finale ryšių tiekėjams paslaugų savikaina dar kartą sumažėjo, o vartotojai kaip buvo, taip ir liko pinigų karvės.

Gal ir kiek pigiau, būnant kokioje nors Vokietijoje megabaitas yra 7-13Lt už megabaitą. Čia toje pačioje Vokietijoje, kurių duomenų apsikeitimo mazguose įsikūrę Lietuvos interneto ryšio tiekėjai…

Su visomis taupos priemonėmis ir atmetus užsienyje įgyjamas trumpalaikes kortas vis tiek mano lietuviškojo mobilaus ryšio sąskaitų 90% yra tarptautiniai skambučiai beigi roamingas. Nesuprantu, kaip ryžtasi paslaugų vadybininkai skambyt ir siūlyt “verslui 120“ vietoje “verslui 150“.

Mano, kaipo technologo, šventa pareiga yra kurti sistemas ir technologijas, kad teikti paslaugas būtų pigiau ir efektyviau, kartais tai pajaučia vartotojai, – dėl šių apribojimų ir kosminių (menančių duomenų perdavimą palydovais) kainų visuomenės galimybės yra ypatingai apribojamos.

Kažkiek  juokingi yra ryšio tiekėjų atstovų išvedžiojimai, kad ne jie kalti, o pasaulinės praktikos, užsienio tiekėjai, bla bla bla. Kažkodėl Interneto tiekėjai susitarė ir sumažino tarifus, nemoka gi vartotojai šimto litų už penkias minutes šokančių kačių.

Kraunuos lagaminus, šį savaitgalį vėl teks perskrist tą nemažą balą, po kuria guli dešimtys optinių kabelių, kurių pralaidumų pakanka milijonams puikios kokybės pokalbių ar video peržiūrų. Nuskridęs nuvažiuosiu į viešbutį, pasidėsiu lagaminus ir iš karto nužingsniuosiu iki vietinės T-Mobile atstovybės, kur eilinį kartą susimokėsiu už mėnesį iš karto, o mano lietuviškuoju numeriu vėl niekas negalės prisiskambint. Ir gerai, aišku, nes visi skambina trečią ryto, kaip susitarę.

Kažkada yra paskambinusi ir ryšio tiekėjo vadybininkė, kol roamin’au, per trumpą įžangą ji man sudegino daugiau pinigų, nei visi planų pakeitimai per pastaruosius penkis metus.

apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

trofejinis www cempionato puodukas

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“  serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.

apie silicio slėnį

“Silicio slėnis yra vienintelė vieta Žemėje, kuri nesistengia suprast kaip tapti Silicio slėniu“ – Robert Metcalfe, 3Com įkūrėjas

Pribrendo reikalas truputėlį aprašyti įspūdžius beigi apmąstymus apie Silicio slėnį. Nesu ypatingas veteranas, pirmą kartą apsilankiau tik 2006’aisiais (vienoje konferencijoje nuo tada sudalyvauju kasmet), nuo 2009 praleidžiu apie ketvirtadalį savo laiko (nuo to laiko, kai pasibeldžiau į šias duris):

Facebook HQ, 2009-2011

Maždaug taip atrodo Silicio slėnis :-)

Žinoma, jame yra miestelių su savo centrinėmis gatvėmis, prištabeliuotomis jogurtais, cupcake’ais bei įvairiausiais etnografiniais maistais už senovinius dolerius ar įvairias naujas virtualias valiutas besidalijančiom parduotuvėm, kavinukėm ar restoranais, primenančiais, kad esi burbule, kurio neveikia išorinės bėdos.

Sunku įsivaizduot demokratiškesnę aplinką – neatskirsi, kur paprastas inžinierius, o kur koks [vice]prezidentas ar kapitalistas su dvidešimties kompanijų portfeliu – visi atrodo taip pat, važinėja tokiais pat automobiliais, gyvena panašiuose namuose, išeina pasivaikščiot į tą patį parką, valgo tam pačiam restorane. Vietinėje valgykloje (alia čiliake) gali įvykti rekordinis kompanijos pardavimo sandoris, o niekas aplinkui net per daug nepastebės (pvz Google tokioje aplinkoje sukirto rankom ir nusipirko Youtube’ą).

