apie debesis ir hostex

Dabartinis vienas didžiausių hostingo paslaugų tiekėjų Lietuvoje, “Hostex“, buvo ta vieta, kur aš auginau savo technologinį raumenį. Tiesa, kai pradėjau dirbti, tai buvo “Delfi“, tada mus pervadino į “Delfi Internet“, o portalą atskyrė į atskirą bendrovę, tada vyko tolimesnis estinimas ir patapome “MicroLink Data“, po kurio laiko sujungė įvairius padalinius ir pavadino “MicroLink Lietuva“, išėjau daug maž tuo metu, kai mus pirko Telekomas, po to ta pati komanda vėl buvo nupirkta atgal estų, performuota, atskirta kaip “Hostex“, kurią po kurio laiko vėl nupirko Telekomas, bet aš ne apie tai.

Iš ties, vardan nostalginių sumetimų ir puikių santykių su kai kuriais senaisiais darbuotojais, naudojaus jų paslaugomis, nors ir labai menkai – visokiems mažiems žaislams, mano puslapiai guli visokiuose tarptautiniuose debesyse.

Realiai vienintelis projektas, kurį kažkas naudoja dar ir be manęs Hostex’e yra http://p.defau.lt/ – internetinė vieta pakopipejstint ką nors, ir tai naudojama bent keliose bendruomenėse – Vikipedijos ar MySQL’o bendruomenės karts nuo karto įdeda kokį nors nedidelį tekstinio formato duomenuką, ir tuom dalinasi.

Kaip minėjau, auginau technologinį raumenį, ir man “kaip sutilpt į mažiausią įmanomą serverį“ yra smagi užduotis. Žinoma, ji būtų daug smagesnė, jeigu tai reiktų daryt milijardą kartų didesnei paslaugai, bet kartais galima problemas spręst vien dėl sprendimo, nes gi smagu. Tačiau mano paslaugų tiekėjui tai ne motais, kai vietoje milisekundės kažkas užtrunka šešis tūkstančius milisekundžių, tenka skųstis, o atgal gaunu tokį atsakymą:

matome, kad vakar vakare buvo padidėjęs apkrovimas fizinio serverio, kuriame yra jūsų VDS serveris. Kadangi VDS paslaugai fiziniai resursai nėra dedikuoti, negalime garantuoti, kad jūsų VDS serveris juos bet kuriuo momentu gali gauti, taigi kartais jis gali veikti lėčiau.

Taigi, paslaugos tiekėjas man pasako, kad “Virtualus Dedikuotas Serveris“ neturi nieko jame dedikuoto, ir aš apsigavau jų paslaugoje. Aš nustembu, ir puolu žiūrėt, kas pasikeitė jų informacijoje apie paslaugą:

Virtualūs dedikuoti serveriai skirti stambesnių web ar IT projektų bei el. pašto dėžučių talpinimui. Jums suteiksime saugų, patikimą ir galingą serverį…

Taigi, patikimas ir galingas skamba išdidžiai, dar aš puolu užsiėminėt matematika. Kompiuteriai turi savybę elgtis deterministiškai – jokių ten per daug magijų nėra – yra procesorius, atmintis, diskai, ir jie visi turi savo ganėtinai fiksuotus greičius. Pavyzdžiui didelės talpos diskas sukasi kažkur 120 kartų per sekundę, ir tai įneša ganėtinai stiprią ribą, išmokyta dar mokyklos mechanikos (net ne kvantinės) pamokų laikais, kiek operacijų jis gali padaryt per sekundę.

Laikinoji atmintis (?, RAM) yra dar piktesnė su savo apribojimais, čia jau net kvantinės mechanikos yra – bet ten jeigu pasakė, kad telpa bitas, tai telpa bitas, daugiau neįgrūsi.

Komplikuočiausia (besisukančio disko mechaniką atmetus) kompiuterio dalis šiais laikais yra procesorius (aš čia grafinius procesorius į bendrą katilą įmesiu) – šiuolaikinės procesorių architektūros net nereikia mėgint suvokt, užtruks per ilgai, ir vis tiek viskas greit pasikeis, bet esmė yra ganėtinai paprasta – procesorius turi ‘branduolius’, ir kiekvienas branduolys gali vykdyti vienu metu tik vieną darbą (vėlgi, egzistuoja thread’ai – gijos, kuriuose ten dar įmanoma kažkiek paspartint veiksmą, nes mažiau laiko branduolys praleidžia laukdamas duomenų iš atminties).

Panašiai yra ir su bet kuriuo kompiuteriu ar telefonu – vos kelios programos gali iš tiesų kažką daryti vienu metu, bet visa tai išsprendžiama labai paprastu būdu – jos paveikia po milisekundę ar kelias, ir užleidžia vietą prie lovio kitoms programoms. Žmogaus smegeninė veikia truputį lėčiau, ir mums nelabai svarbu, kad ten kažkas dešimčia milisekundžių vėliau įvyko (na, išskyrus geimeriams, bet jie efektyvumu niekada nepasižymėjo).

Grįžkime prie debesų ir hostekso. Visos tos nebrangios paslaugos yra paremtos principu, kad vartotojai nenaudoja visų jiems skirtų resursų. Iš ties, pagal paslaugos aprašymą, gaunu visą branduolį (taigi, ant ypatingai modernaus standartinio serverio būtų galima padėt 32 tokius klientus kaip aš), bet žinoma, aš jo viso neišnaudoju, tad ant to paties branduolio pakabinama dar kažkiek klientų. Aš netgi galiu pamėgint paskaičiuot, kiek mano puslapiai naudoja resursų – daugiau nei tūkstantį kartų mažiau, nei man yra suteikta. Pasitelkus matematiką, į standartinį serverį galima būtų susodint kokius 32000 klientų (ką beje, visokios hostingo kompanijos dažnai ir daro, tik to nevadina “galingu ir patikimu“ produktu).

Aišku aš čia jau posmarkiai hiperbolizuoju, nes kaip minėjau, dar egzistuoja atmintis ir diskai (ir galų gale, interneto pralaidumas).

Atminties mano servisai naudoja maždaug šimtą kartų mažiau, nei man skirta. Jeigu visi naudotų atmintį taip kaip mano servisai, į standartinę galingą dėžę (aš čia primetu kokio storio atminties kaulus procesoriai šiais laikais moka naudot) būtų galima sudėt 10000 klientų – vėlgi nėra blogai, 10000*35lt/mėn nupirktų visai daug serverių, su tokiu biudžetu daug vikipedijų būtų galima pristatyt.

Tiesa, su atmintim galima apgaudinėt, sakyt kad duodi atminties kaulo dalį, bet iš tiesų viską kišt į diską (nors tai dažniausiai nėra itin protinga, nes diskai sukas 120 kartų per sekundę, o atminties operacijų galima milijonus atlikt).

Žinoma, prihiperbolizavau čia kaip koks Apolonijus, bet visgi, nubraukus nulį, skaičiai taptų daug realesni, bet vis tiek ganėtinai įspūdingi.

Ką man Hostex atstovas pasakė reiškia paprastą dalyką – “galingą ir patikimą“ jie parduos šimtą kartų, kol tai nebebus nei galinga, nei patikima, bet pinigus paims tuos pačius. Ir toliau tikėsis, kad visi, kam nepatinka tai, mėgins mokėt daugiau pinigų, nes atseit už daugiau pinigų jų marketinginiai teiginiai gali tapti teisingesniais.

Aš suprantu, kad esu pačią pigiausią paslaugą paėmęs klientas, tačiau pigi paslauga yra ir pavažiavimas viešu transportu, tačiau niekas nesako, kad vietoje valandos metus trukusi kelionė yra normalų ir ‘to bus ir ateityje’. Viena yra daryti klaidas, kita – jų nepripažinti.

</rant> Einu dirbt toliau.

Reklama

apie darbą namie

Prieš porą savaičių kuriam laikui baigiau darbo iš namų epopėją, ir kolegų džiaugsmui kasdien pasirodau darbe. Tai ganėtinai nemažas pokytis – iš namų dirbau pastaruosius aštuonis metus, apie tai (netgi dvigubai) rašė CNN Money, apie tai kalbėjau su daug žmonių, kai kurie iš jų išvystė nemažas virtualias kompanijas.

Ką čia rašau tėra mano asmeniniai pastebėjimai, nors žinoma, susidarė jie ir iš pokalbių bei diskusijų įvairiose vietose, kur dirbau nuotoliniu būdu (kaipo veteranas turėjau prisidėti savo trigrašiais).