Čia – pirmo pasaulio bėdos: restorane pensininkas visą gyvenimą praleidęs Palo Alto bumbės apie tai, kaip imigrantai iš Rytų Europos tarpusavyje nešneka angliškai, o savo prabangias mašinas stato kaip papuola, po jo langais. Tai jis darys nemokamai ragaudamas desertinius vynelius restorane, kuriame visi kiti lankytojai – aukštųjų technologijų atstovai.

Vietinė Apple parduotuvėlė įžymi tuom, kad joje produktų pristatymo dieną būdavo galima sutikt Steve’ą, nors iš ties, jo apsilankymais galėjo pasigirt ne viena iš vietinių viešojo maitinimo įstaigų (kai apie tai parašo nacionalinė spauda, jos pradeda visiems bandantiems rezervuotis sakyt, kad ‘užimta’).

Pažiūrėjus į dangų aišku, kad čia ganėtinai intensyvi vieta – trys pagrindiniai vietiniai oro uostai (SF/Oakland/San Jose) per metus suskaičiuoja beveik 60 milijonų keleivių (daugiau nei koks Frankfurtas) – aišku San Francisco apylinkėje gyvena virš 7 milijonų gyventojų – ir tikrai nemažai jų atvykę iš įvairių Amerikos ar pasaulio kampų.

Žmonės į šią pusę važiavo jau gana seniai, ar tai buvo aukso karštligė devynioliktame amžiuje, ar liberali atmosfera septyniasdešimtaisiais, ar aukštųjų technologijų židinys.

Čia nėra sunku išlaisvint smegenis – greta vandenynas, skalaujantis uolėtus krantus, lydimas ypatingo grožio kalvų grandinių.

Kultūrinis gyvenimas irgi verda – teatrų, koncertų, muziejų čia tikrai nemažai.

Jeigu ne miškų gaisrai, nuošliaužos kalvose ar vienas kitas gresiantis žemės drebėjimas, tai apylinkių gamtos grožis ar įvairovė beigi nuolatinis puikus oras (žiemą suima +15C šaltukas, vasarą užpuola baisūs +25C karščiai) sukuria bene tobulą aplinką gyvenimui.

Žinoma, už šią prabangą reikia susimokėti – į brangiausių gyventi JAV vietovių dešimtukus vis patenka San Francisko apylinkės, ‘namas už milijoną dolerių’ yra piguva net ir įvertinant 1% nekilnojamo turto mokestį. Už pusvalandžio kelio viskas gali pigti trigubai ar keturgubai (išskyrus namus kalvose, jie bet kokiu atstumu paklausūs – neseniai vieną vilą rusų verslininkas nusipirko už šimtą milijonų dolerių :).

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. Patinka dirbti prie tos galutinės detalės tobulybės – eik į Apple. Nori į viską žiūrėt akademiškiau, spręst didžiules problemas savo (ar kitų kolegų) moksliškomis galvomis – marš į Google. Mėgsti greitai kurti ir realizuot idėjas, sukurti kažką, ką rytoj naudos šimtai milijonų žmonių – tavo vieta Facebook’e. Kiekviena kompanija gali turėti savo kultūrą, idėjas, pagal tai formuot personalą, projektus, etc.

Žinoma, yra visokių darboviečių, ir visur istorijos gali skirtis, tačiau visgi, visos turi konkuruot dėl žmonių ne tik apylinkėse, bet ir iš viso pasaulio.

Iš toli kažkiek iškreiptas mums tas vaizdas – paskutiniu metu labai garsiai girdime apie ‘startupus’ ir jų įkūrėjus (kad ir lietuviškąjį Ilją Laursą), ir baisiai jau norisi visiems skatinti smulkųjį verslą, bet visgi, girdime ne tas istorijas. Įkūrėjų istorijos gal yra įdomesnės, apie juos žymūs režisieriai stato filmus, kurie visgi neperteikia tikrosios aplinkos, kuri ten yra (ar bent kuri yra matoma ne dramatizuotuose portretuose, o technologijų užkulisiuose).

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras :-)

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Panašiai, kaip iš Lietuvos provincijos žmonės važiuoja ieškot įdomesnio gyvenimo į Vilnių, ir savo darbštumu gali susikurt sau gerą gyvenimą čia, taip žmonės norintys dirbti technologijų sektoriuje iš visos Amerikos (ar pasaulio) nori susirast darbą ir važiuoti į San Franciską ar jo apylinkes.

Visada galima pasilikti greta šeimos, socialiai patogesniame gyvenime, bet galima ir viską mest ir važiuot dirbt ten, kur geriausiai gali išnaudoti savo galimybes.

Tas papildomas noras ir motyvacija yra dalis to, ką ieško darbdaviai. Stropiai dirbti gali žmonės daug kur – juk ir Lietuvoje gamyklas stato nebūtinai prie Vilniaus, užtat koks Barklajus neatidarinėjo savo paslaugų centro Panevėžyje ar Marijampolėje – norėjo surinkt Lietuvos lygio žmones, kurie susirinkę (ir konkuruoja) centre.

Tačiau Barklajaus (ar kitų Lietuvos IT didesniųjų kompanijų) poreikiai nėra surinkti visus geriausius žmones, ten reikia tam tikro lygio specialistų už tam tikrą kainą – tad nenorintys palikti Lietuvos, stabilaus patikimo darbo ieškantys žmonės yra pats tas.

Yra tokių kompanijų ir kitur – gigantai visur elgiasi kaip gigantai, su savo enterpraisinėmis taisyklėmis ir tradicijomis (nors šlipsų ir kostiumų mažiau nei Lietuvoje) – bet visgi, jos dalyvauja visai kitokio tipo terpėje, ir su tuom susidurt taip dažnai netenka.

Žinoma, yra ir išimčių, bet visgi, darbingumo lygis technologijų kompanijose JAV yra aukštas – žmonės nesibodi ilgesnių valandų, “kavos pertraukėlės“ egzistuoja tada, kai reikia aptart projektą, o papildomai suteiktos kompanijos akcijos verčia visus jaustis bendrasavininkiais, ir atsakingai žiūrėt į savo elgesį bei rezultatus – tai ypatingai svarbi jaunų kompanijų dalis.

Tokia aplinka – tikras meritokratiškas darboholikų rojus – tačiau demografija gerokai pakrypusi. Šeimos nėra didelės, žemas vidutinis amžius, kai kuriuose miesteliuose vyrų/moterų santykis gerokai viršija normas – žinia iš MIT, kad jau net 20% pabaigusių inžinerijas studentų – moterys, sutinkama su didžiuliu džiaugsmu ir entuziazmu.

Visa tai formuoja iškreiptos realybės burbulą – nėra kada okupuot Volstryto, geriau pasivaikščiot ar pasivažinėt po kalvas, paplaukiot mariose ar vandenyne jachta, važiuot greta į kalnus slidinėt ar kultūrintis miestuose, o darbo bus visada, jeigu tik norėsi dirbti.

Nors nemaža dalis uždarbio iškeliauja būstui, nemažai ir lieka įvairiems malonumams, jeigu tik jiems yra atrandama laiko, nors pasiūla tikrai nemaža. Visgi, šimtai tūkstančių aukštųjų technologijų darbo vietų turi įtakos viskam, kas aplink – nemaža dalis pasaulio technologijų industrijos sukuriamos pridėtinės vertės nusėda būtent ten.

Skrisdamas ten ar atgal vis sutinku įdomių pašnekovų, nebūtinai iš technologijų industrijos, tai gali būti ir beprotnamio prižiūrėtojas (ramesnio žmogaus matyt neteko :), ar virėjas ar dar kas – ir jų požiūriai dažnai skiriasi. Iš ties, vietoje apelsinų ar abrikosų giraičių dabar ten dotkomų parkingai, žmonių gyvenime darbas daug svarbesnėje vietoje, ir jiems atrodo, kad tai išstumia senesnę Pietų Europai būdingą atsipalaidavimo dvasią (gi visas Europos civilizacijos importas prasidėjo nuo ispanų katalikų misijų).