Išties, darbas iš namų yra įmanomas. Tereikia šiek tiek sąlygų ir aplinkybių. Žinoma, lengviausia, kai visas skyrius ar kompanija tai daro – tada visos tradicijos, kultūra, praktika, įrankiai, procedūros ir darbų srautai yra prie to priderinti. Neformalus bendravimas vis dar egzistuoja, bet jis yra daug demokratiškesnis ir pasiekiamas, nes vyksta kompanijai matomuose pokalbių kanaluose IRC ar Skype ar dar kur.

Kompanijose, kur dominuoja darbuotojai iš namų, ofiso darbuotojai iš tiesų kartais gali būti prispausti. Kartais karštos politinės/socialinės/… diskusijos tampa esminių dienos akcentų elektroninio pašto sraute, ir iš karto pasimato skirtingų kultūrų priešprieša:

Ofiso darbuotojas: Baikit čia rašinėti, mes į darbą ateinam, kad darbą dirbti, o ne jūsų nedarbino susirašinėjimo skaityti.
Nuotolinis darbuotojas: Jūs tokiom temom prie vandens vėsintuvo (čia toks apibendrintas išsireiškimas, gali apibūdinti ir kavos aparato apylinkes – aut. pas.) šnekat, mes tokios prabangos neturime.

Labai greitai viskas apsiverčia vykstant kokiam nors kompanijos suvažiavimui. Kažkada mus beveik visus suskraidino į Disneivorldą (ten daug pigių viešbučių), pasakė, kad mus parduoda dideliai kompanijai, ir mes žinoma įvairiom formom mėginome suvirškinti ant mūsų užkritusį pasikeitimą. Iš ties, buvo gėda prieš namie likusius kolegas, kurie turėjo mus pavaduoti, nes kai mes, nuotoliniai, susirinkome po vienu stogu, mums buvo visiškai nebeįdomu laikytis tradicijų, tad jie liko visiškoje nežinioje ir frustracijoje.

Taigi, pirma sąlyga yra puiki komunikacija elektroninėje erdvėje. Šiais laikais žinoma daug daugiau patogių įrankių, bet reikia ir žmonių nusiteikimo tai daryti.

Tai ypač svarbu, kai organizacija nėra ypatingai prisitaikiusi prie nuotolinių darbuotojų. Kai pradėjau dirbti dabartinėje darbovietėje, buvau vienas iš kelių inžinierių, dirbančių ne centrinėje būstinėje Palo Alto, ir vienintelis ne iš JAV (taip gavos laimingų aplinkybių dėka). Kolegos, su kuriais turėjau daug dirbt irgi dirbo iš namų, ir likę ofise turėjo susitaikyti, kad mes pasiekiami tik e-kanalais, ir “aš tuoj ateisiu prie tavo stalo“ kas kartą būdavo smagus pokštas (haha, žinoma, tuoj pat, aš Vilniuje!).

Viskas pradėjo keistis, kai mano grupės kolega įsikūrė ofise – visiems pasidarė daug patogiau ateit prie jo stalo, nei laukti, kol aš atsikelsiu (o jie tuo metu jau miegos) – tad iš karto atsirado daug didesnis atstumas tarp mano darbo vietos namie ir gyvenimo centrinėje būstinėje. Žinoma, tai man suteikė laisvės nebeatsakinėti ryte į paštą, nes Ramiosios Laiko Juostos klausimai būdavo atsakomi toje pačioje laiko juostoje.

Pasikeitus aplinkybėms žinoma teko kaupti dėmesį tokiose srityse, kurioms netekdavo dėmesio centrinėje būstinėje – taip išmokstama ieškoti darbo (alternatyva yra laukt, kol kas nors jo atras ir taip, bet tada jau reikia kitaip motyvuotis).

Dar labiau viskas pasudėtingėja, kai grupės centras persikelia iš elektroninių erdvių į ofisą – kai mano grupėje atsirado daugiau ofise esančių žmonių, jau nebe tik išoriniems ryšiams, bet ir vidiniam darbui mano indelio reikėjo daug mažiau – juk jie gali viską išspresti atsisukę vienas į kitą.

Kita būtina sąlyga yra tinkantis darbo pobūdis. Tai turi būti ganėtinai individualus darbas, su aiškiom ribom ką ir kada reikia padaryti. Tokiems kaip aš, kur “oooh shiny“ nukreips dėmesį pirmai progai pasitaikius, ypatingai padedavo interaktyvumas – kai žinai, kad turi dešimt ar ten dvidešimt minučių email’o atsakymui, ir deadline’ai yra ganėtinai stiprūs ir pikti.

I love deadlines. I like the whooshing sound they make as they fly by.
— Douglas Adams

Atidėliot darbus yra neišpasakytai smagu, nes namie yra pilna puikių kitų užsiėmimų. Neperskaitytas DELFI ar juo labiau klubas.lt tikrai neduos ramybės, ir čia jau prireiks neišpasakytų valios pastangų. Darbelis, kuriam užtenka penkių minučių, bus padarytas per penkias minutes, tačiau tas kuriam reik pusvalandžio bus pabaigtas rytoj.

Visiškai kitoje pusėje egzistuoja kita darbo forma, puikiai tinkanti namie, psichologų draugiškai vadinamų srautu. Srautas – kai susijungia gebėjimai ir iššūkiai, o asmenybė smalsi, atkakli ir mėgstanti sprest problemas vardan pačių sprendimų. Tada nebereikia kažkaip papildomai motyvuoti, klubas.lt lieka uždarytas, o darbas darosi nesveikai greitais tempais.

Kompiuteriniai žaidimai yra nebloga įžanga į srauto suvokimą – žaidėjas pajunta, kad jis tobulėja, o kartu su jo tobulėjimu didėja ir iššūkiai, ir kuo geriau subalansuoti įgūdžiai su iššūkiais, tuo labiau įtraukiantis užsiėmimas.

Žinoma, pritrūkus iššūkių ar įgūdžių pasiekiama būsena, kurią aš, nusižiūrėjęs nuo Ostapo Benderio, vadinu žanro krize (sunku atrast kitokį lietuvišką žodį, bet tai kažkoks keistas apatijos/frustracijos mišinys).

Taigi, abi šios ganėtinai ekstremalios pusės sprendžia tą pačią problemą – motyvaciją, kai aplink nėra kolegų ar pikto per petį žiūrinčio viršininko. Viskas, kas per vidurį – daug komplikuočiau, o kur dar tas nelabasis šaldytuvas.

Buitis yra neišvengiama darbo namie dalis – ir žinoma, norint būt produktyviam, reikia jos vengti. Net ir griežčiausiais ženklais apkabinėtos durys neapsaugos nuo vaikų konflikto namie, verkiantis kūdikis parinks tembrą, kuris praeis kiaurai bet kokias sienas, o palikta kriauklėje lekštė gali pasirodyti daug didesnio svarbumo nei bet koks deadline’as. Aš kažkaip sugebėjau susikurti darbinę aplinką, kurioje galėjau puikiai susikaupti ir didžiąją dalį laiko neegzistavo jokie trukdžiai. Deja, kai kuriems kolegoms tokios galimybės nebuvo, ir jie daug mieliau keliaudavo į ofisus.

Į ofisą iš tiesų keliaut smagu – ne tik dėl nemokamo maitinimo ar kokių nors pramogų, bet ir todėl, kad visai smagu pabendrauti su gyvais kolegomis, tiek darbiniais tiek nedarbiniais reikalais. Žmogus yra socialus padaras, ir jeigu jis yra kažkur tame tarpe tarp priverstinio darbų staccato, išmatuojamo atliktų darbų skaičiumi per valandą, ir srauto, kolegų nuomonė ir įvertinimas tampa ganėtinai svarbiu faktoriumi.

Prieš persikeldamas stengdavaus nuvykt kelių savaičių pabuvimams į centrinę būstinę bent kas du mėnesius – iš esmės tam, kad primint ten esantiems, kad egzistuoju, bet tuo pačiu ir primint sau, ką ir kodėl darau. Mano produktyviausios savaitės su Vikipedija būdavo tik ką grįžus po metinės konferencijos. Produktyviausios savaitės darbe, nepaisant jetlag’o būdavo nulėkus į ofisą bei tik ką grįžus iš jo. Kartais, palyginus, atrodydavo, kad namie nieko neveikiau – kontrastas buvo stiprokas.