Man, rytų europiečiui, tai ką aš matau – sugebėjimas daug dirbt bet nepersidirbt, kurti ir sukurti, atsipalaiduot ir realizuot save – ganėtinai unikalus, ir aš per daug nepykstu, kad visa tai įsikūrė tokiam gražiam pasaulio kampe.

Obama!

Šiandien turėjau garbės spaust ranką Obamai (nuotraukų dar neradau, netgi nufilmuota buvo :-)
Aptart su juom nieko nespėjau, per daug buvom užsiėmę rankos spaudimu.

va taip atrodė per transliaciją

apie mokesčius

Dar Lietuvoje niekada nebuvo tiek kalbama apie progresinių mokesčių įvedimą, tad išlindo visa puokštė argumentų, įsitikinimų bei elementaraus aklumo. Aš pameginsiu pažiūrėt iš savo varpinės (vidurinės klasės, kaip ji suvokiama Vakaruose).

Pagrindinė problema visgi yra žmonių nesupratimas, kiek ir kokių mokesčių yra sumokama, ir kokia dalis jų uždarbio yra iš ties apmokestinama. Keista, bet iš politikų vienintelis Vagnorius sugebėjo paskaičiuot ką šiais pasiūlymais nori padaryti svieto lygintojai: apmokestinti iš viso iki 61% pajamų – beveik du trečdaliai žmogaus uždarbio nukeliautų valstybės rėmimui.

Ko gero pati įstabiausia iliuzija kol kas, tai tikėjimas, kad mūsų mokesčiai maži, nes va GPM (gyventojų pajamų mokestis) yra 15%, o kitur jis daug didesnis. Elementariai pamirštama, kad egzistuoja papildomi sveikatos bei socialinio draudimo mokesčiai, vieną kurių mes atiduodame nuo “savo algų“, tuo tarpu kitas lyg ir “ne mūsų problema“, nes sumoka darbdavys.

Finansų ministrė bandė teigt, kad ‘socialinio draudimo įmokos nėra tiesiog pajamų mokesčio “priekaba”, kaip kam tai juokingai beskambėtų, bet visgi tai – draudimo įmoka’ – vis dar mėgindama kurti kažkokią iliuziją, kad visgi mokesčiai nėra tokie dideli, kokie jie iš tiesų yra. Deja, visoms išmokoms egzistuoja lubos, o įmokoms ne, tad dažnai tik nedidelė suma yra ‘draudimas’, visa kita yra elementarus mokestis, su ypatingu solidarumu mažai uždirbantiems, bedarbiams bei pensininkams, nes išmokoms jiems proporcingai daug didesnes nei jų įmokos. Tai yra garantuotas ‘draudimas’ už minimumą dirbančiam, tačiau visgi, vidurinė klasė galima sakyt nieko negauna iš jo.

Taigi, šiuo metu mokame 42% mokesčių (nėra itin daug, bet tikrai daugiau nei proletariato atstovų kartojami 15%). Pagal pasiūlymus 56% apmokestinimas būtų jau pajamoms virš ~3000 LTL į rankas. 61% būtų taikomas kažkur nuo 6500 LTL į rankas. Taigi, nereik uždirbt nė poros tūkstančių eurų, kad vos ne antra tiek nuo papildomų pajamų atitektų valstybei.

Panašu, kad siūlantieji mato mūsų valstybę kaip uždarą sistemą, kurioje labai lengva perbalansuot ar perskirstyt. Taip pat panašu, kad jie nemato, jog sienos bei darbo rinkos yra atviros, tad egzistuoja rizika, jog pakilus spaudimui galima elementariai palikt tą sistemą. Žinoma, progresinių mokesčių siūlytojai bando pašiept, jog visi nori keliaut į progresinių mokesčių šalis, tačiau vėlgi užsimerkia, kad ten mokesčiai mažesni nei pas mus jau dabar.