Žinoma, galima sau užsibrėžti visiškai kitokį planą, kuris puikiai veikia – daryti tik tiek darbo, kiek reikia, kad neužsidirbtum neigiamo įvertinimo, ir džiaugtis gyvenimu. Lietuvoje (ar Europoje) tai skamba daug patraukliau – nes stengtis mes neįpratę, o patogiai gyventi visai norisi.

Darbas namie gali suteikti tikrai daug patogumo, o ypač – socialinės prabangos. Gyvenant greta šeimos, draugų, giminių lengva užsimiršti, kiek daug žmonių Vakarų Pasaulyje to atsisako dėl profesinių priežasčių ir keliauja ten, kur gali geriausiai realizuot savo įgūdžius. Nors namie bendravimo su kolegomis daug mažiau, ganėtinai laisvas grafikas leidžia nepamiršt draugų bet kuriuo paros metu.

Kai nereikia anksti keltis, o pusryčių metu jau apgalvojami tolimesni darbo žingsniai (email’as būna perskaitytas pakeliui į virtuvę), darbai prasideda vėliau, o baigiasi anksčiau – iš ties, gyvenimo kokybė ir ypač mistiškieji ‘work/life balance’ gali pasiekt tikrai neblogas aukštumas, bet lygiai taip pat gali išsivystyti ir tingumas. Visgi namie paėdus galima pamiegoti, o pamiegojus galima paėsti, kol iš anksto neatsibodo (skaitančiai jaunajai kartai – čia iš “Coliukės“ :).

Taigi, sąlygų, kada galima dirbt iš namų yra įvairių, tačiau kartais grupinio darbo vienoje patalpoje privalumai nugali, ypač jeigu norima išnaudot visą potencialą – jis labai lengvai nusižudo dėl laiku neatsakyto laiško ar nepastebėtos žinutės.

Mūsų ofise sienas išpaišė specialiais dažais, tad dabar galima rašinėt su markeriais, ir nusivalo taip pat lengvai kaip tradicinis whiteboard’as – aplinka, kurioje idėjos gali laisvai atsidurti ant sienų iš visų pusių, skatina kūrybiškumą labiau nei tyla namie, o kai niekas nesako “einam parūkyt“ darbingumo lygis gali būti visai neblogas…

Nežinau kada vėl dirbsiu iš namų (kartą per savaitę nesiskaito), nes iš tiesų norint tobulėt reikia arba būti nuolatiniam idėjų ir problemų šurmuly (buzz’e), arba paskęsti sraute su kokiu nors smagiu individualiu projektu.

O kol kas pavaikščiosiu į ofisą.

P.S. Praeitą savaitę daug kas buvom apsirengę pižamom. Nes tiesiog taip smagu.

apie darbą kartu

Šis mano rant’as jau tapo daug maž standartinis visų bėdų paaiškinimui :-)

Taigi, dažnai užduodamas klausimas yra, “ko trūksta, kad Lietuvoje sėkmingi projektai dygtų kaip grybai po lietaus“, na ir šiaip, ko trūksta iki tuzinų sekmės istorijų kasdien. Jeigu tingit skaityt, tai iš karto pasakysiu – ogi bendro darbo kartu ir tarpusavio pasitikėjimo.

Pradžiai papasakosiu vieną įvykį, kuris kažkaip įstrigo. Kai 2006’ais buvau Bostono Vikimanijoj, apsistojau pas draugų draugus, ir kažkaip nutiko, kad tai buvo TEP’e – viename smagiausių MIT’o fraterničių (lietuviškai ko gero būtų ‘brolijų’). Tai toks bendrabutis ant steroidų – gyvena gal 20 žmonių, baliavoja daug, alia miega visi nulūžę su atverstom knygom ant galvų. Mane, svečią, jie priėmė puikiai – po “nelegalaus“ pasivaikščiojimo MIT’o stogais (kiekvienas save gerbiantis studentas gali atidaryt visas duris visam komplekse :) ištrauktas viskio butelis, ilgos kalbos apie viską, nu, ir jau trečią nakties buvau pristatytas optimizuoti jų rašomo kodo apšvietimo spalvom reguliuoti – perdarinėjom iš absoliučių nustatymų į vektorius ar kažką tokio. Nukrypau.

Night at TEP
Taigi, man 25, aš leidžiu laiką su biškį jaunesniais 20-23 metų vaikėzais, ir kažkurį vakarą prie alaus bokalo jie užsiėminėja tradicinėm kalbom, o skamba maždaug taip (detalių neprisimenu):

– Ė, žiū, noriu pamėgint naują X ląstelių auginimo idėją, ten veikiant Y ir Z, manau sluoksniais gali gerai gautis, bet nerandu dar kas gali patart, nes niekas nėra daręs.
– Tai žinok yra profesorius CalTech’e, kuris panašia kryptimi dirba, ten su juom sukontaktuok, duosiu kontaktus.

Tuo metu mano žandikaulis daug maž trankės į stalą, bet ne tik dėl to, kiek gudrūs šitie bičai (nors vienas sakė sugalvojo, kad reik mokytis labiau ir stot į gerą universitetą kai buvo 16’os), bet ir kaip laisvai jie kalba apie savo idėjas, ir kaip jiems kolegų ankstyvose stadijose paieška yra nuolatinis gyvenimo judėsys. Vėliau dar buvo daug gero laiko su jais, kur jie kaip tikri studentai ramiu veidu nuėjo į konferencijos, kurioje nedalyvavo, pietus ir ramiai sau pavalgė :-)

Po to dar daug kartų teko susidurt su įvairiom situacijom ir istorijom, kuriose mačiau, kaip anksti susibūrusios komandos kalnus nuvertinėjo – ne tik todėl, kad keliese galima daugiau padaryt, bet ir dėl tarpusavio palaikymo ir tuo pačiu bendro smagumo.

Kai kurios komandos gimsta ganėtinai anksti – na, kai pavyzdžiui brolių interesai sutampa. Lietuvoje man ypatingai smagūs broliai Dailidės – nors ir smagu girdėt apie Pixelmator komercinę sėkmę, dar smagiau girdėt apie jų istoriją, kaip jie kūrė kažką, nes jiems smagu buvo kurti, “savo malonumui“. Socialūs pasiekimai yra vienas iš šių dienų narkotikų (daug kam “World of Warcraft“ užima tą nišą) – o broliams Dailidėms tai leido mėnesiais praprogramuot po 16 valandų per parą, kol jie pristatė savo rezultatą. Žinoma, standartiškai visi aiškins, kad “va, reik daug darbo ir pastangų, norint pasiekt rezultatui“ – bet visgi, “pastangos“ yra netikęs žodis, kai egzistuoja sociali motyvacija ir pats procesas yra smagus, nors jame, aišku, suvartojamos kavos kiekiai – nerealūs. Bet visgi, pradžioje buvo susidirbusi dviejų žmonių komanda, kuri kūrė projektą po projekto ir ji buvo pagrindinis tolimesnės sekmės komponentas. (Jeigu man pavyktų, broliai galėtu mane pataisyt ir paaiškint kur aš neteisus, nesu su jais bendravęs ir įspūdį susidariau tik iš jų viešų pasisakymų :)

Žinoma, ne visiems pavyksta taip susidirbt su broliais, nors tokių duetų dar yra keletas, (ar seserims, ginkdie, neturiu jokio seksizmo technologijų srityje :) – nereik nusivilt, tą galima padaryt ir vėliau. Man ilgą laiką labai patiko pripažinimą pelniusį produktą gaminančių žmonių grupė Lietuvoje (jie yra didesnės tarptautinės komandos dalis), apie kurią vis išgirsdavom “Nesnausk!“ vardu. Tai visiški technologijų monstrai, kurių šaknys yra KTU Gimnazijoje – vėlgi, nuo įvairių smagių projektų savo malonumui iki pasaulyje žinomo technologijų stūmimo jie sugebėjo keliaut kartu, ir man vis smagu išgirst apie juos iš kolegų Silicio slėnyje ar pašnekėsio su vienkartiniu draugu skrydyje Frankfurtas – San Franciskas (buvo ir taip).

Skype’o istorija irgi ganėtinai įdomi – tai nebuvo pirmas projektas dabar jau įžymiems keturiems estams iš Tartu, ir jų, bei dano/švedo verslininkų keliai susidūrė daug anksčiau. Prieš tai jie kūrė Kazaa (čia laikotarpis tarp Napster’io ir BitTorrento) tiems patiems skandinavams, o dar prieš tai programavo Everyday.com – tai buvo Tele2 portalas (Zenstromas/Friis tuo metu dirbo Tele2), kurį reikėjo sukurt per kelias savaites – vėlgi, kokakolos/picų režimas, per kurį susidirbta iki pasaulinio lygio komandos.

Geitsas su Alenu susipažino mokykloje, vėliau įkūrė Microsoft. Džobsas su Wozniaku susipažino mokyklos laikais, vėliau įkurė Apple. Google’as gimė universitete.

Zukerbergas su D’Angelo dar prieš Facebook’ą, mokyklos laikais buvo sukūrę produktą, kurį iš jų už milijonus dolerių norėjo pirkt Microsoft’as, o FB visgi kūrė pradžioj ne vienas, o su bendramoksliais.

Iš ties, kai kurios komandos susidaro ir daug vėliau – PayPal “mafija“ tapo ganėtinai plačiai žinomu fenomenu, kur bendrai kultūriškai sutapusių žmonių grupės iš kompanijų atsiskiria ir kuria kažką naujo, pavyzdžiui YouTube (mano keletas dabartinių kolegų jau pabuvę ir PayPal, ir YouTube).

Youtube, Facebook, Wikipedia, Fotolog, Flickr, Sun, MySQL

Nebūtinai reikia dirbti vienoje kompanijoje – kartais užtenka dirbti toj pačioj srity – mano bendradarbiavimas ir problemų aptarimas su žmonėmis iš gigantų užmezgė pažintis, kurių deka ne tik po to pavyko rast darbą, bet ir tame darbe turėti bendraminčių, su kuriais lengva įveikt visas kliūtis.

Visgi, yra kaip yra, net patarlę turime, “vienas lauke – ne karys“ – klausimas tik, ar yra kažkas, ką būtų galima pakeisti.

Kiek pamenu iš mokyklos laikų, vienintelis bendras dalykas, kurį darydavom, tai buvo “patikrink kaimyno klaidas“, kuris dažniausiai buvo draudžiamas (vadindavo “nusirašinėjimu“, nors iš ties tai buvo atvirkščias veiksmas), ir mes tai darydavom savo iniciatyva. Taip ir išsivystėme individualybės, priversti pasitikėt tik savimi (man dar pavyko – su suolioku ir padebatavom kartu, ir šiaip susidirbdavom, tik kad aš per mažai laiko mokykloj buvau, kai jis profesiją rinkosi… :)

Universitete pajust, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų eit į vieną pusę ir daryt daug kažko, irgi per daug nepasijuto, o ir rezultatų vėlgi buvo norima individualių, o ne grupinių. Štai pažįstamas prancūzas papasakojo apie tai, kaip jis profteche medicininės įrangos vizualizacijas kursiniui darė, su keleta kitų, ir galėjo papasakot ne tik apie techninius niuansus, bet ir apie silpnas ar stiprias grandis kūrybiniame procese. Jo grupinis kursinio projektas buvo daug stipresnis už bet kurį individualų bakalaurą.

Baigiamieji bakalauro ar magistro darbai pasirodo irgi gali būti grupiniai – jie ne tik įdomūs, bet dar ir naudingi. Ir šiaip – studentai geruose universitetuose stengias sužinot, kokios yra įdomios problemos, kurias būtų galima spresti – nuolatinis noras išlįsti už dėžutės ribų galų gale duoda rezultatus.

Net ir truputuką pažengę, jau įleidę kojas į darbus mes Lietuvoje nesam įpratę plėst to savo pasaulėlio. Aš jau kelintame darbe susiduriu su ypatingai atvira politika idėjų požiūriu – važinėjame po konferencijas, darome prezentacijas, open house’us, bloginam, etc. Daug problemų, su kuriomis susiduriam, iškeliame įvairiuose viešuose profesiniuose – socialiniuose ratuose – visgi, gal kas kitas išspręs. Vis prisimenu, kaip Lietuvoje du metus iš eilės vyko EuroPython konferencija, kurioje Google’o rekruterių buvo ko gero daugiau nei lietuvių lankytojų.

Uždaresnėse aplinkose irgi kalbames su įvairiais startupais apie jų produktus, kalbam apie tai, kokios galėtų būti prioritetinės kryptys, etc – visgi, kuo toliau žengia industrija, tuo lengviau kurti produktus ant viso to pagrindo. Vienkartiniai susitikimai pavirsta po to dažnesniais papietavimais, tada pavirsta įvairaus plauko partnerystėmis, o tada jau trykšta nauda į visas puses.

Ir iš ties – kas gali įvykt, jeigu pasidalinsi idėja, kuriai tuo metu neturi jėgų/noro/laiko įgyvendint? Mano artimas kolega, kai per daug kalbu, vis primena, kad “už gerą idėją ir keturis dolerius gali Starbuckse nusipirkt puodelį kavos“ – visgi reikia dar ir įgyvendint. Žinoma, nekalbu apie “reiktų nukopijuoti X verslą, paleist analogišką Lietuvoje“ – ten inovacijų visgi nedaug – tačiau keliose galvose ta idėja gali bręsti, ir visgi, įvykus kažkokiam etapui žmogus, su kuriuo kalbėjai, norės pasidalint idėjomis su tavimi.

Aš kažkada aptariau įdomią didelių duomenų valdymo problemą iš savo srities su draugu, po kelių mėnesių jis dirbo su panašiu projektu, ir jo patirtis po to leido mums vėl aptart įvairius niuansus.  Nebūčiau apie tai kalbėjęs, nežinočiau apie jo patirtį. Jeigu jis norėtų tai įgyvendint, žinoma, kad jis pradžioje kalbintų ir mane – nes visgi, aš irgi galiu būti suinteresuotas galutiniu rezultatu. Gal dar kada grįšime prie to :)

Įdomu, kad darbo komandoje ir pasitikėjimo žmonėmis išmokstama ir kariuomenėje – tai ypač jaučiama Izraelio bendrovėse, kur be “kur tarnavai“ nelabai įmanomas darbinis pokalbis. Net ir JAV, pažįstamas pabuvo armijos pėstininku, nors su savo matematine galva galėjo sėdėt būstinėj ir užsiėminėt komunikacijom, bet užtat pamatė iš arti, kaip žmonės turi dirbti kartu, norėdami pasiekt rezultatą, ir ką daryt su stipriąja ar silpnąja grandimis.

Nežinau, ar dabar jau darbas grupėmis mokyklose ar universitetuose tampa populiaresnis, tačiau ganėtinai įdomu šiais laikais startupų akseleratoriuose kaipo StartupHighway – kur ne tik komandos mėgina dirbti kartu, bet ir gauna patarimų iš savo patirtimi besidalinančių mentorių. Žinoma, tai per daug asimetriška, ir nėra skirta suburinėt naujom komandom, bet visgi, išryškinama atvirumo nauda, ir galbūt kada nors tai išaugs į normalią profesinio bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą.

Kol kas didžiausias šansas Lietuvoje yra ko gero mėgint patekt į Vilniaus Licėjų ar KTU Gimnaziją – dar kol neužpuolę studentiški malonumai ieškot panašiai nusiteikusių draugų – o ten ko gero didžiausia koncentracija norinčių kažką daryt geriau. O šiaip, reikia tikėtis, kad komandinių rezultatų siekimas kada nors transformuos ir universitetus.

Žinoma, vienam irgi įmanoma daug ką padaryt – bet visgi, tada reikia jau mokėt ir daug labiau stengtis ir save motyvuot – ir pripažinimo teks ieškoti labiau. Neįkainojama patirtis tokiais atvejais yra visokie internship’ai/praktikos didžiosiose kompanijose – štai Facebook’e vasarą buvo 300 studentų iš įvairių valstybių, nemažos programos yra ir Google bei kitur. Tokiose programose visgi rezultatas ir pasiekimai yra ganėtinai svarbūs – nes yra galimybė būt pakviestam arba dar vienai praktikai, ar normaliam darbui, ar galų gale susipažinti su tiek savo karta, tiek su technologijomis.

Aišku, gal ne vasara prie ežero, bet vis šis tas.

apie komentarus delfyje

Aš DELFI jaučiu nemažai nostalgiško prieraišumo – visgi, ankstyvom dienom teko dirbti prie infrastruktūros, nemokamo pašto paslaugos, ir su dideliu džiaugsmu sekdavau tuos komentarus kurie tais laikais būdavo.