Pamėginsiu paskaičiuot – nebūtinai tiksliai, bet vis į tą pusę. Mūsų premjeras bandė atsiviliot investuotojus iš Silicio slėnio, tad įdomu, kaip jam pavyktų. JAV programinės įrangos inžinierius (čia tokia kūrybinga IT šaka :) gali uždirbti nuo $100000 per metus – ten šiuo metu visgi vėl talentų burbulas, tad čia ganėtinai konservatyvus įvertinimas. Jis gali dirbti tokį darbą iš bet kur, tad tarkime jis gyvens Lietuvoje, tad va jau vien socialinio draudimo įmokų bus sumokėta apie 55000 Lt, o alga ant popieriaus bus netoli 185000 Lt. – nuo kurios reikės sumokėt PSD ir mažytę sodrytę (16500 LTL) bei GPM.

Su GPM skaičiavimais biškį sudėtingiau, dabartinėje sistemoje tai būtų 27500 Lt, siūlomoje – 72000 Lt, tad vietoje ~140000 Lt per metus gautų jau tik 95000 Lt – visai neblogas algos sumažinimas.

Kiek toks pilietis uždirbtų bei sumokėtų mokesčių kitur? Toj pačioj progresyviojoj Jungtinėje Karalystėje su darbdavio sumokamais mokesčiais našta būtų apie 37.5% – mažiau nei dabar Lietuvoje – tad namo parsineštų beveik 150000 Lt.
Tam pačiam progresyviai apmokestintame Silicio slėnyje – Kalifornijoje – reiktų atseikėt 35%, o namo parsinešt virš 155000 Lt.
Progresyviojoje Vokietijoje ko gero tai būtų 31% – uždirbama 162000 Lt.
Siūloma žiūrėt į Skandinaviją – nors ten migruojantys nebūtinai yra aukščiausios klasės specialistai – ten būtų sumokama 50% – daugiau nei dabar Lietuvoje, bet smarkiai mažiau nei siūlyme, vėlgi, gryna alga – 120000 Lt

Kita problema aišku yra tai, ką gauna žmonės už tuos mokesčius – ir tai toli gražu nėra tiesiogiai susiję su mokamu procentu. Visgi, Lietuvos biudžetas bei paslaugos sudaromos pagal vidurkį, o vidutinis pilietis sukuria daug mažiau vertės (BVP, etc) nei turtingose valstybėse, tad ir valstybės paslaugos yra suteikiamos pagal vidutinį lygį, kuris pasaulinėse rinkose dirbantiems piliečiams yra tikrai ganėtinai žemas ir taip.

Mokantis kyšius turi daug didesnę tikimybę išgyvent, jeigu pakliūna į sveikatos apsaugos sistemos globą (o nedarbingumo išmokos panašesnės į nulį nei į algą) – bet net ir tai nepadaro pensijų proporcingų uždarbiui.
Švietimo sistemos lygis nėra visgi toks jau nuostabus – universitetų reitingai žemi, diplomus galima degint.
Saugumas ne ypatingas net ir miestų centruose. Gatvės duobėtos, šaligatviai slidūs, parkai apleisti (bei ne tiek jau ir daug jų).
Be to, šalta, o šildymas brangus – BVP nuolat paleidžiamas į orą, o pinigai iškeliauja į rytinius kaimynus.

Drabužių kainos tokios pačios kaip ir kitur, maistas kainuoja tiek pat kaip ir kitur, nekilnojamo turto burbulas vis dar nesubliuškęs, kelionės brangesnės, …

Nesu kažkoks labai nepatenkintas – čia visgi mano šalis, ir tikiuos, kad kada nors kiekvienas žmogus įneš daugiau ir turėsime gerą aplinką. Visgi, nežinau ar tai yra verta dviejų trečdalių uždarbio. Gal, kažkas gi tuom tiki.

Aš tikiu, kad socialinė nelygybė bus tikrai ištaisyta, ir jokios atskirties nebebus – nes nebus tarp ko jos skaičiuot. Aišku gaila, kad tempiam Lietuvą link sugriuvusių valstybių, tikėjaus geriau.