Čia dar tais laikais, kai ne visi turėjo ar norėjo turėt priėjimą prie Interneto (apie tai rašiau kažkada jau ;-), ir DELFI buvo naujas naujas dalykas, kuriame vyko tikrai nemažai įdomių diskusijų, po to viskas aišku pasikeitė.

Labai apsidžiaugiau, kai DELFI leido žmonėm rašyt komentarus savo tikrais vardais beigi pavardėm, dėka integracijų visokių FB konektų ir kitokių servisų. Iš ties, tai įpareigoja elgtis ganėtinai atsakingai, be to, kažkiek glumina beigi šokiruoja anonimus, kurie nesupranta, kaip kažkas gali savo noru su savo vardu lįsti į pamazgų duobes, kurios kadaise buvo jų rietenos.

Deja, su šiom naujovėm buvo atiduota ir cenzūros teisė plačiajai visuomenei, ir ta aplinka tapo elementaria ochlokratija. Kitaip negaliu paaiškint, kaip šitas vieno straipsnio komentaras tapo ištrintas po to, kai susilaukė virš 90 teigiamų atsiliepimų (ir kokių 50 neigiamų, atvaizdas iš ankstyvojo periodo, radau netyčia kažkuriame tab’e):

Čia pateikiu ne turinio/idėjos teismui, o klausimui, ar toks komentaras turėtų būti pašalintas (va net ir knopkę siūlo).

Jeigu anksčiau į DELFI komentatorius daug kas galėjo žiūrėti iš aukšto, nes aceit ten tik bedarbiai, kaimiečiai, vaikai ir pensininkai, tai dabar man bent jau aišku, kodėl ten nėra nieko geriau – nesugebantys rašyti patys sugebėjo ištrinti normalius komentarus, gal kad taip blogai nesijaustų.

Pirmasis Jimmy Wales vizitas Vilniuje… 2005’ais

Štai “Login“ pradėjo skambinti visais varpais apie Jimmy Wales atvykimą, tad aš prisiminiau smagų epizodą, kai niūroką 2005 rudenį Džimis buvo Vilniuje.

Tais laikais “Wikimedia Foundation“ turėjo berods tik vieną apmokamą darbuotoją, ir Džimis buvo įžymybė nebent Vokietijoje (sakydavo, kad jis kaip Davidas Haselhofas :). Jau buvom apturėję pirmąją Wikimania konferenciją, buvau sutikęs jį prieš tai Berlyne 2004’aisiais (tą kartą nemažai mūsų, technikų, sutiko jį pirmą kartą), tad buvau kaipo ir vietinis kontaktas, turėsiantis pasirūpinti svečio gerove.

Žinoma, negalėjau nepasitelkti įtakingų bičiulių (commonsensietis Mindaugas Voldemaras talkino tada su visu lietuvišku Vikipedijos PR), ir pradėjom regzti planą. Reikėjo susitikimo su kokiu nors vietiniu valdžios vadu – buvo išsiųsti užklausimai į Prezidentūrą, bei dar kažkur, pradėjau organizuoti susitikimą su vietine Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Pati vakarinė vakarinė dalis jau buvo pas jį suplanuota.

Deja j.e. Prezidentas Valdas Adamkus buvo išvykęs iš Lietuvos tom dienom (berods savo tradicinių atostogų į Meksiką, negali žmogaus iš atostogų gi atšaukinėt), teko ieškot kažko kitko, bet visgi, planas B gavosi penkiagubai įdomesnis už planą A. Visgi, Džimis galės susitikinėt dar su prezidentais įvairiose vietose, ir prezidentai norės susitikinėt su juom, o vat mūsų alternatyva buvo epinė.

Pirmoji dalis: Susitikimas Seime su Česlovu Juršėnu. Įėjęs į jo kabinetą Seime supranti, kad svečiuojies pas intelektualą – lentynos prikrautos knygų, enciklopedijų. Buvęs Seimo pirmininkas tuo metu buvo vicepirmininkas, bet visgi, jis buvo vienas ilgiausiai išbuvusių deputatų (buvo berods ketvirtą kadenciją). Įdomioji dalis yra ta, kad Česlovas Juršėnas yra svarbus Lietuvos enciklopedistas, Visuotinės Lietuvių Enciklopedijos mokslinės tarybos narys, ir šiaip, vienas įdomiausiu intelektualių personažų Seime.

Taigi, ateiname mes į susitikimą, o jis mūsų geranoriškai laukia. Atsispausdinęs Vikipedijos straipsnių apie tuos pačius dalykus gal dešimčia kalbų, ant popieriaus primargaliota pastabų ir klausimų. Taigi, enciklopedistai susitinka su enciklopedistais.

Džimis Veilsas visgi nešneka lietuviškai, o Česlovas Juršėnas nelabai šneka angliškai, kaip suprantu tokiose vietose reik ateit su vertėju, tad aš magiškai pavirtau vertėju. Pirmą kartą gyvenime, bet nebuvo itin blogai. Gal tik kiek mano vertimai vis tapdavo ilgesni už Džimio atsakymais, nes dar pridurdavau nuo savęs. Vertėjas buvau geras, tik nelabai profesionalus.

Česlovas uždavinėjo tuos pačius klausimus, kuriuos pirmom dienom užduodavo visi – kaip galima tikėtis kokybės, etc – bet visgi, užduodavo juos mandagiai ir įžvalgiai. Mes stengėmės atsakyti kuo geriau, visgi tais laikais pamaloninti valdžią buvo naujiena.

Nuo pasakojimų apie Vikipediją buvo pereita prie kelių pasakojimų apie naująją Lietuvos istoriją, parodytos kulkų skylės languose, parodyta nuotraukų, asmeninių Česlovo Juršėno indėlių į enciklopedizmą, mes pakvietėme jį redaguoti Vikipediją. Gavosi daug įdomiau nei planuota. Gal tik kiek neišnaudojome viso to potencialo, mums išeinant valdžios žmogus siūlė valdžios pagalbos vietinėm bendruomenėm, jeigu tik žinosim, ko norim, taip niekada tuom nepasinaudojom. Gal ir be reikalo, na bet tiek to, einame prie antros dalies.

Tada dar susitikom su Melissa Hagemann iš Open Society Institute, pasivaikščiojom po Vilnių – buvo žemiau nulio, pūtė žvarbokas vėjas, svečiai nebuvo itin apsirėdę, bet buvo smagu. Melisa sakė, kad Soroso fonde tarptautiniuose ratuose Vilnius yra visų mylimas miestas, jie vadina Vilnių “mūsų mažąja paslaptimi“.

Mūsų laukė antroji dalis – susitikimas su Lietuvos Vikipedijos bendruomene. Tam reikalui užrezervavau privačią salę “Žemaičiuose“ – kad ir svečiai cepelinų gautų, ir prigužėt jaunimo galėtų, mėginau pranešt šen bei ten. Taigi, mūsų susirinko didžiulė minia:

  • Aš, giliai įklimpęs į visą tą reikalą
  • Mindaugas, Vikipedijos PR Lietuvoje (dėkui jam už itin daug ką)
  • Mantas Dirgėla, Vikipedijos vartotojas nr.2 (pagal duomenų bazę)
  • Justinas M. – besidomintis apie Vikipediją ir internetus ir šiaip viską, tad nepraleido progos.
  • Jimmy Wales – pats svečias
  • Melissa Hagemann – viešnia iš OSI

Taigi, be manęs buvo dar vienas vikipedietis, mano kolega, mano pažįstamas, ir du svečiai iš užsienio. Štai taip Lietuva parodė susidomėjimą dideliu svečiu iš užsienių.

Iš ties, tada Vikipedija tik augo, bet Jimmy Wales rolė visame tame buvo gigantiška, nors jis ir sakydavo, kad jis “kaip Anglijos Karalienė“, iš tiesų itin aktyviai dalyvavo nuolatinėje veikloje, tiek organizacijos, tiek projektų, tiek bendruomenių.

Praėjus penkiems metams jį kviečia visur, su juom susitinka įvairių administracijų vadovai, verslininkai, jį pagrindiniu kalbėtoju kviečia daug konferencijų.

Man ironiška, nes būtent tada, kai man jis buvo pats įdomiausias ir aktyviausias, tada, kai jis buvo tas žmogus, už ką mes jį šiandien vertinam, tai buvo tokia vat anekdotinė istorija.

P.S. Po to jis nuėjo į vakarinę konferencijos dalį Neringos viešbučio restorane, kuriame buvo Vegas-style varietė, sakė buvo labai smagu. Ir šiaip, jo kelionę į Vilnių, susitikimą su Česlovų ir dar daug įvairių dalykų iš jos vis karts nuo karto prisimenam.

apie kainas (ryšių)

Neišeis čia per daug pazyst apie šilumos kainas, šildaus dujom, kurios pabrango daugiau nei dvigubai per kelis metus, pasaulinės naftos/dujų kainos visgi yra susijusios, ir čia nelabai ką padarysi.

Iš tiesų yra kita kainų tema, kuri daug labiau užknisa. Periodiškai sulaukiu skambučių iš mobiliojo ar stacionaraus telefoninio ryšio tiekėjų, siūlančių naujus planus, nes jie gi pagalvoja, ko man reikia. Būna paskambina dėl trijų litų per mėnesį abonentinio mokesčio skirtumo, būna dėl centu pigesnės minutės. Nesvarbu, kad abonentinis ir taip niekinis, minučių kainos ne tokios jau ir baisios (nors itin retai pavyksta perlipti plano suteikiamų minučių kiekį).

Va komonsensai rašė apie operatoris bei jų ypatingus ilgius, iš kurių aišku, kad ryšių kokybės pas mus lyg ir neblogos. Lyg ir nebūtų kuom skųstis…

Didžioji bėda yra, kad operatoriai iš tiesų piktnaudžiauja tarptautinių tarifų beigi roaming’o sąskaita – patiriamos sąnaudos yra itin menka dalis kainos, kurią reikia mokėti.

Kadaise dirbau Interneto paslaugų kompanijoje, mes tais laikais (gūdūs dutūkstantieji) mokėjom tūkstančius dolerių už megabitą. Šiais laikais megabitas dolerio nekainuoja (nu ok, ten prabangesni megabitai su daugiau patikimumo gali ir du dolerius kainuot).

Čia iš karto paaiškinsiu terminologiją, ‘megabitas’ tai yra iš tiesu “megabitas per sekundę“, bet visi mėgsta trumpint, ir tai yra informacijos perdavimo greitis. Megabaitas yra dažniausiai informacijos kiekis. Kai kurie žmonės sako “megabaitai per sekundę“, bet jie dažniausiai yra ne ryšių specialistai, ir matuoja kaip greitai siunčias filmai beigi serialai iš torentų.

Dabar truputį paprastos matematikos – megabitas įgalina perduot megabaitą per aštuonias sekundes, arba dešimt tūkstančių megabaitų per dieną. Per mėnesį tai jau būtų trys šimtai tūkstančių megabaitų. Tai yra jau toks didelis skaičius, kad patogumo dėlei tai vadintų “trys šimtai gigabaitų“ arba “trečdalis terabaito“.

Grįžkime prie operatorių. Lietuvoje parsiųstas megabaitas kainuoja nuo vieno iki dešimt centų (ten priklauso nuo plano/kiekio). Kokioje nors Amerikoje parsiųstas megabaitas kainuoja irgi kelis centus. To megabaito persiuntimo kaina tarp Lietuvos ir Amerikos yra nykstamai maža, ir skaičiuojant nulius iki kablelio galima ir skaičių pamest (gerai, gal kiek perdedu, bet vis tiek gaunas 0.01ct ar kažkas panašaus).

Šiuo metu galiojantys duomenų roaming’o tarifai po JAV keliaujančiam lietuviui:

  • Omnitel – 35Lt/MB
  • Bitė – 21Lt/MB
  • Tele2 – 40Lt/MB

Logika čia paprasta ir toli jos ieškot nereikia, šių paslaugų vartotojai yra patogumo vergai – nori naudotis savo numeriu/korta/telefonu užsienyje – permokėk kokį šimtą kartų.

Aš, žinoma, ne kvailys, pirmą dieną nuvykęs į svečią šalį puolu ieškoti kur čia įgyt kokią vietinę SIM kortą, su kuria galėčiau toliau tikrinti paštą, žemėlapius, naujienas ir dar belenką, gal dar netgi paskambint kam nors. Tokių išlaidų patiriu daug maž tūkstančiui litų per metus, ir tai yra maždaug tai, ko negauna mano lietuviškasis ryšio tiekėjas. Aišku jis atsiima per tą vieną žemėlapio patikrinimą savaitgalinėje išvykoje, žudydamas bet kokį mano lojalumą.

Interneto kainos per pastaruosius kelioliką metų atpigo šimtus ar tūkstančius kartų, o mobilaus tarptautinio ryšio tarifai kaip nesikeitė taip nesikeitė.

Tarptautiniai pokalbių tarifai irgi yra viena iš tų paslaugų, kur akivaizdžiai niekas nenorėjo mažint tarifų – vis tiek reikia mokėt litus už minutę. Vakar prakalbėjau su užsieniu maždaug tris valandas – naudojaus SkypeOut’u beigi Facebook Videocalling’u – nežinau, kokia buvo sąskaita Skype’ui, bet niekada per daug ir nerūpėjo, nes visgi tai centai, o ne litai, už minutę. Ar galėtų tie pinigai keliaut operatoriams? Galbūt, man patinka kalbėt ir vaikščiot, dar geriau – po parką ar palei Nerį/Vilnelę.

Atrodytų, kad EU dėka kada nors mažės tarifai (USA gi irgi gyvena šimtai milijonų žmonių, bet jiems paskambint galima iš visokių nemokamų minučių) – roaming’ą lyg ir apmažino, dabar vos litas su trupučiu už minutę.

Įdomybė, kad EU bandė sutvarkyt ir duomenų roaming’ą, bet darė tai ne galutiniam vartotojui o didmeninių susitarimų lygyje. Finale ryšių tiekėjams paslaugų savikaina dar kartą sumažėjo, o vartotojai kaip buvo, taip ir liko pinigų karvės.

Gal ir kiek pigiau, būnant kokioje nors Vokietijoje megabaitas yra 7-13Lt už megabaitą. Čia toje pačioje Vokietijoje, kurių duomenų apsikeitimo mazguose įsikūrę Lietuvos interneto ryšio tiekėjai…

Su visomis taupos priemonėmis ir atmetus užsienyje įgyjamas trumpalaikes kortas vis tiek mano lietuviškojo mobilaus ryšio sąskaitų 90% yra tarptautiniai skambučiai beigi roamingas. Nesuprantu, kaip ryžtasi paslaugų vadybininkai skambyt ir siūlyt “verslui 120“ vietoje “verslui 150“.

Mano, kaipo technologo, šventa pareiga yra kurti sistemas ir technologijas, kad teikti paslaugas būtų pigiau ir efektyviau, kartais tai pajaučia vartotojai, – dėl šių apribojimų ir kosminių (menančių duomenų perdavimą palydovais) kainų visuomenės galimybės yra ypatingai apribojamos.

Kažkiek  juokingi yra ryšio tiekėjų atstovų išvedžiojimai, kad ne jie kalti, o pasaulinės praktikos, užsienio tiekėjai, bla bla bla. Kažkodėl Interneto tiekėjai susitarė ir sumažino tarifus, nemoka gi vartotojai šimto litų už penkias minutes šokančių kačių.

Kraunuos lagaminus, šį savaitgalį vėl teks perskrist tą nemažą balą, po kuria guli dešimtys optinių kabelių, kurių pralaidumų pakanka milijonams puikios kokybės pokalbių ar video peržiūrų. Nuskridęs nuvažiuosiu į viešbutį, pasidėsiu lagaminus ir iš karto nužingsniuosiu iki vietinės T-Mobile atstovybės, kur eilinį kartą susimokėsiu už mėnesį iš karto, o mano lietuviškuoju numeriu vėl niekas negalės prisiskambint. Ir gerai, aišku, nes visi skambina trečią ryto, kaip susitarę.

Kažkada yra paskambinusi ir ryšio tiekėjo vadybininkė, kol roamin’au, per trumpą įžangą ji man sudegino daugiau pinigų, nei visi planų pakeitimai per pastaruosius penkis metus.

apie mūsų interneto aušrą

Čia aprašomi įvykiai seni, labai seni. Jie įvyko praeitam tūkstantmetyje.

Negaliu papasakot nei apie tikrą Interneto pradžią, nei apie pačius pirmuosius paketus Lietuvoje. Mano, bei ne vieno iš mano draugų pradžia Internete prasidėjo Šv.Jono 5.

Kažkuriuo metu namie atsirado kompiuteris (įmantraus brendo “Packard Bell“, išrinkto blogiausiais kompiuteriais, pagamintais per visą dešimtmetį), o kažkuriuo momentu vyriausiam broliui, tuo metu jis buvo šeimos CTO, atėjo mintis, jog jame trūksta garso plokštės. “Packard Bell“ gamino ir garso plokštes, bet jos buvo kartu suintegruotos su modemu. Štai tokios kombinacijos dėka mūsų namų kompiuteris įgijo potencialą tapti didžiulio pasaulinio tinklo dalimi.

1995 metais 14400 bps (čia toks greičio matas, milijoninė megabito dalis ;) modemas buvo tiesiog spartuolis, CD būtų galėjęs persiųst per savaitę ar dvi, bet jį dar reikėjo kažkur pajungti. Žinojau, kad klasiokės brolis Darius yra prie kompiuterių, tad aš, dvylikinis jaunuolis, prigavau jį, vienuoliktoką, berūkantį mokyklos tualete (oj, išdaviau tokią baisybę). Sukrapščiau visą drasą ir paklausiau, kaip ten jungtis prie ko, ir jis man nušvietė kelią į Internetą – tereik nueit visai netoli mūsų mokyklos, į Šv.Jono gatvę, ir ten bus Atviros Lietuvos Fondas (tų laikų liaudies vadinamas OSF’u, nuo Popper’inio/Sorosinio Open Society Foundation).

Ten sėdėjo Romas su Rūta, Romas jau buvo prie technologijų, duombazistas, valdė MS Access, o Rūta aptarnavo naujus interesantus – išklausė, koks mano vardas beigi pavardė, pasiūlė elektroninio pašto adresą pavadint ‘midom’ beigi išskyrė vartotojo vardą ir slaptažodį. Viskas buvo daug sudėtingiau nei dabar, sužinojau, kad vartotojo vardas bus uue00374, slaptažodį dar dabar pusiau pamenu, raidžių/skaičių atsitiktinė kombinacija. Mano pirmasis elektroninio pašto adresas: midom@pub.osf.lt.

Grįžus namo aišku buvo daug smagumo išsiaiškint, kaip padaryt, kad modemas veikt pradėtų, ir prireikė nemažai visokių eksperimentų, kad užmegztų signalą. Pradžioje dar davė gi tik elektroninį paštą, ir tą tokį prieštvaninį, septyniasdešimtųjų technologija pagrįstą. Darius kaip tik buvo išvertęs Daktaro Bobo gidą, kaip naudotis įvairiais Interneto servisais per elektroninį paštą, pasirodo ir po Web’ą buvo galima naršyt taip, ir FTP failus atsisiųst, o kur dar visokie Gopher, Archie ar Veronica (šiais retromeilės laikais karts nuo karto išlendantys).

Pasirodo, Atviros Lietuvos Fondas buvo subūręs X-Team’ą, kuris buvo supertechnologų komanda su supergaliomis ir jie versdavo gidus, pajunginėdavo žmonėms epaštą beigi internetą. Dauguma X-Team’o narių turėjo dviženklius OSF vartotojo skaičiukus bei visokius backdoorsinius pasijungimus į Internetą (sakė – per proksius). Kadangi buvau progresyvus ir perspektyvus jaunuolis, mane pasikvietė į svečius ir pademonstravo tikrąjį online, su pokalbių kambariais ir ten visokiais puslapiais Geocities.

Kažkuriuo metu 95-96’ais ALF’as suteikė vartotojams ir jau tą tikrąjį Internetą – nemokamai, bet su trijų valandų per savaitę apribojimu. Kai išgirdau, kad X-Team nariai neturi to limito, planas A pasidarė patapt to super team’o nariu, o planas B egzistuot tiesiog negalėjo.

Pradėjau padlyzintis prie OSF’o chebros, knietėjo gi turėt tiesioginį priėjimą prie visų tų technologijų, ir pradėjau pažindintis su kitais to meto veikėjais. Darius turėjo tris klasiokus, Šarūną, Algirdą ir Antaną (dabar ketveriulės nariai Lietuvoje užsiėma interneto priegloba, interneto reklama, telekomunikacijomis beigi elektroniniais kanalais bankininkystėje), man taip nepavyko, nei vienas klasiokas į e-dalykus nepasuko. Jie visi buvo x-team nariai, ir visi pakankamai geranoriškai žiūrėjo į mano lindimą. Jau minėjau, OSF’o būstinė buvo netoli mokyklos, tad aišku aš ten eidavau po pamokų. Kažkaip stebėtinai niekas manęs iš ten neišvydavo, nors aišku kompiuterio, prie kurio galėčiau pasėdėt ir po Internetą pavaikščiot irgi neduodavo. Kažkada atsirado ten kelios viešos Interneto darbo vietos, tad mano šansai padidėjo.

Tuo metu, kaip ir dauguma kitų žmonių aplinkui, turėjome po asmeninę svetainę Geocities (čia toks miręs reikalas, jis 2000’aisiais Internete buvo daug maž tokios reikšmės kaip šiandien MySpace).

Visgi, kažkuriuo metu ledai pajudėjo, netgi keliais frontais. Kažkuriuo metu visgi dėmesį į mane atkreipė du OSF’o Interneto Programos dievai – Olegas Smertinas, kostiumuotas direktorius (vėliau, vadovas Telekome, Omnitelyje, TeliaSoneroje, IBM’e ir Swedbanke :), bijojau jo, beigi Raimis Žemaitis, koordinatorius/idėjinis užtaisas. Aš nežinodamas viso to jėgų balanso Olego paprašiau, kad mane priimtų į “x-team“, jis lyg ir sutiko, o Raimis tuo metu patyliukais kikeno ir žiūrėjo kas bus toliau.

Pasirodo x-team buvo tiesiog entuziastų grupė be jokio formalaus užtaiso, kažkada kažkam reikėjo sukurt emailo adresą, tai ir padarė tokį, jokių ten X-Men’ų levituojančių virš paketų srautų visgi nebuvo. Joje buvo Raimis ir jo pasekėjai :-)

Na visgi, tuo metu atsivėrė neišpasakytos galimybės ir potencialios veiklos aruodai. Visų pirma, kad ir kaip puikiai paruošti gidai buvo kaip suinstaliuot viską (į MS DOS ar Windows 3.1, Windows 95 pradėjo rodytis truputuką vėliau), ne visiems tai pavykdavo, o tada buvo siunčiamas jaunimas padėt. Vyresnieji mano draugai tuom užsiėminėjo, bet kažkuriuo metu pradėjo byrėt darbai ir man. Tam netgi peidžerį iš Omnitelio įsigijau, (nr: 10188 ;-). Formatas buvo paprastas, jeigu kažkam kažkas nepavyksta, aš po pamokų, ar pabėgęs iš jų, važiuodavau viešuoju transportu iki nurodyto adreso, dažniausiai visgi zuikiu, ten sutaisydavau ką reikia ir paimdavau dvidešimt litų.

Istorijos buvo kurioziškos – atsimenu, kaip vaiko galva sunkiai braškėjo, kai reikėjo sugalvot kaip apmokestint pensininkų invalidų porą – gi dvidešimt litų daug yra, o nemokamai irgi negali važiuot. Paėmiau dešimt.

Buvau prabangiausiame savo gyvenime matytame ofise (vis dar ko gero prabangiausias matytas, hehe), kuriame teko susidurt pirmą kartą gyvenime su nauja operacine sistema, bet visgi, pasikrapštęs finale pajungiau viską, ir paėmiau dvidešimt litų. Šiandien be dvidešimt tūkstančių to ofiso nepalikčiau, kad juos kur.

Tekdavo išgirsti “ar šis vaikas ką padarys?“, apsimest, kad neišgirdau ir mėgint perdėliot varneles ant langų, bei kontaktus ant plokščių. Nebuvo tai ypatingai įmantrus darbas, bet visgi, geriausiais laikais gal kokius keturis šimtus litų per mėnesį galima buvo uždirbt.

Pradėjau kilti karjeros laiptais. OSF’as buvo ne tik, kad prisijungimas prie Interneto, bet tam tikra prasme ir centrinė Lietuvos interneto vieta. Žinoma, egzistavo Omnitelis ar Elneta buožėms su pinigais, Litnetas akademikams, o vat moksleiviai, studentai ir prijaučiantys gyveno aplink OSF, o viso to dirigentas buvo jau minėtas Raimis Žemaitis. Jo iniciatyva buvo sukurtos elektroninio pašto konferencijos (dar dabar truputuką gyvos) įvairiomis temomis, o jų centre buvo susirasinejimas@osf.lt. Šiandien moderniam jaunuoliui paaiškint galima, kad tai buvo tų laikų Feisbukas – siunti email’ą, o jį perskaito daug žmonių ir į jį atsakinėja.

Finale visi susitinka, ‘seniai’ geria alų beigi degtinę, o jaunuoliai bando būti kieti kitais būdais. Štai čia mes, tų laikų interneto ekshibicionistai:

Aš ten tas baltas kairėje, ha ha ha, turėtų būt ir dar keletas matytų veidų.

Tai štai kai aš maldavaus ofise, Raimis pasičiupo mane ir pradėjo motyvuot. Aišku viskas prasidėdavo nuo standartinio “Domai, ar nori arbatos?“ – “Taip noriu“ – “Tai eik pasidaryk“, bet pereita buvo prie to, kad realiai vat jau elektroniniu paštu naudotis išmokom, o vat Interneto kaip nekuriam, taip nekuriam. Pasmegenaaudravom ir tą dieną gimė elektroninio pašto konferencija www-projektai@osf.lt, kur aš gavau moderatoriaus antpečius, pradėtas kurtas puslapį apie puslapių kūrimą (so meta).

Viskas tapo labai rimta, aš turėjau ne tik kad prižiūrėt tvarką (nebuvo labai sunku, kažkuriuo metu teko ‘tvarkyti’ moksleiviai@osf.lt, va ten tai bardakas), bet iš tiesų popamokinė veikla būdavo nueit į tą pačią Jono gatvę, skaityt laiškus apie problemas (kaip paryškint tekstą? kaip padaryt lentelę? kažkas nesigauna..) ir tada mėgint atsakinėt. Rimtas reikalas buvo, net lietryčio kažkuris priedas interviu apie tai ėmė :-)

Kažkuriuo metu susiformavo kolektyvas žmonių, kurių labai nemažai po to transformavos į pirmasias web dizaino agentūrėles (Aldas Kirvaitis, Antanas Marcelionis, etc :-) – ir pradėjo formuotis pirmieji projektai. Raimis nenustygo vietoje, ir mes padarėme pirmąjį Lietuvos Interneto Čempionatą. Kažkaip paskelbėm, kažkaip nubalsavom, kažkaip išrinkom nugalėtojus, žiuri buvo stiprus, viskas įvyko labai moderniai – elektroniniu paštu, gal dar kokį puslapį ir pavyko suregzt. Antras čempionatas buvo panašus, trečiąjį jau netgi uždarėm fiziškai, galerijos “Skliautai“ rūsyje, o renginį įgarsino Giedrius Kuprevičius su savo sintezatorium, dar pagrojo kompoziciją.

Nori pažiūrėt kaip atrodė projektai tais laikais? Va vienas išlikęs (specialiai laikėm gyvą serveriuose daug metų po to):

*drumroll* Silicon Lights News – http://www.tdd.lt/slnews/

Tai va, šitas dizainas buvo absoliutus lygis. Aš irgi dalyvavau, laimėjau ir dizaino, ir turinio kategorijose, nes kažkokius tai tekstinius gidus sukarpiau, sukroviau į freimus ir padėjau į Internetą, ir dar kažkokios grafikos prikroviau, absoliučiai ‘mad photoshop skills’ buvo, ir blurinta, ir šešėliai ir trys-dė efektai, ir netgi sugalvojau, kad baltas fonas – pats geriausias. Vienintelė likusi kopija – ant trofėjinio puoduko, įdomu kiek dar žmonių jį išlaikė:

trofejinis www cempionato puodukas

Daugiau projektų, tiesą pasakius, nelabai ir prisimenu, jie visi išvažiavo į bitų krematoriumą. Prisimenu aišku visą susirinkusią “grietinėlę“ – buvo visiškas “tarp savų“ reikalas.

Visgi, tai jau buvo didelis žingsnis nuo mūsų pirmųjų Geocities eksperimentų, kur esminė interneto grafika buvo geltonam trikampyje įsikūręs animuotas žmogeliukas su kastuvu:

OSF tais laikais jau dalino nebe tik prisijungimą prie interneto, bet ir vietą “public unix“  serveryje ‘puni.osf.lt’, buvo galima pasidėt puslapį, rašinėt visokias magiškas komandas per internetą, o kas gudresnis, galėjo pasidaryt ir atskirą patekimą į Internetą, bo atskirų modemų buvo pajungta prie šiojo. Be tokių modernybių kaip galimybės pasidėt savo puslapį su visokiais ten CGI skriptais, dar atsirado ir POP3/SMTP paštas (yra tikimybė, kad dar ir šiandiena juom naudojas kas ;-) Nemažai žmonių savo pirmąją interneto erdvę turėjo būtent ten.

Tada pradėjau domėtis technine dalimi, o prie jos sėdėjo trys dievai. Linuksistas beigi matematikos mokslų daktaras Vytautas Vyšniauskas buvo atsakingas už visokius ten infrastruktūrinius dalykus, juniksistas Valerijus Belousovas, kuris buvo ‘postmasteris’ – rūpinos didžiuoju elektroninio pašto mazgu, beigi Sania (soriukas, Sania, pavardės nebeprisimenu), katro emailas buvo išdidus webmaster@osf.lt (ta proga prisiminiau puikų komiksą iš 1997’ųjų). Sania man pademonstravo naująjį Internet Explorer 3 ir jo galimybes (sugebėjo uždėt šešėlį ant teksto be Photoshopo, mad skills).

Žinoma, norėjos būt kaip visi kartu sudėjus, ar bent procentuką visos tos galios, tad pradėjau zyst, kad Raimis leistų tas sistemas administruot, nu, plz, bent ketvirčiu etato. Ta galimybė atrodė beveik reali, bet svajones sudaužė Olegas, bo buvo su šlipsu ir kostiumu, ir sakė, kad nelabai išeis įdarbint.

Kažkuriuo metu Lietuvos interneto kūrėjams nebereikėjo www-projektų, smarkiai reikštis pradėjo kiti Interneto tiekėjai, ir OSF pamažu traukės į šoniuką. Raimis rašydavo straipsnius į tuomet lietryčio priedą ‘Naująją Komunikaciją’ (kurį laiką jis buvo vienspalvis, iliustruotas devyniolikto amžiaus enciklopedijos raižiniais), mes visi skaitėm, kai kurie iš mūsų ir parašydavo irgi.

Tik labai vėlai sužinojom, kad Raimis kovojo su vėžiu, ir savo energiją turėjo skirstyt, ar mums, Interneto vaikams, ar ligai. Aš sužinojau per vėlai, kartu su kolega buvom palydėt. Tai buvo vienas iš keisčiausių gyvenimo momentų – giminėms kalbant apie ten aukštesniųjų jėgų gailėstingumus ir dar visokius kitokius šabloninius dalykus, man pasidarė absurdiškai juokinga, kaip gali žmonės nesuprasti, kiek daug Lietuvoje Raimis spėjo sukurt, kiek žmonių spėjo įkvėpt, ir iš ties – kiek daug džiaugsmingo palikimo dar daugeliui metų bus.

Aš nemažai gyvenimo momentų pagalvodavau, kad norėčiau parodyt darbo rezultatus Raimiui – ne technologinius, o ką sukūrėme bendruomenėms, ir kokios jos užaugo. Keista, bet apie Raimį galiu pasikalbėt su Niujorke sėdinčiais Open Society Institute vadais, jie jį prisimena geriau, nei mes čia Lietuvoje.

Aišku ironiška, vėliau OSF nusimetinėjo savo “Interneto Programą“, jų sistemas perėmė Taidė, Taidę nupirko estai, sujungė su Skaitmeninėmis Komunikacijomis (TDD), pavadino DELFI, o DELFI sistemomis rūpinaus aš. Kažkiek dar palaikėm gyvybę toms magiškoms Lietuviško Interneto pradžios mašinoms, hava.osf.lt, adam.osf.lt, puni.osf.lt, bet kažkuriuo momentu išjungėm, ir net duomenų kopijos jokios nepasilikom. Nemokėjau ir nemoku išsaugoti normaliai istorijos, lieka tik prisiminimai, tokie kaip šis.